„Gera diena ateina... kartais“, – uždainuoja aktorė Aistė LASYTĖ (30). Ir nusišypso ryškiai raudo-nomis lūpomis. Arba dar geriau – jūros žalumo, priderinto prie žalsvą atspalvį dar menančių plaukų. Atrodo lyg iš kitos planetos atėjusi, nežemiška, net vaikiška, bet neapsigaukite – jos nepriversi reng-tis ar atrodyti taip, kaip pati nenori. Ir gyventi taip, kaip rekomenduoja kiti, neįkalbėsite. Nes ji jau daug matė: mažutes scenas ir pilnas arenas, viešą populiarumą ir vienumą kaime, gyvenimą ir netgi mirtį.
Dainuoji: „Būna dienose dienų, kai labiau lauki rytdienų...“ Ko lauki tu?
Laukiu vasaros, nes kursiu naujas solinės programos dainas. Tai – visai kitoks kūrybinis procesas, nei dirbant su grupe. Daugelį dalykų sprendžiu viena – pati sau direktorė, pati sau sekretorė. Turbūt dabar toks metas, kad būtent šito ir noriu – pasėdėti ant savo užpakalio. Judėti, kad ir lėtai, savo keliu.
Į muzikos pasaulį atėjau be jokio sprogimo, nebuvo jokio grandiozinio renginio, bet man taip patinka – tegu mane pažįsta pamažu. Nes ir pati dar ieškau savo muzikos stiliaus. Patinka elektroninė, nors prie tokios muzikos niekada nedirbau – norėjau, tik nemokėjau. Bet atsisiunčiau į kompiuterį kažkokią primityvią programėlę ir ten dabar prasideda visos mano kūrybinės idėjos – sumetu dainos eskizą, o tada einu pas Aurimą Vilkišių iš „Golden Parazyth“ ir taisome, ką aš ten primakaliojau. Man labai smagu ieškoti ir atrasti naujus sąskambius, derėjimus arba nederėjimus. Vasarą turėsiu dar daugiau laiko tuo užsiimti, nes sėdėsiu kaime pas draugą. Kursiu muziką ir auginsiu gėlės. Galbūt jos bus mano antroji veikla – norėčiau atidaryti tokią romantišką vietelę... Oi, bet geriau nepasakosiu tos savo gražiosios idėjos, kad niekas nenukopijuotų. Žodžiu, laukiu visko, kas ateis į mano gyvenimą.
Ar taip pat gyvenai ir iki ligos? Tiksliau, iki tos dienos, kai gydytojai diagnozavo aneurizmą – prieš dvejus metus galvoje plyšus kraujagyslei galėjai mirti.
Žmonėms atrodo, kad ta liga mano gyvenimą tarsi padalijo į „iki“ ir „po“. Neva iki tol buvau kažkokia padraika, išsitaškiusi kvailelė, o paskui tai jau man nušvitimas atėjo!.. Taip tikrai nėra. Gal tik kai kurie įsitikinimai sutvirtėjo, kai ką nusprendžiau keisti... Gerai supratau, ko noriu ir ko nenoriu. Tarkime, kalbant apie gyvenimo būdą, visiškai atsisakiau alkoholio, mėsos – tiesiog suformavau tokius mitybos įpročius, dėl kurių mano organizmas laimingas. Ir aš pati laimingesnė žinodama, kad prisidedu prie gamtos tausojimo ir gyvūnų gyvenimo. Kad ir valgymo laikas: anksčiau galėdavau šveisti greitmaistį bet kada ir bet kur... Dabar antakiai raukiasi vien pagalvojus apie tokį maistą. Ir kas smagiausia – kad tai buvo ne specialus kankinantis apsisprendimas, o natūralus organizmo noras. Anksčiau tobuliausi pusryčiai man buvo geras gabalas torto! O dabar negaliu sakyti, kad visiškai atsisakiau cukraus, bet labai sumažinau. Net skonio receptoriai pasidarė jautresni, todėl jeigu jau renkuosi saldumyną, tai tokį, kuris man atrodo tikrai ypatingas. Buvau susimąsčiusi: „Na, kodėl aš turėčiau nevalgyti to gabalo torto? Kiti juk valgo viską, gyvena šia minute ir negalvoja, bus sveiki rytoj ar ne.“ Bet atsakiau sau: man labai smagu gyventi, nes laimingą mane daro mano veikla. Kai gyvenu laimingai, aš noriu gyventi ilgai. O tam reikia save prižiūrėti.
Dėl alkoholio gydytojų klausiau, ar galima. Ir taurės vyno man niekas neuždraudė, tačiau, kurį laiką visai nevartojusi, pajutau, kad nepasiilgau. Na, kartais užsimanau to skonio – rūgštelės tokios su sausumu, tada nusiperku nealkoholinio vyno. Bet visiškai nepasiilgau apsvaigimo būsenos. Nerandu prasmės, kam to man reikėtų.
Dabar, kai praėjo daugiau nei dveji metai, grįžti mintimis į tą laiką?
Tada visiškai nesuvokiau, kas su manimi vyksta. Buvo gruodžio pabaiga, laikas prieš šventes, su improvizacijų teatru buvome Panevėžyje. Vakare – spektaklis, o tuoj po pietų man pradėjo darytis bloga: galvojau, ką nors negero suvalgiau. Kuo toliau, tuo labiau darėsi bloga, pykino, tąsė... Kolegos pasiūlė: jei nepraeis, lik koridoriuje – išsisuksime. Dar bandžiau eiti į sceną, bet vos nepraradau sąmonės. Kažkas iškvietė greitąją... O kokia nervinga buvau, kai gydytojai klausinėjo, koks vardas, kaip jaučiuosi: „Na, kodėl viskas lyg sulėtintame filme vyksta?.. Ką aš žinau, koks tas mano telefono numeris!.. Tingiu kalbėti. Noriu tik miegoti... Ir kad praeitų šitas blogumas...“ Kažko suleido, bet geriau nesidarė. Likau tuščioje fojė – nė vieno žmogaus šalia. Parklupusi ant žemės, apsikabinusi šiukšlių dėžę vos kvėpuoju, galva svaigsta, o už lango... šaudo fejerverkai. Gyvenimo kontrastai... Kažkoks žmogus pamatė mane, dar kartą iškvietė greitąją ir tada jau išvežė į ligoninę. Paryčiais padarė operaciją.
Kažkaip labai lengvabūdiškai visa tai priėmiau: ai, kraujagyslė nutrūko. Bet juk esu gyva, vadinasi, nieko blogo nenutiko. „Išleiskite mane namo. Man kitą penktadienį – spektaklis“, – pareiškiau kitą rytą, kai prieš mane išsirikiavo gydytojų konsiliumas. Tie juokiasi: „Pasiskaityk internete, kiek žmonių miršta nuo aneurizmos.“ Iš tiesų savaitę negalėjau net iš lovos pakilti, tik ant šono šiek tiek pasiversdavau. Bet po mėnesio vis tiek su grupe „Liūdni slibinai“ dainavau koncerte. Prisipažinsiu, buvo šiek tiek baisu... Scenos baimė ne tokia, kokią jutau tąkart. Galvoje sukosi viena mintis: „Kad tik nenumirčiau scenoje, kad tik nenumirčiau...“ Paskui pati save pradėjau raminti: „Numirsi tai numirsi! Koks jau tau bus skirtumas?!“
Dabar manau, kad tada per greitai grįžau į sceną. Jaudulys prieš koncertą, dainuojant kylantis kraujo spaudimas – gydytojai liepė nors metus vengti bet kokio streso. O aš net nesupratau viso svarbumo. Gal ir gerai, kad nesupratau, nes likau pozityviai nusiteikusi. Užtat dabar, kai praėjo ganėtinai daug laiko, man kur kas baisiau, nei buvo tada. Ir jautresnė esu penkiagubai, ir labiau užjaučianti. Aš tik dabar suvokiu, kad tada galėjau mirti. Galėjau likti paralyžiuota. Galėjau mikčioti... Galėjo būti įvairiausių dalykų, bet nebuvo. Būna, žmonės visą gyvenimą nugyvena ir net nežino, kad turi tokią pavojingą kraujagyslę. Yra žmonių, kurie gyvena ir žino: šitas variantas man atrodo gerokai baisesnis. O aš nežinojau, kraujagyslė plyšo, man padarė operaciją – ačiū Dievui, gyvenu. Metas versti kitą puslapį, kuriame – kitas pasakojimas. Pageidautina – mažiau skausmingas.
Svarstei, kad gali tekti atsisakyti profesijos, kuri sukelia didelį stresą tavo organizmui?
Ne ne, net minčių tokių nebuvo! Žinoma, dabar suvokiu, kad reikėjo labiau išsiilsėti. Bet aš šokau į traukinį ir važiavau tik pirmyn. Su sustojimais ir išlipimais, aišku... Atšaukėme kelis koncertus, pasirodymus dėl to, kad jaučiausi prasčiau. Tik klausimas – aš iš tiesų taip blogai jausdavausi ar tai būdavo labiau panikos priepuoliai.
Žinote, kokią klaidą padariau dar gulėdama ligoninėje? Neištvėriau ir paėmiau į rankas telefoną – žinojau, kad spauda rašė, jog atsidūriau ligoninėje. Ir aš kaip durnelė atsiverčiau komentarus po straipsniais... „Nėr čia ko, mokykis viską priimti ramiai, – dar paauklėjau save ir pažadėjau, kad nesinervinsiu, net jeigu rasiu komentarų „taip šitai vištai ir reikia“. – Kadangi emocijos man dabar uždraustos – tai ir būsiu be emocijų.“
Na ir pavyko reaguoti ramiai?
Nustebau, kad dauguma žinučių buvo pozityvios: „Sveik“, „Meldžiamės už tave“... Bet vienas komentaras įsiminė labiau: moteris rašė, kad jos giminaičiui buvo tas pats, kad po operacijos jis jautėsi gerai, bet po aštuonių dienų mirė. Ir aš pradėjau skaičiuoti dienas! Trečia... šešta... o Dieve, jau septinta diena!.. Nejaugi rytoj mirsiu?! Nemiriau. Vadinasi, aštunta diena man nebuvo lemtinga.
Man iš tiesų reikėjo visiškos ramybės būsenos. Laimei, draugas visą laiką buvo šalia ir neleido niekam ligoninėje manęs lankyti, kad kuo mažiau jaudulio patirčiau – juk netgi džiaugsmingos emocijos veikia kraujo spaudimą, o šis – kraujagysles. Draugas apskritai vertėsi per galvą, kad tik man būtų gerai, ir streso patyrė gal net daugiau nei aš. Nieko nėra blogiau nei tai, kai artimas žmogus serga. Kai pats sergi, jauti tik fizinį skausmą, o kai išgyveni dėl artimo – patiri vidinį skausmą, jauti sielvartą... Aš jį net kitokį po tų įvykių pamačiau... Ir vis galvoju: „Argi taip nebuvo ir anksčiau?“ Aišku, buvo! Aišku, jis buvo lygiai toks pat geras, dėmesingas ir rūpestingas. Tik gal aš mažiau mačiau...
Tokius potyrius žmonės paprastai priima kaip bausmę arba kaip ženklą keisti gyvenimą. Ką tu apmąstei?
Visas gyvenimas yra vien ženklai! Negaliu sakyti, kad džiaugiuosi tuo, kas įvyko. Tačiau tikrai džiaugiuosi tuo, į ką viskas galų gale išvirto. Anksčiau tik atrodė, kad niekas man nerūpi, jokio skirtumo, ką kiti pasakys, kad neturiu jokių problemų... Iš tikrųjų viską labai imdavau į širdį, nervindavausi, stresuodavau, kaupdavau neigiamas emocijas. Dabar stengiuosi daugiau su savimi kalbėtis ir užduoti sau klausimus. Pavyzdžiui, ar tai, kas man sukėlė skausmingą emociją, iš tikrųjų taip reikšminga? Ji iš tiesą ką nors pakeis ar ir toliau sėkmingai man trukdys? Supratau, kad galiu pasirinkti, kaip noriu jaustis. Tačiau tai – didelis darbas su savimi. Bet jei su savimi gyveni, kodėl gi kartu nepadirbėjus?
Tikrai nesėdėjau ir nedėliojau mintyse: „O kokia gi aš buvau? Ką dariau ne taip? Kokia man čia pamoka?“ Ir tokių deklaracijų bei pasižadėjimų nebuvo: „Nuo šiol būsiu geresnė“, „Dabar padėsiu vargšams“, „Globosiu gyvūnus ir nevalgysiu mėsos“... Nebuvau aš tada ragana ir dabar netapau šventąja. Liga manęs nepakeitė, gal tik paskatino kai kuriems pokyčiams ryžtis greičiau – mažiau galvok, daugiau veik. Iš tiesų pradėjau daugiau veikti, stengiuosi nieko neatidėlioti. Kam atidėlioti savo svajones? Daugiau svajosi – daugiau ir išsipildys.
Gal todėl dabar taip aiškiai žinau, ką noriu dainuoti. Kai sukuriu dainą, niekam net nerodau eskizų. Arba jei parodau kam nors iš artimų žmonių, prašau, kad tiesiog pasiklausytų ir nieko nekomentuotų. Komentarai daro per didelę įtaką – tarsi turėtum atsižvelgti į nuomonę, tada nustoji kurti tokią muziką, kokia skamba tavyje, kuri tau yra teisinga. Noriu kurti, dainuoti ir žiūrėti, kur tai mane nuves.
O pagalvoji apie mirtį dabar?
Gana dažnai... Aš ir prieš tai daug galvodavau apie mirtį. Beje, prieš tą mano ligą su „Liūdnais slibinais“ net buvome sukūrę programą „Viskas netrukus baigsis“. Joje buvo daug dainų apie mirtį, tik mes į ją žiūrėjome ne liūdnai, o šiek tiek ironiškai. Net turėjau tokią dainą: „Jei kada ligoninėj gulėsiu...“ Tėtis yra sakęs: „Prisikalbėjai...“ Aš ir anksčiau bijojau mirti. Ir vis dar bijau, nes man labai patinka gyventi.
