Ajana pirmoji Lietuvoje gaus šunį vedlį: „Turėčiau sėdėti vežimėlyje, bet su Mulan gal nereiks ir ramentų“

Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.
Autorius: Birutė Šarakojytė
Publikuota: 2021-03-09 18:31
„Mulan tai ne tik šuo, kuris man padės įveikti su negalia susijusius sunkumus, bet ir draugė, dėl kurios reikia stengtis judėti tik į priekį, o ne verkti kamputyje, kad mano likimas susiklostė galbūt ne taip gerai, kaip kitų“, – Žmonės.lt sako cerebriniu paralyžiumi serganti Ajana Lolat (31), kuri tapo pirmuoju Lietuvoje asmeniu, įsigijusiu specialiai jai ruošiamą šunį vedlį. Dvejus metus truksiantis procesas – išties sudėtingas, tačiau vertas kiekvienos dienos: neįgaliojo vežimėlyje pagal diagnozę sėdėti turėjusi Ajana tikisi vaikščioti padedama tik šio ypatingo šuns vedlio.

Portalui Žmonės.lt Ajana pasakoja, kad jos užsispyrimas ir tvirtas charakteris – tai tikriausiai tėvų indėlis, mat merginos tėvas – vokietis, o mama – žemaitė. Tad prieš gerą pusmetį sugalvojusi rimtą iššūkį ji nepabūgo iškilusių didelių sukumų ir kliūčių – atvirkščiai: moters tikslas ne tik sulaukti sėkmingai apmokyto savo šuns Mulan, bet ir prisidėti prie to, kad Lietuvoje pagal neįgaliųjų poreikius specialiai apmokytus šunis galėtų įsigyti ir kiti.

Ajanos šuo, Vokiečių aviganė Mulan, Baltijos kinologijos centre jai pradėta ruošti prieš daugiau nei pusmetį, kalytė yra 11 mėnesių amžiaus. Lietuvoje be Mulan šiuo metu pagal konkretaus negalią turinčio žmogaus poreikius dresuojami dar du šunys: vienas šuo atiteks kurčiam vyrui, o kitas – berniukui, kuris sunkiai kalba ir vaikšto.

„Apsigyvenusi viena supratau, kad situacija yra gana sudėtinga: pradėjau mąstyti, kas man pakviestų pagalbą, jeigu kas nors nutiktų. Be to, yra ir kitas aspektas, – pasijaučiau vieniša ir nesupratau, ar ta vienatvė todėl, kad žmonėms taip tiesiog būna, ar todėl, kad esu neįgali ir mano socialiniai ryšiai su kitais yra silpnesni“, – Žmonės.lt pasakoja Ajana.

Taigi viskas susiklostė taip, kad Ajana įsigijo specialų šunį, kuris po dvejų metų turėtų tapti ir jos draugu, ir pagalbininku kasdienybėje.

„Galiu pasakyti tik tiek – Mulan apsigyvenus pas mane, visos mano negalios tiesiog išgaravo, – juokiasi pašnekovė. – Kartą šuo nubėgo arti gatvės atlikti gamtinių reikalų, o aš taip išsigandau, kad mečiau tuos ramentus šalin ir sugavau ją. Paaiškėjo, kad kartais dėl mylimo gyvūno gali padaryti netgi daugiau, negu leidžia galimybės...“

Ajana turbūt galėtų valandų valandas pasakoti apie savo išsvajotąją Mulan, tačiau pradėkime nuo pradžių...

Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.
Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.

Cerebrinio paralyžiaus diagnozė jus lydėjo nuo vaikystės, tačiau pakalbėjus su jumis susidaro įspūdis, kad aplinkiniai negalią sureikšmina labiau negu jūs pati.

Man nustatytas rankų ir kojų cerebrinis paralyžius – vaikštau ramentų pagalba, nors pagal diagnozę turėčiau sėdėti neįgaliojo vežimėlyje ir niekas manęs už tai tikrai nekaltintų. Vis dėlto aš noriu judėti daugiau, tobulėti.

Domiuosi kinų medicina, kurioje atradau daug sau vertingų patarimų, kaip pagerinti savo sveikatą nenaudojant kažkokių piliulių. Vienas iš šios medicinos patarimų, kurį pritaikiau sau – gyventi taip, tarsi neturėčiau ramentų. Sakysite, skamba gana juokingai, bet tai yra esmė: neįgalieji dažnai bijo, nes mano, kad negalia yra priežastis kažko atsisakyti. Aš pati turbūt bijočiau studijuoti, dirbti, eiti į pasimatymą, nes manyčiau, kad tiesiog nesu verta ar negebu tokių dalykų.

Pagal diagnozę turėčiau sėdėti neįgaliojo vežimėlyje ir niekas manęs už tai tikrai nekaltintų.

Dėka šių pamokų Kinijoje supratau, kad savo baimes reikia tiesiog nuryti ir daryti tai, ką nori. Taip ir gyvenu: noriu keliauti – keliauju, noriu studijuoti – studijuoju, noriu šuns vedlio – stengiuosi ir darau viską, kad jį gaučiau.

Galiu verkti kamputyje, arba galiu gyventi maksimaliai pagal savo galimybes. Be to, mano sveikata gerėja su kiekvienu pasiekimu, vadinasi, daug dalykų vyksta pirmiausiai tavo galvoje.

Nenoriu užsidaryti neįgalumo dėžėje. Aš pirmiausiai esu Ajana, su savo asmenybe, hobiais, pasiekimais, o ne tiesiog neįgalus žmogus, ką kiti dažniausiai ir sureikšmina.

Minėjote, kad pirmąkart gyvenate viena, Vilniuje. Papasakokite plačiau – ką veikiate sostinėje atvykusi iš Šilutės rajone esančio Usėnų kaimo ?

Esu kilusi iš labai mažo kaimelio, todėl tai, kad įsitvirtinau sostinėje, man didelis pasiekimas – čia kitos galimybės mokytis ir dirbti. Sakau, kad man turbūt pasisekė kaip kokiai princesei (juokiasi).

Esu doktorantūros studentė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dirbu žmonių su negalia integracijos srityje, šia tema rašau darbą.

Vilniuje gyvenu ne vienerius metus, bet visada turėdavau kambariokę, tad dabar, apsigyvenusi viena, supratau, kad ligšiol nepastebėjau svarbaus niuanso –  norisi, jog namuose būtų kažkokia gyvybė.

Taigi nusprendėte, kad šuo galėtų būti tas draugas, užpildysiantis šią nejaukią tylą namuose?

Taip! Mulan, kaip minėjau, su manimi gyveno beveik du mėnesius, kol buvo dar visai mažytė – tiek laiko ją pajėgdavau pati pavedžioti lauke. Mudvi užmezgėme draugystę, kad šuo mane pripažintų kaip šeimininkę. Tada ją teko atiduoti dresūrai, o aš maždaug kartą ar du per savaitę vykstu pas ją į Kauną, į Baltijos kinologijos centrą, kur Mulan gyvena ir mokosi, kol bus pasiruošusi pilnai sugrįžti pas mane.

Prieš karantiną lankydavau ją kiekvieną dieną. Taip pasiilgdavau! Niekada nebuvo tingu ar sunku važiuoti dėl jos į kitą miestą, nes tiesiog be galo ją myliu.

Kai ji išvažiavo į mokyklą, namuose vėl patapo nejaukiai tylu, bet tai – laikina, juk judame link to, kad po maždaug dvejų metų dresūros mudvi gyvensime kartu.

Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.
Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.

Mulan taps ne tik jūsų drauge namuose – ji bus apmokytu šunimi vedliu, su kuriuo galėsite vykti viešuoju transportu ar net į paskaitas universitete. Toks šuo bus pirmasis Lietuvoje.

Oficialiai pagal Lietuvos įtatymus aš to daryti tarsi dar negaliu, tačiau kiek teko domėtis įvairiose įstaigose – visi žiūri labai supratingai ir tikina, kad nemato problemų, jog atvykčiau su tokiu šunimi. Negarantuoju, kad priims visur – tik praktika parodys realią situaciją. Tiesiog iki šiol Lietuvoje taip parengto šuns nebuvo, tad ir įstatymų šia tema tiesiog nėra, bet pokyčiai jau prasideda.

Pagrindinis mano tikslas ir svajonė, kad man kartu su Mulan pavyktų judėti be ramentų, o su specialiai prie jos pritvirtinta rankena. Be to, ji tikriausiai mokės ir paprastesnių komandų – tokių kaip paduoti ramentus, išjungti šviesą, panešti krepšį.

Europoje įprasta praktika, kad toks neįgaliojo šuo turi specialų antkaklį, kurį perkandęs iškviečia pagalbą į tą vietą, kur jis yra kartu su savo šeimininku, taigi, nutikus nelaimei, tai galėtų tapti išsigelbėjimu. Tiesa, Lietuvoje kol kas šios sistemos nėra, tačiau tikimasi, kad ateityje bus.

O šiaip pagal europinius standartus šuo pagalbininkas turi įprastinį parengimą – išmokomas pagrindinių elgesio taisyklių – plius išdresuojamas kelioms komandoms, pritaikytoms būtent konkrečiam negalią turinčiam žmogui pagal specifinius jo poreikius.

Apie dvejus metus truksiantis tokio šuns paruošimas bei išlaikymas kainuoja maždaug 20 tūkstančių eurų. O ką jau kalbėti apie važinėjimus aplankyti ir kitus dalykus, kurie šią sumą dar labiau „išpučia“. Tikėtina, kad yra daugiau neįgaliųjų, kuriems toks šuo būtų reikalingas, tačiau jo kaina – tiesiog per didelė.

Su Baltijos kinologijos centro darbuotojais jau patapome tarsi šeima – pas juos galiu ir paverkti, jeigu to reikia, ir smagiai pasišnekučiuoti, ir dovanėlėmis per šventes apsikeisti.  Jų požiūris į mane yra išties labai draugiškas ir padrąsinantis – be to galbūt nebūčiau pasiryžusi tokiai didelei avantiūrai.

Jie supranta, kad nesu turtinga, todėl kas mėnesį sumoku tiek, kiek galiu, o jeigu kartais išpuola koks sudėtingas mėnuo – nesumoku visai.  Jie sutinka palaukti, supranta situaciją. Kitą sumos dalį bandome surinkti viešomis lėšomis – kviesdami aukoti, prijungdami prie idėjos įvairias organizacijas.

Galbūt Mulan aš būčiau galėjusi įsigyti visiškai iš savo kišenės – sudėjus mano ir šeimos santaupas, tačiau galimybė turėti tokį šunį svarbi ne tik man, todėl, atsispiriant nuo mano istorijos, prasidėjo šis Lietuvoje dar neegzistavęs projektas: ruošti šunis vedlius pritaikant juos neįgaliojo poreikiams. Jau prieš mane buvo poreikis tokiems šunims, tačiau, kaip ir sakote, –  lėšų trūkumas tapdavo pagrindine kliūtimi.

Taigi kartu su mano šuns treneriu, kinologu Martynu Gustaičiu nusprendėme tų lėšų ieškoti – lai mano istorija bus pati pirmoji, tačiau tikrai ne paskutinė. Plėtojame šią idėją ir tikime, kad lėšų atsiras vis daugiau, tad ir daugiau neįgaliųjų galės įsigyti šunis vedlius.

Pavyzdžiui, jeigu esi neįgalus, Lietuvoje galima gauti subsidiją būstui ar automobiliui, taigi logiška, kad kaip ir kitur Europoje, taip ir Lietuvoje, turėtų atsirasti subsidija ir tokio šuns įsigijimui. Trumpai tariant, tai – ne vienadieniai procesai, bet mes jau išjudėjome ir tikiu, kad ieškodami kelių ir galimybių, jų tikrai rasime.

Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.
Ajana Lolat su vokiečių avigane Mulan / Teodoro Biliūno nuotr.

Vokiečių aviganis – didelis, stiprus ir judrus šuo. Ar negalią turinčiai smulkiai moteriai ši veislė – ne per didelis iššūkis?

Didelės veislės šuo galbūt baugokas iššūkis tada, jeigu gyvūnas yra nedresuotas. Jeigu Mulan nebūtų specialiai dresuojama suprasti sunkiai vaikštančio žmogaus poreikių ir galimybių – tuomet taip, aš jos tiesiog nesuvaldyčiau.

Pamenu, kaip pirmaisiais dresūros mėnesiais Mulan, nors ir, rodos, dar pilnai nesuprato mano judėjimo ribotumo, jau elgdavosi su manimi atsargiau negu su kitais. Dabar ji jau pilnai pripratusi prie mano eisenos, prie ramentų, ir niekada į mane neatsitrenkia su didesne jėga, o atsargiai pralenda pro ramentus, kad tik galėtų prisiglausti.

O kad ji turi daug energijos – tuo tik džiaugiuosi! Ji priverčia mane daugiau judėti, būti aktyvesnei, stipresnei fiziškai. Jau dabar vis daugiau sportuoju, einu į parką pasivaikščioti, kad jai atvykus pas mane gyventi būčiau fiziškai pajėgi ja pasirūpinti bei suteikti pakankamai judėjimo.

Dėl savo negalios sportuoju jau 30 metų ir, patikėkite, tos motyvacijos kartais pritrūksta, tačiau dabar, kai žinau, jog dėl Mulan privalau būti dar stipresnė ir ištvermingesnė – įsijungė naujos jėgos ir energija.

Ajanos Lolat šuo Mulan / Teodoro Biliūno / Fotobankas nuotr.
Ajanos Lolat šuo Mulan / Teodoro Biliūno / Fotobankas nuotr.

Su Mulan planuojate netgi keliauti. Stebinate savo pasakojimais apie keliones ir tai, kad negalia tam netrukdo, o Kinijoje netgi turite širdies draugą!

Svajoju apkeliauti kuo daugiau šalių, o žemėlapyje visada pasižymiu, kur jau buvau, o kur norėčiau nuvykti kitąkart. Neįgaliam asmeniu keliauti tikrai įmanoma, bet, žinoma, reikia viską kruopščiau susiplanuoti, susižiūrėti iki mažiausių smulkmenų, nes kas sveikam žmogui netaptų kliūtimi, negalią turinčiam gali būti sunkiai įveikiama. Pavyzdžiui, iki tokio dalyko, kad kelionės metu būtų normalus tualetas, nes anksčiau dauguma jų būdavo tokie, kur tiesiog ertmė grindyse – kaip judėjimo negalią turinčiam žmogui tokiu pasinaudoti?

Na, o dabar jau įgudau keliauti, turiu savų gudrybių. Pavyzdžiui, šalyse, į kurias grįžtu, palieku savo lagaminus – Maltoje, Ispanijoje, Kinijoje turiu pasilikusi savo daiktų, todėl ten vykti jau gerokai paprasčiau, nes tereikia turėti su savimi rankinį bagažą.

Antra taisyklė, kurią išmokau, – kad šalyse, kuriose yra milžiniški oro uostai, personalui reikia pranešti, kad man sunku vaikščioti: tokiu atveju dažniausiai mane pasitinka apsauga ir nuveda, kur man reikia, pačiais trumpiausiais keliais.

Iš pradžių kuklinausi pasinaudoti šia teise, tačiau galiausiai nusiraminau – tie žmonės visada maloniai padeda, smagiai pasišnekučiuojame. O smagiausia būna pamatyti reakciją, kai, vykstant į Kiniją, jie sužino, kad keliauju pas savo vaikiną (juokiasi)!

Ajana Lolat / Asmeninio albumo nuotr.
Ajana Lolat / Asmeninio albumo nuotr.

Kiniją mylite ne tik todėl, kad ten gyvena jūsų širdies draugas, bet ir dėl šalyje jaučiamo pozityvaus požiūrio į neįgaliuosius. Papasakokite plačiau apie pažintį su draugu ir meilę šiai šaliai.

Susipažinome maždaug  prieš pusantrų metų metų. Pamenu, praėjusių metų sausį kaip tik buvau Kinijoje, kai ten prasidėjo visas tas chaosas dėl koronaviruso. Pamenu, draugas sako – brangioji, nepyk, į restoraną neisime, prasideda karantinas… Tada paviešėjusi, berods, dvi savaites dar sėkmingai išvykau į Lietuvą.

Na, o dabar stebime situaciją ir skrydžius, laukiame, kada vėl galėsime susitikti. Gerai, kad mano draugas yra tikras kantrybės įsikūnijimas, nes kai jau pradedu panikuoti, kad ilgai nesimatome, jis mane ramina, kad tai – laikina, sienos atsidarys ir viską galėsime vėl daryti.

Man tikrai smagiau būti mergina su tariama Kung fu trauma, negu mergina, kuri, tikėtina, sirgs iki gyvenimo galo.

Savo draugui nesu našta ir jis didžiuojasi mane pristatydamas šeimai ar draugams. Čia aš kuklinuosi ir jaudinuosi, o jis akcentuoja visai kitas mano savybes, bet tikrai ne neįgalumą.

Beje, vardą Mulan jis ir sugalvojo – norėjome, kad gerai skambėtų ir Kinijoje. Šioje šalyje šunys asistentai populiarūs jau beveik dešimtmetį, taigi Mulan idėją iš ten ir „parsivežiau“. Kinijoje visi žino legendą apie Mulan, išgelbėjusią šalį, tad aš labai tikiuosi, kad manoji Mulan bus šunų vedlių pradžios Lietuvoje simbolis.

O grįžtant prie meilės reikalų – galvoju, kad Lietuvoje man susirasti draugą turbūt nebūtų pavykę, nes, deja, čia į neįgalias merginas vaikinai nežiūri.  Jiems prieš akis tik faktas, kad neįgali, o, kad dar ir mergina, jau nebesvarbu. Lietuvoje moterims apskritai užkelta beprotiškai aukšta kartelė.

O štai Kinijoje tokio dalyko kaip neįgalumas tarsi nėra! Pamenu, nuėjau į parduotuvę pirkti suknelės, o pardavėja juokėsi, kad turbūt esu Kung fu kovotoja ir gavau traumą, tad nuo to laiko Kinijoje taip ir sakau, jeigu kas nors klausia (juokiasi). Man tikrai smagiau būti mergina su tariama Kung fu trauma, negu mergina, kuri, tikėtina, sirgs iki gyvenimo galo.

Jeigu norite prisidėti prie šunų rengimo neįgaliesiems paramos, ją galite skirti žemiau nurodytais rekvizitais:

  • AJANOS LOLAT LABDAROS IR PARAMOS FONDAS
  • MOKĖTOJO SĄSKAITOS NR.: LT267300010148715720
  • MOKĖTOJO KODAS: 304281099

Naujausi straipsniai