Buvusi televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė prabangius vakarėlius jau kurį laiką yra iškeitusi į ramų šeimyninį gyvenimą.
Už miesto išsikrausčiusi Aistė socialiniame tinkle pasidalijo įrašu, kuriame pasakojo, kad nemažą gyvenimo tarpsnį buvo praleidusi, kaip sako ji pati, „privilegijuotame“ visuomenės sluoksnyje. Tačiau, anot jos, būtent šie žmonės dabar patiria didžiausią šoką, mat jie buvo labiausiai susikoncentravę į paviršutiniškus dalykus, kurie koronaviruso sukeltos krizės kontekste tapo visiškai nebesvarbūs. Savo įžvalgomis A. Paškevičiūtė pasidalijo ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Daugeliui dabar baisu. Ypač tiems, kurie buvo susikoncentravę į malonius, tačiau paviršutiniškus dalykus: prabangą, įvaizdį, madingą miestietišką progresyvumą. Sparniukai nusvyra, ausytės susiglaudžia. Visa, ant ko buvo pastatyta šių žmonių vertė – akcijos, šūstri automobiliai, egzotiškos kelionės po mėnesį laiko, fancy drabužėliai – neteko savo vertės akimirksniu. Liko tik paskolos, lizingai ir dirbtinės nuotraukos soc. tinkluose, kurių niekas nebelaikina.
Pati esu netrumpą gyvenimo tarpsnį praleidusi visuomenės sluoksnyje, kurį galima laikyti privilegijuotu. Jis dabar labiausiai pasimetęs, nes buvo toliausiai nuo realybės, o jų puoselėta iliuzija išslydo lyg kilimas iš po kojų.
Jau prieš porą metų su vyru pradėjome jausti, kad tas gyvenimo būdas, prie kurio buvome įpratę, atgyveno savo laikus. Nors aplinka tiesiog rėkė pertekliumi, mes pamažu nustojome pirkti nereikalingus daiktus ir drabužius, nesilankėme baruose ir restoranuose. Nebežiūrėjome naujausių kino filmų ir spektaklių, nesiklausėme madingų koncertų. Ne todėl, kad būtume sau draudę tai daryti. Tiesiog natūraliai pradėjome jausti, kad tai nevertinga, kad reikia ieškoti kažko kito ir judėti į priekį.
Abu esame miesto vaikai, tačiau mūsų žvilgsnis pradėjo krypti į kaimą. Ėmėme nedrąsiai svajoti apie gyvenimą tolėliau nuo miesto, apie savo užsiaugintą maistą, nors iki tol nė sėklos nebuvome į žemę įkišę.
Viską darėme pamažu, nespausdami savęs ir šiai dienai gyvename gražioje vietoje prie upės ir miško, o lauke jau parengta vieta pirmajam mūsų daržui. Nežinome, kas iš to išeis, bet jaučiamės ganėtinai ramūs, nes klausėme savo vidinio balso, kuris mus vedė tolyn nuo to gyvenimo, kuris šiandien daugeliui sugriuvo ar bent jau iš pamatų sudrebėjo.
Mes nesame laimės kūdikiai. Čia ne sėkmė. Tai yra pasiryžimas rinktis sunkesnį kelią net ir nežinant, kur tiksliai jis nuves, bet jaučiant, kad senasis nebetinka. Tai drąsa paleisti tai, kas įprasta ir patogu, draugams sukiojant pirštą ties smilkiniu ar atlaidžiai šypsantis, besiremiant tyliu širdies kuždesiu.
Mes ir šiandien nežinome, kuo visa tai baigsis. Vyro turimas verslas vienas tų, kurie pirmieji krenta po krizės dalgiu. Ir visgi mūsų namuose tvyro ramybė ir pasitikėjimas, nes žinome, kad einame teisingu keliu.
Stebėdami šią panikos sukeltą krizę, tik įsitikinome tuo, kas jau kurį laiką sklando kaip gandas – 2020 metai yra ypatingo virsmo metai. O jų pradžia, kad ir kokia baisi dabar atrodytų, greičiausiai yra tik repeticija.
Mums liko 6-8 mėnesiai, kad pakabintume savo New balancus į spintą ir pasimatuotume kaliošus. Kad virtualias širdeles, žvaigždeles ir vaivorykštes paverstume realiais apsikabinimais. Kad išmoktume šypsotis tiems, kurie yra šalia, o ne tiems, kurie kitoje ekrano pusėje. Kad pagaliau sukištume rankas į žemę, kuri mus maitina.
Galbūt visa tai nesąmonė. Man nebaisu suklysti. Net apsidžiaugčiau, jei po poros savaičių viskas sugrįžtų į savo vėžes ir pasaulis toliau skrietų kosminiu greičiu į šviesų rytojų. Tokiu atveju, nieko nebūsime praradę, tik įgiję.
Tačiau jei aš bent dalelyte teisi, jei yra mažiausia tikimybė, jog reikalai gali pakrypti nekokia linkme, turiu apie tai pasakyti. Tik tiek aš ir galiu padaryti.
Tebūnie šis karantinas mums visiems tampa pabudimo dovana“, – „Facebook“ rašė Aistė.