Oftalmologas-mikrochirurgas dr. Paulius Rudalevičius ne tik matė, vertino ir operavo daugybės tautybių pacientų akis, bet ir kai kuriems jų suteikė kitokio, antro, gyvenimo šansą: grąžino regėjimą. Jo paties akys švyti, kai pasakoja apie šeimą – žmoną Jurgą, vaikų ortopedę, ir tris mažus savo vaikus: penkiametį Oskarą, trejų Rapolą ir metukų Žemyną. Bet ne tik apie šeimą – ir apie akį, jos sandarą jis kalba kaip apie gražų paslaptingą paveikslą, vis dar jį jaudinantį. Ir apie emocijas, kurios užplūsta matant ir jaučiant, kad padeda žmogui, – štai apie tai jis gali kalbėti ilgiausiai.
– Beveik standartinis atvejis: gydytojas tuokiasi su gydytoja...
– Tiesiog prieš penkiolika metų su Jurga susipažinome per praktiką Palangos ligoninėje: skyriaus vedėjas ją pristatydamas pajuokavo: „Mažytė, smulkutė, aprūpinti daug nereiks – imk tu ją į žmonas!“ Juokai juokais, bet vėliau iš tikrųjų susituokėme.
– Kuo jus patraukė galimybė gydyti būtent akis?
Įsivaizduokite, kokias emocijas spinduliuoja žmogus, kuris prieš tai nematė, o dabar mato! Tikrai pakylėja!
– Tiesiog imi jausti, kas tave traukia. Lemia ir gana atsitiktiniai dalykai – kur tu patenki, kokie dėstytojai ar gydytojai tave įkvepia. Man akis pasirodė tiesiog stebuklingas organas. Kai į ją pažiūri specialiais prietaisais, išvysti tikrai užburiančių vaizdų, kurių nemato kiti: visos tos kraujagyslės, rainelė, lęšiukas, regos nervas, o žiūrėdamas į akių dugną matai pulsuojančią arteriją – tau atsiveria savotiška mikrovisata. Kai pirmą kartą būdamas studentas stebėjau akių operaciją, nelabai ką supratau, bet mikroinstrumentai ir itin kruopštus darbas padarė didelį įspūdį. Vėliau dar labiau jaudino teigiamas atgalinis ryšys: įsivaizduokite, kokias emocijas spinduliuoja žmogus, kuris prieš tai nematė, o dabar mato! Tikrai pakylėja! Aišku, istorijų yra įvairiausių, ne visada jos euforiškai džiugios, bet daugeliu atvejų tikrai padedame žmogui pajusti kitokią gyvenimo kokybę.
– O jums svarbu tos emocijos? Kai kurie gydytojai tarsi užsidėję šarvus nuo bet kokių emocijų – ir neigiamų, ir teigiamų.
– Yra įvairių gydytojų ir įvairių pacientų... Bet aš dėl to, kad galėčiau žmogui padėti, ir rinkausi šią profesiją.
– Iš esmės gydytojas, kaip ir kunigas, kaip ir mokytojas, idealiu atveju turėtų rinktis profesiją pagal pašaukimą. Juk tai savotiška tarnystė. Tik ne visada taip nutinka...
– Kiekvienas gydytojas gal atsakytų vis kitaip, bet man svarbu matyti savo darbo rezultatus, džiaugtis savo darbu, jausti pacientų emocijas.
– Jaunų gydytojų akys dar kartais šviečia entuziazmu, bet pagyvenę dažnai būna pervargę, piktoki ir šiek tiek atbukę nuo rutinos.
– Diskutuočiau su jumis. Galbūt vyresnio amžiaus gydytojai emocijas tiesiog slepia giliai savyje, tačiau kai labiau pažįsti tuos žmones, matai, kad jiems svarbu, kas ir tau. Teisybė, jie pavargę nuo darbo krūvio, kartais gal atrodo pikti, bet iš tikrųjų taip nėra. Man turbūt visur sekėsi, nes visi dvigubai už mane vyresni mokytojai, prieš kuriuos lenkiu galvą, man buvo pavyzdys tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Taip, gydytojų charakteriai skiriasi, bet ne tai svarbiausia. Juk profesijos esmė yra gydymo menas, santykiai su pacientais.
– Klinikinės medicinos praktiką atlikote Šalčininkų ligoninėje, paskui įstojote į oftalmologijos rezidentūros studijas ir jau greitai stažavotės vienoje geriausių akių klinikų pasaulyje Bostone. Nemenkas šuolis.
– O ar rajono ligoninėse praktika blogesnė? Nemanyčiau. Kartais gydytojus ten riboja galimybės, bet juk visa Lietuva yra vienas didelis rajonas... Įdomu padirbėti įvairiose vietose, nes žmonės, jų bendravimo stiliai skiriasi. Vilniuje vienokie pacientai ir gydytojai, Kaune – kitokie, kur nors Žemaitijoje – dar kitokie. Man patinka ta šiek tiek skirtinga kultūrinė specifika. Juk unikalu: nedidelėje teritorijoje gali sutikti įvairių žmonių ir kiekvienas jų kuo nors nepakartojamas. Na, o mokydamasis rezidentūroje pamėginau išnaudoti dabar jauniems gydytojams atsiveriančias begalines galimybes – išvažiuoti pasimokyti kitur. Domėjausi ragenos chirurgija, regos korekcijos operacijomis, susiradau itin pažangią Masačusetso akių ir ausų kliniką Bostone, kuri viena iš penkių geriausių JAV, – norėjau pamatyti, kaip ten dirbama.
– Kas nors labai nustebino?
– Kai kurie dalykai – taip. Susipažinau su profesoriumi Claesu Dohlmanu, išradimų autoriumi, sukūrusiu ir ištobulinusiu dirbtinę rageną, savo kūriniui skyrusiu 45 darbo metus. Ją galima persodinti kaip implantą, yra tūkstančiai įrodymų, kad prigyja ir išgelbėja daugybei žmonių akis. Jo ir akių mikrochirurgės dr. Ūlos Jurkūnas padedami atvežėme dirbtinių ragenų į Lietuvą, mano mokytojas prof. Vytautas Jašinskas jų yra persodinęs keletui pacientų. Ten įgijau lazerinės regos korekcijos pradmenis, pamačiau daugybę sunkių atvejų, kurių Lietuvoje neišvysi. Klinikoje stažuojasi jauni gydytojai iš viso pasaulio. Su vienu stažuotoju iš Indijos susipažinau artimiau, turėjome bendrų temų pokalbiams, nes mane visada traukė tos šalies kultūra, norėjau ten nuskristi, be to, žinojau, kad Indijoje akių, ypač kataraktos, chirurgija – itin aukšto lygio. Taigi, po kurio laiko naujasis pažįstamas mane rekomendavo vienai Kanpuro akių klinikai. Stebino jos darbo principas: per dieną priimami penki pacientai, kurie gali susimokėti už paslaugas, ir maždaug penkiasdešimt, kurie gydomi veltui. Klinika bendradarbiavo su įvairiais pasaulio labdaros fondais, remiančiais akių ligomis sergančius žmones, finansuojančiais operacijas ir gydymą, todėl galėjo išsilaikyti ir dar daryti gerus darbus tiems, kurie iš tikrųjų neturi pinigų.
– Skamba labai altruistiškai.
– Yra sukurta gera infrastruktūra, kuri tai leidžia. Įsivaizduokite visiškai aklą žmogų: jei aklumo priežastis – katarakta, sėkmingai atlikus operaciją jis gali grįžti į normalų gyvenimą. Taigi, nuvažiavau tenykščiams gydytojams padėti ir šiek tiek pasidalyti savo europietiška gydymo patirtimi.
– Aktoriai, eidami į sceną, jaudulį jaučia visą gyvenimą. Ką jaučiate jūs?
– Karjeros pradžioje tikrai jausdavau kažką panašaus į jaudulį, bet jį padėdavo sutramdyti komanda. Visada šalia būdavo labiau patyręs kolega: jis galėdavo patarti, padrąsinti ar žinodavo, kur turėčiau stabtelti. Mokė, tarsi mokytų vaikščioti vaiką. Dabar, kai turiu nemažai profesinės patirties, jaudulys transformavosi į tam tikrą nusiteikimą, papildomą susikaupimą. Tai – apmąstymai prieš operaciją: kaip ką darysi geriausiu atveju, ko imsiesi, jei kils nedidelių ar didesnių komplikacijų, kokia bus pooperacinė priežiūra. Be to, žinai, kaip pats turi pasiruošti operacijai, ką turi daryti iš vakaro.
– Normaliai išsimiegoti?
– Turiu fiziškai, emociškai ir psichologiškai gerai jaustis...
– Bet juk yra dalykų, kurių nesuplanuosi: staiga susirgo vaikas, ištiko bėda...
– Tai irgi gyvenimo mokykla, kurios pamokas privalai išmokti. Taip, kartais nebūna lengva, bet reikia tramdyti emocijas. Be to, ne vien tavo nuotaika daro įtaką – operacinėje dažniausiai būname šešiese... Tačiau mes laikomės taisyklių ir žinome, ką daryti, kad viskas vyktų taip, kaip priklauso, kad niekas nenukentėtų dėl žmogiškų klaidų. Tas psichologinis darbo aspektas labai įdomus! Ir kas benutiktų, jei darai, ką mėgsti, jei tau tavo darbas labai patinka, su viskuo gali lengvai susidoroti.
– Iki šiol skraidote į Afriką, aukojate savo laiką ir pinigus, kad padėtumėte tenykščiams pacientams. Sulaukiate klausimų: „Kam tau to reikia?“
Po operacijos kitą dieną matau vaizdą: moteris juokiasi, vyras verkia – jie jau regi! Taip, trylikai milijonų gyvenimas galbūt nepasikeis, bet šitie du žmonės gavo naują!
– Taip, kartais girdžiu: „Negi jūs milijonus išoperuosite? Visiems vis tiek nepadėsite.“ Paprastas pavyzdys iš Kongo: vyras su žmona – apakę dėl kataraktos jau dešimt metų. Ir tiek pat nematę vienas kito, vaikų ir anūkų. Po operacijos kitą dieną matau vaizdą: moteris juokiasi, vyras verkia – jie jau regi! Taip, trylikai milijonų gyvenimas galbūt nepasikeis, bet šitie du žmonės gavo naują! Arba jauno amžiaus pacientas, kuris, dėl cukrinio diabeto išsivysčius komplikuotai kataraktai, apako, turi penkerių metų sūnų, kurį gimdydama žmona mirė. Aklas tėvas visiškai priklausomas nuo mažo berniuko, kuris jį vedžioja. Ar pasikeis šitos šeimos gyvenimas, kai tėtis matys? Radikaliai. O Afrika mano gyvenime atsirado gana atsitiktinai. Po kelių mėnesių darbo Indijos klinikoje maniau kitąmet ten grįšiąs, bet atsirado organizacinių trukdžių. Jau buvau suplanavęs būtinai kur nors išvykti, tad susiradau amerikiečių organizaciją „Mercy Ships“, kurios laive įrengta moderni, itin aukšto lygio paslaugas teikianti klinika. Jau keletą dešimtmečių Afrikos šalių žmones ji gydo nemokamai, nes bendradarbiauja su labdaros fondais. Ten važiuoji savomis lėšomis ir nieko neuždirbi, bet yra dalykų, kurie viską atperka. Vėlgi su niekuo nesulyginamos emocijos, profesinė patirtis, didžiulėje įvairių sričių medikų ir draugiško personalo iš daugybės šalių komandoje tvyranti ypatinga atmosfera. Laivas prie tam tikros valstybės krantų atplaukia metams, pasirašoma sutartis su jos vyriausybe, užtikrinamas personalo patekimas į šalį ir apsauga. Paskelbiama, kad yra galimybė gydytis, kaimuose ar prie miestelių bažnyčių renkasi ligoniai, jie apžiūrimi, vyksta atrankos, atliekami tyrimai, nustatomos konsultacijų ir operacijų laive datos – daugybė žmonių tą milžinišką darbą dirba darniai ir nuoširdžiai. Dar vienas unikalus dalykas: po akių operacijų žmonės stebimi net du mėnesius – užtikrinamas pagalbinis gydymas arba dar viena operacija. Iš viso šešis kartus dirbau Siera Leonėje, Gvinėjoje, Konge, Madagaskare, šįmet planuoju keliones į Keniją ir Beniną.
– O žmona, likusi su trimis mažais vaikais, neprotestuoja?
– Suprantu, kad nėra paprasta, todėl Jurgai esu labai dėkingas, kad mane išleidžia. Išvažiuodamas mėnesiui, pasirūpinu, kad būtų, kas jai padeda. Jos indėlis šeimoje – labai didelis, bet ji mane supranta, mato ir žino, kaip man tai svarbu, be to, tai jai irgi artima.
– Į laivą-kliniką sunku patekti?
– Nėra visai paprasta. Personalas atrenkamas pagal tam tikras išpažįstamas vertybes. Tai krikščioniška organizacija, todėl suvažiuoja tikintys žmonės. Be visų dokumentų, įrodančių mano, kaip mikrochirurgo, kvalifikaciją ir patirtį, turėjau nusiųsti ir kunigo rekomendaciją, kad žmogiškoji moralė man nėra šeštoje vietoje... Taigi į laivą susirenka tomis pačiomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės. Yra tam tikrų moralės dalykų, kurių negalima nepaisyti, – pasirašai sutartį, kurioje viskas nurodoma labai detaliai, pradedant etikos normomis, baigiant apranga, o jeigu sutartį pažeidi, be jokių diskusijų gali būti išsiųstas namo.
– Pasakojate beveik kaip apie kitą planetą...
– Taip, taip, daug kas skiriasi. Darbe niekada nerodoma neigiamų emocijų, niekas nieko neapšaukia, su niekuo nesusipyksta, santykiai itin pagarbūs. Niekas neverčia melstis, jei nenori, bet yra maldos kambarys, koplyčia. Grįžęs iš ten ilgai gyveni prisiminimais, atsiranda motyvacija tobulėti visais atžvilgiais. Be to, ten ne tik dirbame – savaitgaliais galime keliauti: pamatome tai, ko būdami turistai niekada nepamatytume. Santykiai su žmonėmis visai kitokie – tu tiesiog įsiterpi į jų gyvenimą. Konge operavome pacientą, kuris dirba džiunglėse, šimpanzių rezervate. Jis mus pasikvietė, aprodė savo augintines, nuvežė į džiungles. Arba nueini į svečius pas pacientą kur nors atokiame kaime ir išvysti tai, ko jokiame filme niekada nepamatysi. Aišku, yra ir liūdnų istorijų, skaudžių pilietinio karo pasekmių, kai vaikai, likę vieni žuvus tėvams, turi verstis savarankiškai. Kai žmogus, kuriam fiziškai sudėtinga gyventi, nes turi ant nugaros gerybinį auglį, sveriantį 30 kilogramų, bendruomenėje pripažįstamas išsigimėliu ir išvaromas iš jos. Išoperavus tą auglį, jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Merginos ten gimdo būdamos tik 14 metų, po gimdymo dažnai atsiranda komplikacija: susiformuoja fistulė ir šlapimo nelaikymas. Šeima, kurioje visi miega viename kambarėlyje, ją išvaro, nes esą sklinda nekoks kvapas, ir sukala jai pašiūrę. Merginoms prasideda psichikos problemos, kai kurios žudosi. O juk pagelbėti gali nesudėtinga operacija. Madagaskare prie laivo buvo pastatyta atskira ligoninė būtent tokioms operacijoms daryti, atvykę amerikiečiai chirurgai pamokė vietos medikus, laivas išplaukė, o ligoninė veikia iki šiol. Ir tokių pacienčių šalyje – net apie 90 tūkstančių.
– Tai teikia vilties, kad ir nedaug žmonių gali padaryti pasaulį geresnį ir prasmingesnį.
Matau prasmę kai kuriems kolegoms būti mokytoju, nes nors tu išvažiuoji, kitiems suteiktos žinios išlieka.
– Dabar jau turiu galimybę laive dalytis ir savo patirtimi. Matau prasmę kai kuriems kolegoms būti mokytoju, nes nors tu išvažiuoji, kitiems suteiktos žinios išlieka. Laivą-kliniką kai kas pasirenka tiesiog ieškodamas gyvenimo prasmės. Tarkim, žmogus, dalyvavęs Vietnamo kare, buvęs kariškis, viskuo apsirūpinęs, Los Andžele turintis kotedžą su vaizdu į vandenyną, – jam dabar, regis, nieko netrūksta. Bet, pasirodo, trūksta vidinės ramybės. Jis išnuomojo savo būstą, laive gyvena ir dirba jau treti metai ir džiaugiasi atradęs tą vidinę ramybę. Ten esu sutikęs ne vieną studentą, kuriam iškilo klausimas: ką toliau veikti gyvenime? Atvažiuoja įvairių profesijų žmonių, ne tik medikų. Yra triūsiančių virtuvėse, valančių patalpas, vertėjaujančių, dirbančių rinkodaros ar IT srityse, vairuotojais, psichologais, bibliotekoje. Jie iš ten išvyksta jau kitokie: vieni suradę savo kelią, kiti sustiprinę troškimus.