Aistė Smilgevičiūtė kartu su grupe „Skylė“ ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kuriam vadovauja Modestas Barkauskas, jau spalio 25-ąją pristatys savo bendrą pasirodymą „Broliai“. Liko mažiau nei trys savaitės. Apie būsimą pasirodymą iškart po jungtinės repeticijos, kalbamės su „Skylės“ vokaliste Aiste Smilgevičiūte.
Koks jausmas dirbti kartu su orkestru? Juk visi kūriniai suskamba naujai.
Orkestras duoda naujų, kartais galingų, kartais subtilių spalvų. Džiaugiamės, kad Jievaras Jasinskis rašydamas aranžuotes įtraukė ir arfą bei vibrofoną. Šie du instrumentai mane maloniai nustebino. Kai kuriuose kūriniuose grupė su orkestru sukibo, kaip čia buvę. Kitur reikės dar pataisymų, tačiau bendras įspūdis – labai galingas, net šiurpuliukai laksto oda.
„Broliai“ su LVSO – vienas iš išskirtinių įvykių jūsų grupės istorijoje?
Labai vertiname galimybę sugroti „Brolius“ tokia galinga sudėtimi, prie pasirodymo dirba kaip niekad daug žmonių. Iš tiesų, tai tam tikras grupės ir pačių „Brolių“ pikas ir tuo pačiu – didelė atsakomybė. Skambūs žodžiai dažnai atrodo nuvalkioti, bet turėtų būti ypatingas vakaras. Kai po įprastų koncertų žmonės mums dėkoja ir skanduoja „pakartot“, mūsų būgnininkas Salvijus, ateidamas nusilenkti, visada su šypsenėle tyliai pasako: „tai nepakartojama!“. Šį kartą tikrai taip ir bus.
Jei reikėtų žmogui, kuris nieko nežino ir net negirdėjo apie „Brolius“, trimis sakiniais paaiškinti, kas tai per projektas, ką pasakytumėt?
Muzikinis roko grupės albumas, skirtas Lietuvos partizanams – miško broliams atminti ir iš jo gimęs koncertas. „Broliuose“ sudėtos autorinės, daugiausia Roko Radzevičiaus, dainos, sujungtos į vientisą vidinę dramaturgiją turintį pasakojimą, atskleidžiantį laisvės kovotojo vidines būsenas, nužymintį pagrindinius partizaniško gyvenimo momentus.
Prisiminkite pačią pradžią, iš ko gimė „Broliai“?
Pati pirmoji mintis buvo tiesiog perdainuoti partizanų dainas, bet pradėjus gilintis, atsirado noras kurti originalias dainas ir surasti savo kartos santykį su šia tema. Vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių buvo partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, kai kurios dainos sukurtos pagal pačių partizanų eilėraščius.
Suprantu, kad projekto pradžioje minčių apie „Brolių“ programos atlikimą su LVSO ir areną nebuvo, bet kai kūrėte projektą vis tiek turėjote „programą maksimum“. Jei pamenate, kokia ji buvo?
Kai kūrėme albumą, vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti gerą, įtaigų, vientisos dramaturgijos kūrinį – herojinį-muzikinį epą. Nuoširdų, be tokias temas dažnai lydinčio patoso, pompos. Tikėjomės pasiekti jaunus žmones. Ir kai kurios dainos tapo tokios populiarios, kad yra dainuojamos jaunimo net nežinant, kad tai „Brolių“ dalis. Taigi, didžiausias lūkestis išsipildė.
Kaip manote, kas „Broliuose“ taip jautriai ir giliai užkabina žiūrovą, kad salėje yra nuolat ašaras braukiančių?
Gal vis dėlto ir pats skaudus istorijos tarpsnis, apie kurį kalbame, ir nuoširdus, žmogiškas santykis bei pasakojimo būdas sujaudina…
Projektas turėdavo ir slaptą talismaną, kurį nešdavotės į kiekvieną koncertą, papasakokite apie jį.
Mūsų bosisto-kanklininko Gedimino Žilio senelis buvo partizanas būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, ir Gediminas pristatymo turo metu su savimi pasiimdavo jo partizanišką antsiuvą – tai rankomis siūtas ženklas, kuriame – trispalvė ir priesaiką duodant užlašinti kraujo lašai. Žinoma, žiūrovai apie tai nieko nežinojo. Dar kiekvieno koncerto gale išnešdavome ir knygą – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, ir pristatydavome šį partizaną kaip ypatingą grupės narį.
Ar talismaną nešitės ir į spalio 25-osios koncertą?
Nežinome. Tai labai subtilu, jei Gediminas manys, kad mums reikalingas „brolių aitvarų“ palaikymas, atsineš.