Svetingumo komplekse „Monte Pacis“ organizuotame kalėdiniame labdaros vakare, kuriame Paryžiuje kuriantis kartvelų kilmės dizaineris Irakli Nasidze pristatė naujausią savo kolekciją, sutikau moterį, kurios drąsus įvaizdis visada atkreipia net „visko“ mačiusių paryžiečių dėmesį. Aksesuarų kūrėja Marie Beltrami, tarsi gyva Paryžiaus mados istorija, pasitiko segėdama juodą gipiūrinį raukiniuotą vintažinį, nebežinia, kurio dešimtmečio, „Yves Saint Laurent“ sijoną ir vilkėdama tokio pat „amžiaus“ „Issey Miyake“ švarkelį. O jos abiejų rankų pirštus puošė žiedai – bėgančios auksinės pelės.
Savo interneto svetainėje rašote: „Esu priklausoma nuo savo keistumo, nes būtent keistumas yra pati didžiausia mano laisvė.“
Iš prigimties turiu tam tikros rūšies ekshibicionistinį polinkį provokuoti sociumą. Paryžius mane vadina Rožine Dama, Dama „tarp mados ir modernios poezijos“. Tai, kad Paryžiuje nėra net panašios antros tokios moters, neslėpsiu, glosto savimeilę. Sykį akį patraukė perukų salono vitrinos eksponatas. Kaip tik tuo metu dirbau vieno filmo kostiumų dailininke ir savo gerai bičiulei aktorei Arielle Dombasle, kuri atliko pagrindinį vaidmenį, ieškojau peruko. Užėjau į butiką, pažvelgiau iš arčiau į švelniai rožinį peruką ir supratau, kad tai – mano plaukai. Vėliau susitikau su savo plaukų stilistu ir paprašiau išgauti tokios pačios spalvos dažus. Ilgai ieškojo formulės, tačiau pavyko ir nuo tada esu dažoma taip, kaip matote. O perukas ir šiandien kabo ant medinio manekeno ir puošia namus. Dar labai norėčiau turėti įkypas akis – tokias kaip kinių, bet čia jau kūno plastinių technologijų klausimas, kuriam iš esmės, išskyrus tam tikras su sveikata susijusias išimtis, nelinkusi pritarti.
Pastaruoju metu mano diena Paryžiuje gana paprasta: keliuosi aštuntą, penkios minutės šalto dušo, pusryčiai, elektroniniai laiškai, eskizų kūrimo metas, pietūs – juos dažniausiai gaminuosi namie, o po jų bent porą valandų stengiuosi praleisti prie fortepijono – jis mane ir atpalaiduoja, ir įkrauna energijos. Tai, ką gavau vaikystėje, šiandien labai naudinga. Kaip matote, muzike netapau, tačiau to neįvyko tik dėl vienos priežasties – mokiausi katalikiškoje mokykloje, nors buvau labai gabi, tačiau beprotiškai pasiutusi ir nesutramdoma, savo elgesiu dažnai versdavau pedagogų akivaizdoje raudonuoti tėvus... Tiesa, giminėje iš motinos pusės išaugo labai daug talentingų menininkų, tarp jų ir viena pianistė, bet tai – ne aš. Taigi grįžkime į mano šiandieną...
Jau į pavakarę prasideda įdomioji gyvenimo dalis: audinių, interjero detalių, keistų daiktų, tokių, kaip ir aš pati, paieškos antikvarinėse parduotuvėse ir blusų turguose. Vakarus leidžiu labai paryžietiškai: arba einu į meno ir dizaino parodų atidarymus, arba renkuosi vakarienes su draugais kokiame nors restorane, arba (prisipažinsiu – tai geriausias variantas) lieku namie ir naudodamasi interneto „Netflix“ platforma žiūriu savo mėgstamą serialą „Tėvynė“ („Homeland“). Nesu sukūrusi šeimos, gyvenu viena, tad pasinerdama į serialo siužetą jaučiuosi, tarsi būčiau apsupta žmonių. Kinas turi magijos apgauti ir pavieniui gyvenančius žmones vakarais įtraukti į „tikrų“ įvykių sūkurius.
Kuo ypatinga jūsų medžioklė (papuošalų, aksesuarų, interjero elementų, kuriais unikaliai dekoruoti ir jūsų namai-studija) Paryžiuje?
Aš tiesiog mirštu iš malonumo daiktus statyti į jiems neįprastas vietas ar neįprastomis pozomis, transformuoti juos pačius ir jų aplinką taip, kad išgaučiau šiek tiek poetinę, šiek tiek fantasmagorinę barokinę nuotaiką. Taigi mano daiktų medžioklės manija nepanaši į paprasto apsipirkimo maniją. Tradicinio shoppingo tiesiog nekenčiu, nes jis primena greitą vienos uniformos keitimą kita. Kai sakiau, kad popietėmis išeinu ieškoti įdomių daiktų, turėjau omeny, kad išeinu pasivaikščioti po Paryžių be jokių ketinimų ką nors įsigyti ar kruopščiai atlikti žvalgybą.
Patys originaliausi ir patys rečiausi radiniai į mano namus atkeliauja labai atsitiktinai, dažniausiai iš blusų turgaus – tai vieta, kurią aplankius visada kas nors nustebina. Kartais, kad pamatytum ir įvertintum daiktą, reikia tam tikro pasirengimo ir išprusimo, dar griežčiau sakant – viso gyvenimo studijų: vienaip, pavyzdžiui, antikvarines seges vertins Balzaco kūrybos gerbėjas ir visai kitokį požiūrį į jas turės žmogus, neskaitęs nė vieno šio autoriaus romano. Abu požiūriai gerbtini, tik klausimas – kuris įdomesnis? Kartais reikia labai didelio, gal net sukrečiančio įspūdžio, kad vėliau pasirinktum kokį nors aksesuarą ar ateitų įkvėpimas jį sukurti.
Sykį Italijoje braidžiodama po Viduržemio jūrą pamačiau tarp uolų besirangančią milijoninę mažų omarų virtinę – įspūdis buvo toks stiprus, kad po kurio laiko visiškai nevalingai mano namuose ant dekoratyvinės pagalvėlės atsirado auksinės spalvos krabo aksesuaras (jis gali būti ir kaklo papuošalas, ir segė; galima segėti prie galvos apdangalo ar tiesiog puošti plaukus – kaip patinka pagal nuotaiką). O štai sukurti batelius, kurių kulnas – bananas, o priekinės dalies puošmena – bananų kekė, įkvėpė paprasčiausias gastronominis mano pomėgis valgyti šiuos vaisius.
Pirmasis mano kūrinys – taip pat ironiškas: tai du standaus plastiko krepšiai keliaujantiems traukiniu (ir nebūtinai tik jiems). Dizainui panaudojau metro bilietėlių atvaizdą: vieno krepšio geltonoji pusė skelbė „Paris 1“, vadinasi, jis skirtas keliaujantiems pirma klase, ant kito buvo „Paris 2“ – antros klasės keleiviams. Abu identiški, tačiau, savaime suprantama, pirmasis kainavo brangiau (juokiasi). Paskui kilo idėja sukurti rankinę iš didelio sietinio samčio, kuriuo „McDonaldʼs“ užkandinėse nukošiamos iš aliejaus išgriebtos bulvytės. Nudažiau jį auksine spalva, sukūriau odinį dangtelį, prisegiau diržą per petį – ir štai... Nešamas turinys visiems matyti, bet tada buvo toks Prancūzijos ir visos Vakarų Europos laikotarpis: prieš keturiasdešimt metų nereikėjo nieko slėpti.
Vis dėlto jūsų vizitinė kortelė – oversize laisvalaikio marškiniai Respublikos prezidentui François Mitterrandʼui.
Mano galva, Prancūzija neturėjo geresnio prezidento už François Mitterrandʼą. Kai 1981-ųjų pavasarį jis buvo renkamas į šalies vadovus pirmajai kadencijai, nėjau balsuoti, tiesiog tada pernelyg nesidomėjau politiniais procesais; tačiau po kurio laiko pajutusi jo išmintingą valdymą supratau padariusi klaidą ir norėjau kaip nors ją ištaisyti – sumodeliavau šilkinius marškinius. Šis Prancūzijos vadovas turėjo visiems piliečiams žinomą pravardę Tonton, todėl nusprendžiau, kad šią pravardę su keliais linkėjimų žodžiais ant marškinių nenuplaunamu flomasteriu užrašytų žinomi Paryžiaus menininkai. Dauguma buvo mano labai artimi bičiuliai: aktoriai Gérardʼas Depardieu, Michelis Piccoli, architektas Philippeʼas Starckas, grafikos dizaineris ir reklamos kūrėjas Jeanas Paulis Goudeʼas, režisierius ir fotografas Jeanas Baptisteʼas Mondino ir dešimtys kitų, primarginusių marškinius „Jʼaime Tonton“.
Dailiai supakuotą siuntinį išsiunčiau į Eliziejaus rūmus, prezidentūrą. Sulaukiau padėkos ir subtilaus diplomatiško pasiteisinimo ir subtilios užuominos, kad prezidentas jais vis dėlto neapsivilks, nes dovana kiek peržengia prezidento institucijos etiketą. Nors tada nebuvo informacinių technologijų ir socialinių tinklų, tačiau apie šį mano gestą rašė kone visa Prancūzijos spauda, taip pat Jungtinių Valstijų „Time“, „The New York Times“ – buvo sukeltas toks ažiotažas, kad ištisą mėnesį Paryžius tik apie tai ir kalbėjo. Po kurio laiko pasipylė politikai, įskaitant ir Jacquesʼą Chiracą (Prancūzijos prezidentu jis buvo išrinktas pasibaigus antrai François Mitterrandʼo kadencijai, 1995-aisiais), kurie taip pat norėjo panašių autorinių marškinių. Toks rimtų vyrų cirkas man kėlė šypseną ir visiems atsakiau: „Man patinka vienintelis – François Mitterrandʼas.“
Aštuntajame ir devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmečiuose Paryžiuje buvo ypatinga atmosfera: žmonių veiduose nebuvo išgąsčio, susirūpinimo, jie niekur neskubėjo ir mėgavosi gyvenimu. Tai buvo laikotarpis, kai atvykau iš Nanto į Paryžių. Esu kilusi iš Nanto, gimiau prancūzės ir italo šeimoje. Tėvas turėjo auksines rankas – gamino baldus – ir savo tėvynę į Prancūziją iškeitė dėl geresnio gyvenimo. Prie tėvo buvau labai prisirišusi, be galo mėgau jo amatą ir, galima sakyti, užaugau dirbtuvėje: medienos kvapas iki šiol mane veikia taip jaudinamai, kad su didžiausiu malonumu puolu uostyti šviežiai išpjautos lentos ar nukritusios iš po kirvio ašmenų skiedros. Vaikystėje man nereikėjo lėlių – tik medinių kaladėlių ar išdrožtų laivelių.
Kai Marakeše įsigijau iš itin kvepiančio medžio pluošto pagamintą rankinę, su ja nesiskyriau daug metų. Esu šventai įsitikinusi, kad potraukis ir pašaukimas kurti aksesuarus atėjo iš tėvo dirbtuvės: visų namie esančių baldų dizaino idėjos – mano fantazijų vaisius. Kaip jau minėjau, drausme niekada nepasižymėjau, ypač maištavau paauglystėje, dar 1968-aisiais paragauti „amerikietiškos laisvės“ išskridau į Niujorką. Po metų – pirmasis Vudstoko festivalis, į Jungtinių Valstijų Betelio miestą sutraukęs per pusę milijono „gėlių vaikų“. Tą rugpjūtį mane sukrėtė amerikiečių aktorės Sharon Tate, režisieriaus Romano Polanskio žmonos, mirtis: Los Andžele ji, aštuntą mėnesį nėščia, krito nuo užpuoliko Charleso Mansono rankos... Šis prisiminimas gyvas ir šiandien. O ir mano maištas tęsiasi: iki šiol nenoriu būti į nieką panaši, su niekuo lyginama, jaučiu didelį malonumą, kai praeiviai, matydami mane kitokią, atkreipia dėmesį ir šypsosi.
Dvidešimt metų bendradarbiavote su vienu talentingiausių pasaulyje įvaizdžio ir reklamos kūrėju fotografu Jeanu Pauliu Goudeʼu, dirbote kostiumų dailininke prancūzų kine, teatre...
Jeaną Paulį Goudeʼą vadinu talentingiausiu pasaulio dekoruotoju, jo formuojamas skonis turėjo ir prancūziškos elegancijos, ir žaismės, ir chuliganizmo, ir gilios filosofijos. Bene akivaizdžiausiai mudviejų bendramintiškumas išryškėjo kuriant vyriškų kvepalų „Chanel Egoїste“ reklamos kampaniją. Taip kalbu, matyt, todėl, kad abu labai panašiai matėme mūsų orbitoje skriejančius daiktus ir tų daiktų santykį su žmonėmis: sąmoningai sakau – ne žmonių, o daiktų santykį su žmonėmis. Abu mėgome objektus stebėti neįprastose erdvėse ir situacijose, mėgome perkelti vienų daiktų idėjas ir prasmes kitiems.
Tiesa, tokių menininkų, su kuriais teko labai kūrybiškai bendradarbiauti, yra dar keli: pirmiausia, tai nuostabus bičiulis architektas Philippeʼas Starckas (iš visų mano draugų menininkų jis turi pačią stipriausią verslumo gyslą), fotografai Richardas Avedonas, Davidas Hamiltonas, Bettina Rheims ir Dominique Issermann, drabužių dizainerė Paloma Picasso. Su talentingiausiais aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Paryžiaus menininkais mane suvedė dailininkė ir kino kūrėja Niki de Saint Phalle. Tapau jos šeimos dalimi. O jos draugai – mano draugais. Kokie nepamirštami vakarėliai Niki namuose su šveicarų skulptoriumi ir tapytoju Jeanu Tinguely, amerikiečiu Andy Warholu, Graikijos ir Danijos princese Marina de Grèce, prancūzų architekte Andrée Putman...
Net kiek nejauku, kad vardiju geriausius savo draugus, kurie jau iškeliavo į amžinybę. Paryžietiški metai – taip dažniausiai vadinami du paskutiniai praėjusio amžiaus dešimtmečiai – buvo ypatingi tuo, kad naktinis gyvenimas pranoko dienos darbus ir buvo šių įkvėpimo šaltinis: tada neįsivaizdavome savo tamsiojo paros meto be naktinio klubo „Les Bains Douches“, kurį 1978-aisiais įkūrė Paryžiaus bohemos „architektas“ kino režisierius ir prodiuseris Jeanas Pierreʼas Marois ir kurį 2010-aisiais teko uždaryti, nes gyvenimas radikaliai pasikeitė. O mes buvome karta, kuri iš hipių pasaulio persivertė į pankų pasaulį, kuri ilgus megztinius ir platėjančias kelnes iškeitė į baltus marškinius, mėlynus džinsus ir juodus akinius. „Les Bains Douches“ buvo ta kultinė Paryžiaus vieta, kur net nepasiskambinęs galėdavai sutikti savo draugų: raudonpadžių batų karalių Christianą Louboutiną, mados žurnalistę, rašytoją ir aktorę Paquitą Paquin, aktorę ir režisierę Evą Ionesco, kino ir televizijos prodiuserį Thierry Ardissoną...
Jūsų namų interjeras visiškai nesiskiria nuo pačios įvaizdžio: jie – tarsi didelis kelias epochas ženklinantis dekoracijų teatras. Tai reiškia, kad viskam gyvenime taikote tuos pačius kriterijus?
Gyvenu taip, kaip ir atrodau. Visada gyvendavau ten, kur kurdavau, išskyrus jaunystės metus, kai buvau striptizo šokėja viename varjetė klube. Šiandien esu įsikūrusi septintajame Paryžiaus rajone, vos per kelis žingsnius nuo Invalidų. Kad patektum į butą pirmame aukšte, turi pereiti per nedidelį pasažą ir ant lauko sienos būtinai užrašyti kokį nors žodelį – to prašau visų savo draugų. Tai dar vienas mano keistumas, lydintis mane nuo tada, kai gaudavau iš rašytojų knygų su autografais ir dedikacijomis. Beje, prisipažinsiu, aš irgi pastaruoju metu rašau ir ruošiuosi išleisti knygą – tai bus pasaka apie moterį, kurios vardas Inga Binga. Ar tai mano alter ego? Greičiausiai.
Namuose gausu visko: draperijų, tapybos, grafikos, skulptūros darbų, fotografijų, senų afišų, vienos sienos reljefinį ornamentą pagyvina Stingo nuotrauka ir negrabiai suraitytas „meilės“ autografas... Paradoksas, drąsa, maištas, autoironija, poezija ir pastangos užčiuopti akimirkos akimirką – štai tokiomis sąvokomis apibūdinčiau savo gyvenimo braižą. Informacinės technologijos jį daro dar įdomesnį: įvaldžiusi fotošopą, atradau dar vieną galimybę realizuoti savo fantazijas, transformuoti popieriuje atliktus eskizus ir kurti kitokius vaizdus bei personažus.
Prisimenu, kažkada sumaniau įsigyti didelę vintažinę „Louis Vuitton“ rankinę ir jos odą su garsiąja monograma LV pritaikyti identiškai nukopijuotai „Hermès“ rankinei. Komerciniame mados pasaulyje tai šioks toks chuliganizmas, tačiau ką darysi – esu provokacijų žmogus. Yra nutikę ir atvirkščiai: kai sukūriau minkštą (po oda – lengvas sintetinių putų sluoksnis) dygsniuotą vos šimtą gramų sveriantį rankinuką, jo idėją bemat nukopijavo mados namai „Chanel“.
Vienintelis dalykas, dėl kurio nekenčiu mados industrijos, – tai begėdiškas idėjų kopijavimas. Kai po ketvirčio amžiaus nustojau bendradarbiauti su kinu, reklama bei mada ir nusprendžiau užsiimti individualia kūryba, viską teko pradėti nuo nulio. Bet turėjau lobį – užgyventų žmonių, įgytų draugų, kurie vertina mano kuriamus objektus ir iki šiol yra ištikimi. Toks yra ir Irakli Nasidze. Pirmąkart Paryžiuje jo kolekciją mačiau prieš trejus metus, tačiau tada vienas kito nepažinome.
O šią vasarą, turbūt pirmą savo gyvenime, kai neišvažiavau iš Paryžiaus atostogauti, vieną rytą užėjau į pamėgtą kepyklėlę ir mudviejų žvilgsniai susitiko... Visiškai atsitiktinai. Jis tuo metu buvo pakeliui į Sakartvelo ambasadą. Pakviečiau kavos. Kai jis pamatė mano auksines peles ir iš veltinio audinio sukirptus galvos apdangalus, nedvejodamas pakvietė bendradarbiauti ir atvykti į Lietuvą, į šį nuostabų vienuolyną.