Aistė Lasytė pristato vinilinę plokštelę: „Čia veikia dar vienas papildomas – lytėjimo pojūtis“

Aistė Lasytė ir jos vinilinės plokštelės viršelis / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Eglė Užkuraitė
Publikuota: 2019-10-30 21:06
Aktorę Aistę Lasytę vieni pažįsta iš spektaklių bei miuziklų, kiti – prisimena ją kartu su grupe „Liūdni slibinai“ arba iš televizoriaus ekranų. Prieš dvejus metus sukūrusi savo solo asmeninių dainų tęstinį projektą ir pasivadinusi EYE’STĖ LA’SEE’TĖ pseudonimu, ji ieško įvairių prisilietimų prie nuolat kintančios kūrybos.

Šį kartą Aistė pristato savo vinilinę plokštelę „Pirmoji Visa“, kuri yra jos nuosavos kūrybos su ypatingu viršeliu. Saldžios melodijos bendradarbiauja su šaižiu triukšmu, o sintetinė muzika – su sąmojinga poezija apie asmeninę laisvę, visatos išsaugojimą, galimybę galėti arba negalėti, nugalėti arba tiesiog gulėti ir visa kita.

Aiste, jums galima priskirti visą galybę apibūdinimų: aktorė, dainininkė, kūrėja, menininkė... O kaip jūs pati save pristatytumėte?

Visi šie išvardinti apibūdinimai vienas kitą papildo ir gal nereikėtų jų išskaidyti į kurį nors vieną. Kartais vaidinu spektakliuose bei miuzikluose, kartais rengiu koncertus su orkestrais, o kartais savas kūrybines idėjas parodau vienut vienutėlė. Visa tai yra muzika, teatras ir kūryba vienoje visumoje. Jei tikrai norisi apsibrėžti konkrečiu pavadinimu, tai pristatyčiau save kaip kūrybinių reikalų sumanytoja ir įgyvendintoja (šypsosi).

Prieš dvejus metus pradėjote solinių dainų projektą. Kaip gimsta jūsų dainos, apie ką jose kalbate?

Dainos gimsta labai įvairiai. Kartais spontaniškai, prabudus paryčiais, kartais jaučiu, kad noriu kažką sukurti, bet nežinau, ką tiksliai, todėl tenka ilgiau pakrapštyti smegenis, atsakingas už jausminę dalį. Būna, kad žinau, kokia tema noriu dalintis, tada ieškau, kokios norėčiau muzikinės nuotaikos ir kaip išdėstyto teksto. Turiu dainų svarbių šios dienos kontekste. Jeigu ateisite šį šeštadienį į „Menų spaustuvę“, tai būtinai išgirsite dainą „Miško drama“, kuri (kaip jau galima įtarti) yra apie gamtos, o tai reiškia – viso pasaulio, išsaugojimą arba neišsaugojimą. Kitaip tariant, apie pasirinkimą tai daryti arba ne.

Turiu dainą „Į šalį“ iš vieno sakinio, kuriame norėjau sutalpinti visą Lietuvą, kaip šalį, į kurią gali ateiti tas, kas nustumtas į šalį. Kažkam tai gali būti tiesiog žodžių žaismas, bet man tai yra apie draugišką šalį, kuri priima, o ne atstumia, apie šalį be rasizmo, homofobijos, smurto ir kitų negandų. Galbūt tai utopinė šalis, bet taip norisi tikėti... Paminėjau naujausias savo dainas, bet iš esmės, man svarbu apie ką yra mano dainos ir kaip jos atliekamos.

Daugeliui esate pažįstama iš „Liūdnų slibinų“, o dabar turite naują sceninį vardą – EYE'stė la'SEE'tė. Kodėl pasirinkote būtent tokį?

Kai sakau šį pavadinimą žodžiu – jis skamba, kaip mano vardas ir pavardė: Aistė Lasytė. Tik jį rašant yra matomas skirtumas. Kažkaip organiškai sukūriau šį raidžių kodą, kuris man artimai prilipo. Stengiuosi, kad mano koncertai būtų ne tik klausomi, bet ir vaizdingi, būtų į ką pažiūrėti, todėl „eye“ (liet. akis) ir „see“ (liet. matyti) čia puikiai dera (šypsosi).

Visai neseniai pristatė savo vinilinę plokštelę. Dabar daugelis muzikantų savo kūrybą paskleidžia interneto platybėse, tad kodėl nusprendėte pasirinkti savo dainas suguldyti į vinilą? Ar pati klausote vinilinių plokštelių?

Daug kas savo kūrybą paskleidžia interneto platybėse, bet daug kas suguldo ir į vinilinę plokštelę. Šiuo laikotarpiu tai jau nebėra kažkas labai neįprasto. Manau, visa esmė yra visai ne vinilas, o apie ką tas vinilas, kaip jis pateiktas, kas ten įrašyta, koks yra jo viršelis, kokia bendra visuma, kiek idėjos ir stropumo ten įdėta.

Tai aktualu ir tuomet, kai dainas leidi internete, bet vinilinė plokštelė yra kažkas apčiuopiamo, kur veikia dar vienas papildomas – lytėjimo pojūtis. Ją galima paimti į rankas, nusinešti, padovanoti, apžiūrėti iš arčiau, nuvalyti dulkes. Taip pat vinilinė plokštelė, skirtingai nei CD, man sukelia romantinę jauseną, nes pats muzikos paleidimas per patefoną yra tarsi atskiras ritualas, kaip, pavyzdžiui, kavos gėrimas. Gali tiesiog įsidėti maltos kavos ir ją užsiplikyti arba gali sumalti pupeles, vandeniui užvirus palaukti dvi minutes, suplakti pašildytą avižų pieną, ant baltos putos išraižyti ornamentą, užberti cinamono bei šafrano, tada pauostyti ir lėtai skanauti (šypsosi).

Jau pradėjote savo albumo pristatymo koncertus. Kas yra jūsų klausytojas?

Taip, jau aplankiau Kauną, Klaipėdą, o dabar liko Vilnius. Šį šeštadienį baigsiu savo mini pristatymo turą. Savo klausytoją man labai sunku apibūdinti. Žmonės į mano koncertus ateina su skirtingais lūkesčiais. Vieni tikisi pamatyti mane, kaip kadaise matė televizoriaus ekrane, kiti tikisi šmaikščių ir pozityvių dainų, kaip „Liūdnuose slibinuose“, dar kiti tiesiog mėgsta mane kaip žmogų ir atlieka palaikymo komandos vaidmenį. Ir visa tai yra gerai.

Bet aš norėčiau, kad mano klausytojas ateitų toks, kuris mėgsta mįsligą atmosferą, kuriam artima  elektroninė muzika ir kuris, galbūt, nesitikėtų nieko, o leistų pamatyti pasirodymą, lyg netikėtumą. Nes, kaip aš mėgstu sakyti: „Nesuprasit, kol nepamatysit, o pamačius, nebūtinai reikia, kad suprastumėt“.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai