Aktorė Aušra Štukytė: „Pati savyje norėčiau sutramdyti tą nevaldomą stichiją“

Aušra Štukytė
Aušra Štukytė
2018-04-10 18:30
AA

Žinoma aktorė, šiuo metu serialo „Šviesoforas“ herojė Aušra Štukytė neseniai praėjus tarptautinei teatro dienai pasakoja, kuo skiriasi darbas televizijoje ir ant scenos, kodėl dažniausiai vaidina tik komedijose ir ką norėtų pakeisti, jei būtų galimybė.

Aušra, žmonės jus pažįsta tokią, kokia esate ekrane (šiuo metu daugeliui jūs – Irma iš serialo „Šviesoforas“). O kokia jūs tikrame gyvenime?

Sunku apie save kalbėti. Norėtųsi, kad kas nors kitas (draugai, šeimos nariai, kolegos) pasakytų, kokia aš. Dažniausiai girdžiu, kad esu ištikimas draugas. Tai man labai svarbu, stengiuosi tokia ir būti. Dar sako, kad turiu puikią intuiciją. O pati savyje norėčiau sutramdyti tą nevaldomą stichiją – visiems, manau, būtų lengviau (juokiasi).

Jūsų herojė minėtame seriale susilaukė mažylio Lukučio. Kokios yra filmavimosi su vaikučiu subtilybės?

Su jaunuoju aktoriumi mums labai pasisekė. Nors jis vos šešių mėnesių, bet labai išmintingas ir linksmas. Jeigu reikia, kad miegotų, mama panešioja, ir jis užsnūsta. Reikia, kad žaistų, irgi gana lengvai pavyksta tai padaryti. Jam viskas įdomu, jis nieko nebijo, yra be galo smalsus. Lukučiui labiausiai patinka nagrinėti mano spalvotų suknelių raštus. Žodžiu, visa kūrybinė grupė jį įsimylėjusi ir visada laukiame tų pamainų, kuomet atvažiuoja mažasis aktorius (šypsosi).

Pakalbėkime apie teatrą. Dauguma aktorių teigia, kad darbas televizijoje ir teatre – du visiškai skirtingi dalykai. Ar tai tiesa?

Žinoma. Darbo specifika skirtinga. Teatre vyksta repeticijos, procesas ilgas ir reikalaujantis daug kantrybės. Pagrindinė aktorių užduotis – diena iš dienos vadinant tą patį atkurti pirmąjį alsavimą, organišką vaizdą. Na, o televizijoje viskas vyksta labai intensyviu ritmu, spontaniškai. Tekstai greitai išmokstami ir greitai pamirštami.

Aušra Štukytė
Aušra Štukytė

O kur sunkiau?

Ir televizijoje, ir teatre vienodai sunku. Pavyzdžiui, seriale „Šviesoforas“ viskas vyksta aukštoje emocinėje amplitudėje. Jeigu nepriimsi visų sąlygų, į jas neįsigyvensi, išeis šaržas. Neliks to pojūčio, kad vaizduojamas realus gyvenimas – tik šiek tiek sutirštintas.

Na, o teatre atsiranda trečias segmentas – žiūrovai. Jie yra lygiai tokie pat svarbūs kiek režisierius ir aktoriai. Žiūrovai dalyvauja kūrybiniame procese, kuris vyksta scenoje. Įtakos turi iš jų sklindanti energija. Neretai aktoriams teatro scenoje net lengviau, nes juntame žmonių palaikymą.

Su „Domino“ teatru keliaujate po visą Lietuvą. Ar publika įvairiose vietose skiriasi?

Be abejo, skiriasi. Mažesniuose miesteliuose publika labai jautriai ir subtiliai klausosi kiekvieno ištarto žodžio. Toks jausmas, kad jų net nelieka. Žmonės bijo sukrutėti, pasakyti žodelį. Didmiesčiuose žiūrovai laisvesni, nebijo garsiai reikšti emocijų. Bet plojimai visur vienodi... (šypsosi).

Dažniausiai jus matome komedijos žanro kūriniuose. Ar kitokių vaidmenų jums nesiūlo?

Taip, jūs pataikėte. Rimtų vaidmenų man nesiūlo. Tikriausiai logiška išvada būtų tokia: kai reikia aktoriaus, kuris vaidintų komedijoje, režisieriams į galvą šauna mano vardas, nes aš tai natūraliai darau. Bet aš esu tikra, kad anksčiau ar vėliau tikrai sulauksiu pasiūlymo. Juk aktorius kaip mažas vaikas – visko nori. Be to, trokštame tobulėti, padaryti daugiau ir geriau. Mes esame ambicingi. Šios savybės buvo įdiegtos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Gražiu žodžiu minite savąją alma mater. Ar siūlytumėte jauniems žmonėms, svajojantiems apie vaidybą, rinktis šį kelią?

Svajonių reikia siekti. Rinkitės aktorystės studijas, net jeigu nieko bendro neturite su menais. Aš kalbu iš patirties. Stodama į akademiją, neturėjau nei muzikinio išsilavinimo, nei buvau lankiusi kokį dramos būrelį. Tiesiog paskutinius metus mokykloje aktyviai dalyvavau užklasinėje veikloje: su bendraklasiais organizavau renginius, juos vedžiau. Tiek ir buvau prisilietusi prie tos scenos. Nors stoti į akademiją buvo baisu, vėliau supratau, kad visko išmokstama.

Aušra Štukytė

Meno pasaulis neseniai buvo sudrebintas seksualinio priekabiavimo skandalo. Lietuvoje įsisiautėjo judėjimas „MeToo“... Ką jūs apie visa tai manote?

Labiau nei viešas merginos pasisakymas apie Šarūną Bartą mane suglumino opozicija, kad „pati kalta“, „ko ji čia po septynerių metų pradėjo kalbėti“. Būtent tada man užvirė emocijos. Būtent tai mane labiausiai šokiravo. Praėjus kuriam laikui, į viską pažvelgusi iš šalies, ėmiau suprasti ir vienus, ir kitus.

Esame labai konservatyvi šalis. Tai, kad jaunoji karta išdrįsta kalbėti nepatogiomis temomis, manau, yra labai gerai. Tačiau vertinant situacijas svarbu žinoti, kad šiuo judėjimu labai lengva pasinaudoti, užsiimti manipuliacija. Tą neseniai ir matėme... Skatinu visuomenę palaikyti išdrįsusį kalbėti jauną žmogų. Išsiaiškinti, išklausinėti, nesišaipyti.

Aušra, pakalbėkime apie moteriškumą. Ar pritariate jau senokai garsiai gvildenamai teorijai, kad vyrai moteriškėja, o moterys – vyriškėja?

Aš vis dar ieškau atsakymo... Ir svarstau, kodėl taip norime nubrėžti rėmus ir save į juos įstatyti. Juk stengtis neperžengti ribos labai sunku. Ką visu tuo norime pasakyti: kad vyriška moteris yra blogai, o vyriškas vyras – gerai? Kodėl turime nustatyti kartelę ir pagal ją visus matuoti. O jeigu kas nors kam nors netinka. Ar tai reiškia, kad būtina keisti?..

Bėgant metams įprasta vis atsigręžti į praeitį. Vieni gailisi neišnaudotų galimybių, kiti – neteisingų sprendimų. Ką pakeistumėte, jei būtų galimybė tą padaryti?

Oi kaip blogai nuskambės (juokiasi). Nesifilmuočiau seriale „Naisių vasara“. Atleiskite, brangūs kolegos, su kuriais kūrėme šį filmą, ne jūsų čia bėda...

Aušra Štukytė

Artėja vasara – poilsio metas. Kas jums yra svajonių atostogos?

Nors šiluma man patinka, tikrai dievinu karštį ir saulėtas dienas, geriausiai jėgas atgaunu Lietuvos pajūryje, pušyne. Ir lietus man netrukdo... Aš esu Baltijos jūros užaugintas vaikas. Tačiau neslėpsiu – atostogauti svetur mėgstu. Vis dėlto kelionės man yra labiau smalsumo patenkinimas nei poilsis. Tarkim, šią vasarą su mylimuoju keliavome per Balkanus, link Juodosios jūros, pabuvome prie Adrijos. Nors pamačiau ir sužinojau daugybę naujų dalykų, pasisėmiau įkvėpimo, grįžusi namo jaučiausi pavargusi.

Aušra Štukytė

Ar galima sakyti, kad esate patriotė?

Jeigu pasakysiu, kad esu, vadinasi, žmonių, kurie neatostogauja prie Baltijos jūros, nelaikysime patriotais (juokiasi). Šventai tikiu, kad emigrantai, daug metų gyvenantys svetur, gali būti didesni patriotai už mane. Manau, kad meilę tėvynei lemia visai kiti dalykai. Man patriotas yra tas žmogus, kuris domisi savo šalimi, politiniu jos gyvenimu, garbingai moka mokesčius, suvokia, kas vyksta aplinkui, žino, ko reikia gimtinei ir kokie žmonės joje turėtų gyventi.