„Toks jausmas, tarsi ne naują butą nusipirkome, o iš naujo susipažinome, iš naujo įsimylėjome, iš naujo apsigyvenome...“ – kaisdama kavą naujoje virtuvėje, kur dar net nėra visų reikiamų baldų, pasakoja serialų „Vyno kelias“ ir „Naisių vasara“ žvaigždė Agnė Grudytė (25). Jos keturmetė Ievutė dūksta kieme po langais. Mylimojo Sauliaus vežami, darda lagaminai su būtiniausiais daiktais: šeima pirmą kartą nakvos naujuose namuose. Po pusmečio, praleisto kone atskirai, kol Agnė filmavosi Gruzijoje, visiems šis laikas tarsi nauja pradžia.
Man, matyt, teks atlikti naujakurių katės funkciją – peržengsiu šitų namų slenkstį linkėdama jums laimės.
Smagu! Mums dabar šie namai – didžiausia naujiena. Ir didžiausia investicija. O didžiausi įvykiai, kaip visada, – neplanuoti. Jau seniai svajojome, kad susiplanuosime finansus, ištaikysime daugiau laiko ir ramiai išsirinksime naujus namus. Čia kaip su vestuvėmis ir vaikais – kada nors bus... Bet vieną dieną pamatėme šitą butą ir įsimylėjome. Normalūs, protingi žmonės taip nedaro... O gal ir gerai, kad mes taip gyvename? Pastaroji pusė metų Gruzijoje apskritai padarė savo. Ji buvo nelengva. Esu įsitikinusi, kad pora turi gyventi kartu. Trumpalaikės komandiruotės, aišku, galimos, bet maniškė užsitęsė pusę metų – per daug.
Bet juk per tą pusmetį ne kartą buvai grįžusi į Lietuvą.
Labai trumpam: kelioms dienoms, savaitei, daugiausia dviem. Grįžtu, net lagaminų iki galo neišsikraunu ir vėl atgal į Gruziją. Pavargome abu su Sauliumi. Aš – nuo nuolatinio lėkimo. Pati nebesupratau, kur gyvenu: lyg ir čia, lyg ir ten. Juk ir ten jau formuojasi naujas gyvenimas, nauji draugai, pomėgiai, susitikimai. Formuojasi visiškai kitokia aplinka, kita šeima, nes gyveni su dešimčia žmonių viename name.
Kokia būdavai grįžusi namo iš Gruzijos?
Tarsi iš dangaus nukritusi. Juk kardinaliai keičiasi viskas: nuo oro sąlygų iki santykių. Ten jau pavasaris, su basutėmis vaikštai, o čia grįžti ir į paltą susivyniojusi šąli. Bet čia parvažiavus nereikia keltis į darbą. Lyg ir gera, kad esi namie, pasiilgusi visų be galo, be krašto, bet kartu norisi užsidaryti kamputyje ir šiek tiek pasėdėti, pamąstyti tyliai, pabūti su savimi. Stengiausi nerodyti savo būsenų: per daug savanaudiška būtų grįžus namo skęsti savyje ir atsiriboti nuo visų, kurie tavęs laukė. Aš tą erdvę sau pasiimdavau, kai, tarkime, Saulius į darbą išeidavo. Kai kelias savaites nematai saviškių, susitikęs tikrai keistai jautiesi: ir pasiilgai, ir, atrodo, nebežinai, kaip su jais elgtis, ką kalbėti.
Kaskart, kai važiuodavau į Rygos oro uostą, galvodavau, kad kitą kartą tikrai bus lengviau: nebe pirmas kartas, žinau, kur važiuoju, kiek laiko šįkart būsiu... Bet kiekvieną sykį būdavo vis sunkiau ir sunkiau. Vis daugiau ir daugiau ašarų... O draugai nerimsta: „Kada vėl važiuosi į Gruziją? Lauki, ane?“ O man tie klausimai per širdį peiliu eina. Sauliui per širdį... Kita vertus, tos mano kelionės į Gruziją davė ir daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, Ievai su Sauliumi. Jie gyveno trise su Barsa. Manęs nėra. Vadinasi, vienas į kitą įsikabinę, vienas kitą palaikydami.
Kokia racionali moteriškė būtinai pasakys: „Ir kaip ta nerimta mama galėjo savo dukrą palikti su svetimu?!“
Saulius nėra Ievai svetimas. Drąsiai palikdavau juodu dviese. Aišku, būdavo, kad ir mano tėvai padėdavo, nes Saulius daug dirba. Ievutė dienomis eidavo į darželį. Bet rutina vis tiek neišvengiama: ryte keliesi, išvedi šunį, pažadini Ievą, nuvedi į daželį, važiuoji į darbą... Po darbo išvedi šunį, parsivedi iš darželio Ievą ir dar padarai vakarienę. Žiūrėk, jau vakaras, o kitas rytas – vėl toks pat.
Kitas vyras gal spjautų, sakytų: „Tavo vaikas, tu ir tąsykis...“
Aš sutikau labai gerą vyrą. Kai vienišos mano draugės klausia, kur joms rasti gerą vyrą, visada juokauju: „Atsiprašau, paskutinį geriausią aš jau pasiėmiau.“ Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad Saulius nuo tokio gyvenimo kaifavo ar visada skaipe didvyriškai šypsojosi. Bet jis – tikras didvyris. Aš apskritai gerbiu tokius vyrus kaip Saulius, tokius, kurie su moterimi pasiryžę dalytis viskuo – ir geru, ir blogu. Turbūt Sauliaus vietoje man daug anksčiau būtų stogas pavažiavęs. Juo labiau kad projektas užsitęsė ilgiau, nei planavome: buvo kalbėta apie tris mėnesius, o dirbome net šešis. Bet pažadėta – negali mesti. Kadangi Saulius – protingas ir mane mylintis vyras, savo nuomonės nei po mėnesio, nei po trijų nekeitė. Aš puikiai suprantu, kad visa tai darė dėl manęs. Ne dėl mūsų, o dėl manęs. Abu supratome, kad tokios progos antrą kartą man gali ir nepasitaikyti.
Kaip žadi atsilyginti už gera? Ko Saulius tavęs prašo: gal rankos ir širdies?..
Nieko jis manęs neprašo! Kartais paklausiu: „Tai kada jau man nupirksi tą sužadėtuvių žiedą?“ „Tai kad tu man pati pasipiršai, kam pirkti? – juokiasi jis. – Na, tai ar tekėsi už manęs?“ „Nesiskaito šitaip!“ – puolu ginčytis.
O jei rimtai: planuojate vestuves?
Kai buvau Gruzijoje, buvau tikra, kad grįšiu į Lietuvą ir pasakysiu Sauliui: „Einam į santuokų rūmus. Tiesiog padedam parašus, ir viskas.“ Be jokių ilgų planavimų ir piršlybų. Kažkodėl atsirado didžiulė baimė prarasti mylimą, artimą žmogų. Kai buvau Gruzijoje, palaidojome vieną labai gerą draugą. O mane apėmė klaikus suvokimas: aš ten, mano šeima – čia... neduok Dieve, atsitiktų kas nors...
Pastarasis pusmetis apskritai atnešė daug apmąstymų. Kaip niekad aiškiai suvokiau, kad svarbiausi yra žmonės aplink tave. O šeima – apskritai šventovė. Vienintelė, kuria gali besąlygiškai pasitikėti. O gal tiesiog senstu, kad tokios mintys ima lankyti? Va, vieną dieną atsikėliau, pažiūrėjau į save veidrodyje ir pirma mintis: „Nebe jaunyn, Agne, eini. Nebe jaunyn...“ Suvokiau: reikia ne ilgai planuoti, o daryti čia ir dabar.
Tai kodėl tas „čia ir dabar“ dar nevyksta?
Va, „čia ir dabar“ nusipirkome naują butą. Gal vieną dieną taip pat staiga ir netikėtai įvyks ir vestuvės...
...arba nėštumas... O gal jau laukiesi?
Ne! Na, ir kas, kad svorio priaugau (kvatoja). Labai noriu vaiko. Abu labai norime. Bet gal nors šitą dalyką sugebėsime padaryti ne taip, kaip viską darome, o apgalvotai ir ramiai.
Nėštumas dabar gal kiek trukdytų puikiai besiklostančiai karjerai...
Kodėl? Argi man Ievutės gimimas trukdė? Kai pradėjau filmuotis „Naisių vasaroje“, Ievuškė dar buvo visai mažytė. Be to, šiandien serialo „Vyno kelias“ yra nufilmuota tiek, kad tikrai galėčiau sau leisti kuo ramiausiai lauktis vaiko. Bent pusę metų – visiška ramybė. O „Naisiuose“ vaidinu jau nebe tiek daug. Gal net pas Saulių pradėsiu dirbti: kaip normalus baltas žmogus – nuo devynių iki šešių. Svarbiausia, kad būsiu su savo šeima.
Gruzijoje šalia tavęs buvo tiek daug gražių vyrų! Galėjai be vargo nuklysti...
Dėl to grožio tai... skonio reikalas (juokiasi)... Aišku, kai pabendrauji, kai labiau pažįsti, žmogus tikrai tau tampa gražesnis. Bet iš pradžių patyriau šoką: jie visi tokie juodi juodi! O paskui prie daug ko pripranti: kad garsiai kalba, kad beprotiškai daug ir visur rūko, kad būtinai vėluoja. Na, kur tu atsikelsi aštuntą, jeigu eini miegoti penktą paryčiais. „Kada jūs dirbate?“ – paklausiau. O kai kartą pusę dvyliktos nakties žurnalistas paskambino prašyti interviu, supratau, kad ten visai normalu darbo reikalus tvarkyti kad ir vidurnaktį. Nors iš tiesų maniau, kad gruzinai – kur kas emocingesni.
Netikiu, kad prie gražios blondinės nepriekabiavo. Kiek meilės prisipažinimų sulaukei?
Meilės prisipažinimų nebuvo. O dėmesio, aišku, su kaupu. Bet jo visiems užsieniečiams ten rodo. Be to, Tbilisyje blondinė jau nekelia jokios nuostabos. Užtat kaimuose su šortais nelabai galėjau pasirodyti, ir švarkelį ant pečių geriau užsimesti, ir drabužius dėvėti tokius, kurie per daug neišryškintų figūros. Tą ir dariau, nes visai nesinorėjo būti pagrobtai, sudraskytai ar bent jau palydėtai piktų žvilgsnių. Mane įspėjo: „Nejuokauk. Vyrai, kurie gano avis, ištisus metus praleidžia trobelėse kalnuose, moterų nematę... Tikrai iš proto išsikraustytų tokią išvydę...“
Man dėmesio niekur netrūko, gal todėl ir Gruzijoje ypatingo šoko dėl perdėtos gausos nepatyriau. Netgi išmokau atidžiau atsirinkti, kieno dėmesį net ir draugiškai galima priimti, o kieno – ne. Pasakojo, kad jeigu sėdi klube su vaikinu ir kitam vaikinui nusišypsai, tas antrasis gali prieiti, pakviesti šokti ir pareikšti: „Čia – ne tavo mergina. Ji man davė ženklą, kad mes šiandien esame kartu.“ O kartą su kolege Renata buvome patekusios į vieną nesmagią situaciją: pasibučiavome su ja į lūpas ir kilo didžiulis skandalas. Aplinkiniai pagalvojo, kad mes – lesbietės. Akmenimis nepuolė mėtyti, bet pasipiktino: kaip mes drįstame, čia gi vaikų yra, negi negalime susilaikyti... Dabar mums ši istorija skamba juokingai, bet tą akimirką supratome, kad tuose kraštuose taip juokauti geriau nereikia. Žvilgsniai, bučiniai ten reiškia daug.
O kaip tau sekėsi meilės scenos su aistringu gruzinu seriale?
Kai girdžiu: „Oi, ekrane bučiuojasi, vadinasi, ir gyvenime tarp jų – romanas“... Kad jūs žinotumėte, kaip mes abu prieš kiekvieną bučinį drebėjome ir nervinomės, kiek jis rūkydavo, kiek galvodavome, kaip techniškai „padaryti“ tą bučinį per vieną dublį. Nesakau, kad tarp mūsų buvo antipatija ar pykomės. Mes tiesiog niekaip nelipome vienas prie kito. Nepatinka man tokio tipo vyrai, ir viskas. Į galą lyg ir radome bendrą kalbą, bet atstumas vis tiek liko.
Na, nuotraukose, kurios sudėtos tavo socialiniame tinklalapyje, atrodo, kad tik šventėte, linksminotės, ragavote gruziniškus skanėstus...
Negi į internetą kelsiu nuotraukas, kur verkiu? Verkiau. Ir ne kartą. Pamenu, režisierius Šlepas pajuokavo: „Ateikite, chebra, parodysiu, kaip nevykusiai aktoriai vaidina. O Agnė... neturiu žodžių, kaip man gėda į tave žiūrėti...“ Ir čia man pramušė: pradėjau bliauti. Šlepas pajuokavo, o mano nervai nebeišlaikė. Ne kartą buvo: apsiverki, visi supranta, kad tau pramušė, padeda ranką ant peties, nuramina. Jiems juk irgi pramušdavo...
Judu su Sauliumi kartu jau dvejus su puse metų. Artėjate prie trejų metų krizės...
O kodėl negali būti metų ir aštuonių mėnesių krizės? Arba dvejų metų ir mėnesio? Visada gali rasti pateisinimą, dėl ko baigiasi santykiai ar dėl ko atšalai. Žinau, kad dėl gerų santykių reikia dirbti, dirbti ir dirbti. Mes iki šiol, nuo pirmos bendro gyvenimo dienos, visi kartu keliamės, kartu valomės dantis, kartu geriame rytinę kavą. Ir net kartais, kai tingi tai daryti, pats save priverti atsikelti iš lovos ir būti kartu. Ir tampa geriau.
Paprastai daugumos porų gyvenime tas „kartu“ trunka pusmetį... na, metus...
Dvejus su puse, kaip rodo praktika, irgi gali trukti. Ir į parduotuvę mes kartu važiuojame, ir pasivaikščioti visi einame. Kai stengiesi tokių dalykų nepaleisti savieigai, jie tampa norma. Net mūsų Barsa visada kartu. Gal jai ir nėra malonu, pavyzdžiui, keliaujant į Suomiją tiek laiko praleisti mašinoje, bet tokie jau mes – visur drauge. Saulius štai netgi tiki: jeigu svajonę pasakysi garsiai, gali atsirasti tas, kuris padės tau ją įgyvendinti. Todėl garsiai svajojame, kad viskas būtų gerai.