Vienos žmonių savybės būna įgimtos, kitos – įgytos, o štai būna ir tokių, kurios atsiranda gyvenant ar augant vienose ar kitose sąlygose. Antai Aistė Paškevičiūtė (29) suprato, kad sovietmetis jai tarsi įskiepijo savybę namuose kaupti daiktus, taip susikuriant saugumo ir pritekliaus viziją.
„Kaip ir turbūt dauguma sovietmečiu gimusių/augusių/gyvenusių žmonių, aš turiu bėdą – besaikį „apsidaiktavimą“. Nuolatos perku daiktus (ypač aprėdus) vien todėl, kad jie yra pardavime ir aš galiu juos įsigyti, bet ne todėl, kad man jų reikėtų.
O vėliau, net ir kokiems septyniems metams prabėgus, negaliu išmesti jau į grindų skudurą pavirtusio skarmalėlio, nes „nu gal dar kur buityje pravers“. Kažkada kraustydamasi suskaičiavau, kad turiu 56 (!) poras batų. Jeigu nesi Kerė Bredšou, tai čia tikrai nenormalu.
Šiandien vėl kraustausi ir man net koktu nuo to marmalo daiktų, kurie suponuoja iliuzinį saugumą ir neva priteklių. Sugalvojau sau naują taisyklę – nuo šiol negaliu įsigyti nei vieno naujo daikto, prieš tai neatsikračiusi kokio seno.
Pagal tai, kiek surinkau daiktų išmetimui, jaučiu, kad pereisiu nuo vieno kraštutinumo prie kito“, – socialiniame tinkle pasisakė A.Paškevičiūtė.
O kaip elgiatės jūs – esate linkę kaupti daiktus ar gyvenate tik su būtiniausiais ir nekaupdami?