Ji24.lt portalas visą vasarį siūlė dalytis pirmosios meilės prisiminimais ir savo istorijas siųsti konkursui „Pirma meilė nerūdija“. Publikuojame paskutiniąsias istorijas ir jau vasario 26 d. skelbsime balsavimą!
Visas konkursui atsiųstas istorijas skaitykite ČIA.
Viskas prasidėjo, kai man buvo 15 metų. Šiuo metu man jau 20. Susipažinome, kaip šiais laikais jau įprasta, per socialinius tinklus. 2010 metų žiemą. Prasidėjo nesustojami susirašinėjimai dienomis ir naktimis.
Po kelių dienų apsikeitėme telefono numeriais. Susirašinėjimai tapo dar dažnesni. Pamenu nei namie, nei mokykloje nepaleisdavau iš rankų telefono. Galiausiai nusprendėme apsikeisti nuotraukomis ir pamačiau Jį!
Tai buvo tik fotografija, tačiau jis iškart krito man į akį. Pamačiau savo Paulių. Manau, manoji fotografija jam patiko taip pat, nes susirašinėjimai nesiliovė. Ta pati rutina, kasdieniai susirašinėjimai, tapo kasdienybe.
Kaskart į mokyklą keldavausi su šypsena, nes tik pabudus mano apsimiegojusios akys krypdavo į telefoną. Jam buvo viskas įdomu apie mane, kaip ir man apie jį. Taip ir bėgo dienos, kupinos šypsenos veide, siųsdavome vienas kitam nuotraukas, kad tik matytume vienas kitą. Net nepajutau, kaip prabėgo du mėnesiai bendravimo.
Vieną šaltą žiemos vakarą sulaukiau jo prisipažinimo, kad aš beprotiškai jam patinku ir kad jis norėtų susitikti su manimi. Žinoma, aš net nedvejodama, pasakiau jam tą patį. Tik buvo viena problema. Jis gyveno labai toli, gražiajame pajūryje, o aš, nepatyrusi mergaitė, kuri per 15 metų neturėjo vaikino, jokių santykių, gyvenu Kaune, mažame miestelyje. Atstumas išties buvo didelis... Galiausiai pavyko suplanuoti mūsų susitikimą, daug stengiausi dėl to ir man pavyko nuvykti į pajūrį!
Na, štai, gražus pavasaris už lango, susimetusi reikalingiausius daiktus, vykstu į pajūrį. Kelionė ilga, tačiau verta. Visą kelionę telefonas rankose, nenumaldomi susirašinėjimai. Tačiau pradėjau justi ir jaudulį. Gal dėl to, kad tai pirmas vaikinas, su kuriuo turėjau taip susitikti. Dieve, juk man 16...
Po kelių valandų aš jau Palangoje. Išsikraudama daiktus, dirsteliu pro langą, o ten – ne saulėtas pajūris, o be perstojo pliaupiantis lietus.
Gavau žinutę, kad jis miesto centre manęs laukia. Tai išmušė mane iš vėžių... Dabar pradedu jausti, kaip man trūksta oro, delnai prakaituoja, nesuprantu kas darosi, iš kur tas jaudulys? Nieko nelaukdama išlėkiau iš namų, kuriuose apsistojau, virpančiomis kojomis, bet sparčiu žingsniu lėkiau iki mūsų susitikimo vietos.
Lietus taip ir nesiliovė. Jau nuėjusi pusė kelio, jaučiau kaip permirko mano plaukai, bet juk nėra kur dingti, Paulius jau laukia.
Dairausi tarp žmonių, bet niekur jo nematau. Negi jis mane apgavo? Bet staiga išgirstu balsą už nugaros, kuris šaukia „Aiste!!!“. Nespėjus atsisukti, pamatau jį, pamatau Paulių. Jis stovi visai šalia manęs. Ir per kelias akimirkas mane apkabina. Nežinau, kas man atsitiko, bet, atrodo, netekau balso, lyg gerklėje kažkas užstrigo. Po kelių sekundžių išdrįstu pasakyti jam „Labas“.
Vos po valandos vaikščiojimo po pajūrį mes jau kalbame drąsiau, šypsomės vienas kitam. Tik oras, taip ir nepasikeitė, lyja, mes abu šlapi keliaujame pajūriu. Diena prabėgo nepaprastai greitai, atslinko vakaras. Likome kartu visą naktį, kaip ir visas kitas... Tos dienos ir naktys buvo pačios geriausios mano gyvenime.
Vis tik atėjo diena, kai teko važiuoti namo... Su ašaromis akyse atsisveikinome. Verkėme abu. Prižadėjome vienas kitam, kad greitai vėl pasimatysime.
Dienos slinko, mes susirašinėjome, laukėme susitikimo. Dar šiandien pamenu, kaip tada atrodė viskas lengva, maniau, kad 2–3 dienos, ir mes vėl susitiksime. Deja, viskas nebuvo taip paprasta ir lengva. Prasidėjo pirmieji pykčiai, ginčai...
Vieną dieną Paulius tiesiog pareiškė, kad mums nieko neišeis, nes per toli vienas nuo kito gyvename.
Išsiskyrėme gražiai, be pykčių, bet pamenu ir šiandien, kaip tada aš kentėjau, kaip man buvo skaudu... Po išsiskyrimo gal gerą mėnesį naktimis beveik nemiegodavau, verkdavau, nieko nevalgydavau, nieko nenorėdavau. Po kiek laiko pradėjau būti vėl su draugėmis, išeidavau į miestą, bet turbūt nebuvo nei dienos, kad apie jį nepagalvočiau.
Tą pačią vasarą netikėtai vėl atsidūriau pajūryje. Ir tik nuvykusi į Palangą, gavau žinutę nuo Pauliaus, kad jis nori susitikti su manimi. Tuo metu buvau vėl pati laimingiausia. Tiesa, susitikimas nebuvo skirtas mums dviem. Jis pasiūlė kartu vykti į barą su jo draugais. Na, aš sutikau vien dėl to, kad tik būčiau su Pauliumi, bent vieną vakarą.
Susitikimas praėjo išties šauniai, nors ir susitikom po 3 mėnesių nesimatymo. Paulius visą vakarą nenuleido nuo manęs akių, pati tą pastebėjau. Mes klausėmės muzikos ir atrodėme kaip susitikę seni bičiuliai. Staiga Paulius pasiūlė išeiti į lauką. Aš, be abejonės, sutikau. Vos tik mums atsidūrus lauke, pajutau aistringą Pauliaus bučinį. Supratau, kaip aš vis dėlto jį myliu...
Kitą dieną vykstu namo. Ašarų nesulaikau, tačiau vis tiek esu laiminga, nes turėjau galimybę bent trumpam pabūti su Juo.
Kaip manote, mes daugiau ir nebesimatėm? Matėmės, žinoma, beveik kiekvieną vasarą, ir netgi, kai sulaukiau pilnametystės, ir vasaros metu Palangoje mes susitikdavome. Tiesa, dviese nebūdavome. Šalia būdavo jo draugai ir mano draugės. Visi kartu linksmindavomės iki paryčių. Tik, deja, bučinių nebebūdavo, bendraudavome kaip seni geri draugai.
Kodėl kaip draugai? Apie buvusius mūsų santykius nebekalbėdavome. Na, gal kartais užsimindavome, kaip mums buvo gera kartu ir kaip vienas kitą mylėjome.
Dabar man jau 21 metai. Aš nebesu ta naivi mergaitė, esu subrendusi ir laiminga moteris. Turiu draugą, su kuriuo gyvename kartu beveik metus ir iš tiesų esu laiminga, nes šis žmogus verčia mane jaustis mylima ir reikalinga.
Vis dėlto, turiu prisipažinti, kad apie Paulių pagalvoju dar net ir dabar, po 6-erių metų pažinties... Atrodo, jai tik būtų galimybė, mesčiau viską, kad tik būčiau su juo. Nes puikiai žinau, kad giliai giliai dedasi mano širdyje.
Tik jau seniai esu praradusi viltis, kad mes dar kada nors galime būti kartu. Na, taip, kartais dar susirašome, domimės vienas kitu, kaip mums sekasi ir pan. Tačiau, kad dar jam kažką jaučiu, prisipažinti jau nebedrįstu. Bijau eilinį kartą nusivilti, o be to, nenoriu skaudinti dabartinio draugo, kuris išties man yra be galo geras, savas žmogus.
Kaip bebūtų, Pauliui linkiu tik geriausio. Jis mano tikra pirmoji meilė, kurios aš niekada nepamiršiu. O Palanga, vasaros kurortas, man visada visada jį primins. Ačiū, Pauliau Tau, kad parodei man, kas yra meilė. Tik būdama su Tavimi, kad ir maža naivi mergaitė, pajaučiau, kas yra visgi ta Meilė. Visada išliksi mano širdyje.