Praėjusių metų pabaigoje, prieš pat didžiąsias šventes, aktorė Agnė Grudytė susituokė su ilgamečiu mylimuoju Sauliu Sėjūnu. Tąkart privačioje ceremonijoje, vykusioje Vilniaus Santuokų rūmuose, dalyvavo tik nedidelis artimųjų ratas.
Nepraėjus nė metams Agnė Grudytė surengė kelias dienas trukusią šventę Kipre ir pasipuošė balta, „MK drama queen“ ženklo dizainerių Monikos Paulikaitės ir Kotrynos Armonaitės kurta suknele. Tos pačios dizainerės Agnei kūrė įvaizdį ir ceremonijai Vilniuje.
Gražiausiomis vestuvių akimirkomis aktorė pasidalijo ir socialiniuose tinkluose.
Po pernykštės ceremonijos, Agnė Grudytė žurnalui „Žmonės“ papasakojo apie šį svarbų gyvenimo žingsnį ir pažintį su vyru.
Jų istorija skaičiuoja jau devynerius metus. Abu – šiauliečiai, susipažinę tada, kai Agnė tik buvo sužibėjusi seriale „Naisių vasara“. Buvo laikas, kai pora namus kūrė Šiauliuose, bet prieš ketvertą metų nusprendė persikraustyti į Vilnių, nes Agnės kino darbai ir karjera dažniau vedė į Ukrainą ir Maskvą nei į lietuviškų filmų ir serialų filmavimo aikšteles. Saulius visą tą laiką buvo kantrus tėtis ir džiaugėsi mylimosios pergalėmis – vaidmenimis rusų juostoje „Ekipažas“, daugiaserijiniame ukrainiečių filme „Kvapų detektyvas“.
Kas gi nutiko, kad nusprendėte tuoktis būtent dabar?
Tikrai nieko ypatingo. Turbūt visiems ateina toks metas, kai reikia ir kai norisi santykius įteisinti. Nusprendėme, išsirinkome tokią dieną ir susituokėme. Specialiai norėjome tai padaryti paprastą darbo dieną.
Kad niekas nematytų, negirdėtų ir nežinotų?
Būtent! Deja, nepavyko... Mes net nieko nekvietėme į ceremoniją – norėjome, kad tai būtų tik mūsų ir pačių artimiausių žmonių šventė. Turėjome būti tik mes su Sauliumi, mūsų vaikai, liudininkai ir dar keli artimiausi draugai, kurie žinojo apie vestuves ir atėjo pasveikinti. Kadangi jokios reikšmingos, grandiozinės šventės neplanavome, norėjosi pabūti jaukiai, tik tarp savų.
Su tais žmonėmis, kurie tikrai linki laimės, džiaugsmo, kurie teikia gerų emocijų. Iš tiesų viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesidalijau šia žinia su žiniasklaida, – pikti komentarai po straipsniais. Juk juos skaito mano ir Sauliaus šeimos nariai – ir jiems skaudu. Nei aš ką blogo padariau tiems prie kompiuterių sėdintiems žmonėms, nei mūsų vaikai, nei tėvai. Todėl niekas iš mūsų nenusipelno būti apšmeižtas, komentuojamas ir piktai aptarinėjamas.
Vadinasi, žurnalistai ir fotografai santuokų rūmuose jus nustebino ne itin maloniai.
Neįsivaizduoju net, iš kur sužinojo. Buvo nesmagu, nesinorėjo nei ko nors komentuoti, nei būti fotografuojamai, nei šypsotis. Juk šalia buvo nepilnamečių mūsų vaikų – kodėl jie buvo fotografuojami? Labai norėčiau, kad žiniasklaida prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus ir suprastų: jeigu žmonės nenori, kad svarbūs jų gyvenimo įvykiai būtų viešinami, turi tam teisę. Dabar labai gerai suprantu, kodėl tuokiasi užsienyje...
O judviejų tėvai žinojo apie vestuves?
Kai žurnalistai paskelbė naujieną, kad su Sauliumi susituokėme, tėvams ir artimiausiems žmonėms tai tikrai nebuvo siurprizas iš giedro dangaus. Jie žinojo, kad sprendimą esame priėmę, gal tik nesakėme konkrečios datos. Užtat kai po kelių dienų tėvai atvažiavo pas mus Kūčių vakarienės, buvo dviguba proga (juokiasi).
Kas tave puošė ceremonijai?
Kaip visada pagelbėjo mano ištikimosios bičiulės – „MK Drama Queen“ dizainerės. Nesukau galvos dėl apdarų, paskambinau ir paprašiau: „Man reikia ko nors... Tikrai ne baltos suknelės.“
Per devynerius metus daug patirta, pažinta. Artimas žmogus turbūt tampa lyg geriausiu draugu. O gal visgi vestuvės atneša kokių naujų pojūčių?
Devyneri metai – tikrai nemažai. Bet visko net apie save nežinai, ką jau kalbėti apie kitą žmogų. Juokaudavau, kad tekėsiu dešimties metų proga. Na, išėjo truputį anksčiau. Sunkiausia atsakyti į klausimą, kodėl dabar, o ne vėliau ar ne anksčiau. Niekada nebuvome numatę jokio vestuvių plano ar konkrečios datos. Tiesiog vieną dieną susėdome ir nutarėme – o kodėl ne dabar?
Oficialiai dabar esu žmona, bet juk visada tokia buvau ir jaučiausi. Ir žiedus jau seniai nešiojome – auksinius, senoviniais baltų ženklais išraižytus. Mums jie – ypatingi. Todėl net santuokos dieną kitų žiedų mums nereikėjo. Galbūt vėliau koks nors naujas pojūtis ir ateis, bet kol kas jaučiamės tiesiog oficialiai įsipareigoję ir tiek. Galų gale dėl to, kad susituokėme, pasaulis juk suktis nenustojo ir krypties nepakeitė – nereikia susireikšminti (juokiasi).