„Mano visas gyvenimas pripildytas meilės savo šaliai“, – sako aktorė Aistė Diržiūtė (28). Ji užaugo namuose, kurių kieme stovi aukuras (pagal pagoniškas tradicijas santuokos įžadus davė tiek Aistės tėvai, tiek jos brolis), o vakarais būdavo pasakojama Lietuvos istorija, kalbama apie nepriklausomybės kovas.
„Mano tėvai niekada neidealizavo sovietmečio, jie blaiviai suvokia, kokia trauma buvo padaryta“, – sako Aistė. Apskritai toje šeimoje kiekvienas alsuoja meile savo šaliai ir vardan jos darė tai, kas anuomet buvo jų jėgoms. Štai Aistės prosenelis buvo tarpukario Lietuvos kariuomenės savanoris. Jos močiutės pusbroliai lietvamzdžiuose suslėpdavo sovietines vėliavas, o vietoj jų iškabindavo Lietuvos trispalves. Aktorė pasakoja ir apie dėdę, sovietmečiu išsitatuiravusį Gediminaičių stulpus – vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių.
A.Diržiūtė įsitikinusi, kad greičiausiai nėra nė vienos šeimos mūsų šalyje, kuri vienaip ar kitaip nebūtų susidūrusi su represijomis. „Mano seneliai buvo ištremti – močiutė iš tėčio pusės gavo medalį už gerą darbą, nes tremty dirbo traktorininke. O močiutės iš mamos pusės visa šeima nukentėjo tiek nuo vokiečių, tiek nuo sovietų okupacijos. Jie buvo ištremti į Kaliningradą, tuomet priklausiusį Vokietijai, vėliau jų vos nesušaudė sovietai. Varomi per vokiečių žemes jie šiaip ne taip pasiekė namus, o prosenelis per naktį pražilo.
Mano tėvuko šeima iš tėčio pusės gyveno prie miško, todėl žino, kas yra partizanai ir kas yra stribai. Jiems, paprastiems žmonėms, reikėjo balansuoti tarp visko – ir saviems padėti, ir bandyti išlikti gyviems atėjus svetimiems. Jie bijojo visų: jei partizanai sužinotų, kad pas juos dienavoję stribai, tai juos sušaudytų; jeigu stribai sužinotų, kad pas juos nakvoję partizanai, tai juos išvežtų į Sibirą. – apie sudėtingus laikus pasakoja Aistė. – Man empatijos netrūksta. Kai pradedu apie visa tai galvoti, darausi be galo pikta ir paaiškinu užsieniečiams, kiek žmonių nukentėjo per trėmimus, koks tai buvo procesas. Aš visą laiką skleidžiu tą žinutę, nes pasaulis kalba tik apie nacių nusikaltimus. Iki ašarų pasakoju, kaip žmones išsivežė, kaip jie gyveno ten ir vėliau sugrįžę... Pavyzdžiui, mano seneliai grįžę iš tremties bulves augindavo iš lupenų: tą užaugusią bulvytę jie nulupdavo ir visas lupenas surinkdavo sodinti. Kaip galima neįvertinti tų žmonių patirčių? Tai mūsų praeitis. Kaip liūdna, kad vienas mus vienijančių dalykų – skausmingos patirtys.“
Ji neslepia, kad išvykus gyventi į Londoną užgriuvo mažos šalies sindromas, tačiau atstumas davė ir naudos – patriotiškumas, pasididžiavimas savo gimtine tik sustiprėjo. Dabar visiems iškart prisistato esanti iš Lietuvos, kuriai jaučiasi dėkinga už laisvę – kalbėti, jausti, keliauti.
„Man laisvė yra galimybė reikšti savo mintis, elgtis pagal savo pojūčius, būti atvira sau ir kitiems. Man laisvė yra dalykas, kuris toks savaime suprantamas ir būtinas kaip oras. Aš neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip – gal ir nereikia įsivaizduoti. Tikiuosi, niekada nereikės to patirti“, – sako A.Diržiūtė.