Airinės Palšytės svajonė – ne tik laimėti auksą, bet ir turėti nuosavą restoranų tinklą

Airinė Palšytė / Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2016-08-17 17:45
„Negaliu pasakyti, kad nebijau. Negaliu garantuoti medalių ir sau kartoti, kad esu ir būsiu geriausia. Žinau tik viena – šis kelias nėra lengvas, bet aš pati jį pasirinkau.“ Prieš išvykdama į Rio olimpiadą Airinė Palšytė, lengvaatletė, Lietuvos olimpinės rinktinės narė, žurnalui HAPPY365 parašė atvirą pasakojimą apie savo gyvenimą, nuotaikas ir nerimą. Kam jai viso to reikia?

„Ilgai galvojau, ką norėčiau papasakoti žmonėms, kurie su sportu neturi nieko bendra, arba kaip tik tiems, kurie, nepaisydami oro sąlygų ar blogos nuotaikos, įveikinėja dienos iššūkius. Kiekvienas širdyje esame bent truputėlį sportininkas. Visai nesvarbu, ar dirbame mokslo, meno ar kitose srityse, kasdien susiduriame su iššūkiais ir tikslais, siekiame būti geresni nei konkurentai.

Dabar tikriausiai galvojate, ką naujo papasakosiu? Ko dar nesate girdėję iš sportininkų? Kuo šįkart pasiskųsiu (niekam ne paslaptis, kad sportininkai Lietuvoje labai mėgsta skųstis treniruočių sąlygomis ar nesutarimais su valdžia)? Tiesiog pabandysiu atskleisti, kuo profesionalus sportininkas gyvena likus tiek nedaug laiko iki didžiausio visų atletų tikslo – olimpinių žaidynių.

Įprastai mano diena atrodo plius minus taip:

8:00 skamba žadintuvas.
9:00 pusryčiai.
Paskui – treniruotės, šuoliai, pratimai, bėgimas, šuoliai... kartais stadione ar manieže praleidžiu nuo 10 iki 18.

Po treniruotės stengiuosi pasirodyti sporto kineziterapeutams, masažuotojams, kad įvertintų, kokia mano raumenų būklė, ir padėtų kuo greičiau susidėlioti viską į vietas.

Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.
Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.

Labai džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kaip Zigmas Živatkauskas (buvęs ilgametis Virgilijaus Aleknos bendražygis, patarėjas, sporto masažuotojas-kineziterapeutas ir šiaip didis sporto guru) ir Mantas Lesnickas (jaunasis rinktinės kineziterapeutas, lydintis mane į visas varžybas ir padedantis išvengti traumų ar greičiau pagyti po jų). Be savo trenerės Tatjanos Krasauskienės ir šių dviejų žmonių neįsivaizduoju sėkmingo pasiruošimo varžyboms.

Mano darbas neapsiriboja treniruotėmis. Kiek apmaudu, kad Lietuvoje sportininkui nėra įprasta intensyviai dirbti visais socialinių medijų kanalais, taip ieškant rėmėjų ar siekiant populiarinti sportą. Bet jau įžvelgiu teigiamų pokyčių: vis daugiau sportininkų supranta, kad didesnis žiniasklaidos dėmesys ne tik pritraukia rėmėjus, bet ir populiarina jų atstovaujamą sporto šaką.

Taigi, nors ir sulaukiu kritikos, kodėl užsiimu ne tik pagrindine savo veikla (aka treniruotėmis – miegu – valgymu – treniruotėmis ir t. t.), vis tiek stengiuosi neapleisti socialinių tinklų, poilsio metu derinu dalyvavimą projektuose ar fotosesijose, dalinuosi įdomesniais treniruočių ar laisvalaikio kadrais. Maisto gaminimas man – tikras poilsis ir būdas išreikšti save kitoje srityje. Labai mėgstu kulinarines laidas, knygas, viską, kas susiję su maisto kultūra.

Viena iš mano svajonių – turėti nuosavą restoranų tinklą! Galbūt vieną dieną, kai jau būsiu baigusi sportinę karjerą, užsuksite į mano restoranėlį. Kodėl gi ne?

Sakysit, gana nuobodus grafikas ir turėtų būti sunku diena iš dienos gyventi šiuo ritmu? O kas sakė, kad bus lengva? Kas sakė, kad sėkmė gimsta atsitiktinai ar per naktį? Esame girdėję legendų: „iššovė lyg perkūnas iš giedro dangaus“, „sėkmė aplankė per vieną dieną / naktį / akimirką“ ir pan.

Bet nėra tokio dalyko kaip vienkartinė ar iš niekur atsiradusi sėkmė (na, išskyrus laimėjimą loterijoje, bet ir tada žmogus įdeda pastangų pirkdamas loterijos bilietą!). Visi, kuriuos matote žurnalų viršeliuose, sėkmingiausių žmonių sąrašuose, yra paaukoję begalę savo laiko, įdėję daugybę sunkaus darbo tam, kad tokiais taptų.

Iš sportinės pusės galiu pasakyti: pavadinimas „lengvoji atletika“ tėra gražus ir pakylėjimo kupinas skambesys. Visai ji nėra tokia lengva. Sportininkai, kas dieną plušantys stadionuose, sporto salėse, miško takeliuose, maniežuose, turi įdėti pastangų, kęsti skausmus. O dėl ko?

Čia turiu stabtelėti, nes negaliu kalbėti už visus.

Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.
Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.

Dažnai savęs klausiu: kam man viso to reikia, kodėl tai darau?

Žiūrovai mato tik keletą minučių šlovės. O kur tas prakaitas, kurį sportininkas išlieja besiruošdamas? Olimpiada juk prasideda gerokai anksčiau nei olimpinės žaidynės. Sportininkai pluša ištisus metus, ir nugalėtojas būna tik vienas, juk fortūna šypsosi ne visiems. Tik tie, kurie sugeba atsitiesti po fiasko, nebijo pralaimėti, sporte pasiekia daugiausiai.

Sėkmė ateina tuomet, kai atsisakai pasiduoti.

Sėkmė ateina tuomet, kai visas gyvenimo kliūtis, pralaimėjimus ir sunkumus gebi priimti kaip motyvaciją stengtis, būti geresniu, greitesniu, nei buvai vakar.

Ir vėl tenka grįžti prie klausimo: kodėl aš tai darau? Nežinau.

Galbūt todėl, kad dievinu iššūkius. Jausmą, kai skrendant per kartelę ji lieka nepaliesta ir nenukrenta. Euforiją, kai pasiseka. Džiaugsmą, kurį patiriu, kai ant kaklo kabinamas medalis. Man patinka šypsenos trenerės ir artimųjų veiduose, kai jie didžiuodamiesi žiūri į mane. Dievinu virpesį kūne ir jaudulį, kai stoviu prie starto. Ir tą neapsakomą jausmą – esu sporto pasaulio elite ir žinau, kad kai kurie žmonės atvyksta į varžybas būtent dėl manęs.

Rašo laiškus, kuriuos skaityti taip malonu. Galbūt dėl to, kad siekiu įrodyti, jog viskas įmanoma, kai labai stengiesi. Galbūt dėl noro patekti į istoriją. Gal dėl džiaugsmo matyti Lietuvos trispalvę ir girdėti mūsų himną. Gal dėl to, kad jaunieji sportininkai žiūrėtų ir mane ir sakytų: užaugę norim būti kaip Airinė Palšytė. Galbūt dėl galimybės keliauti aplink pasaulį, o gal dėl noro bent vienoje srityje pasaulyje būti pačia geriausia.

Svarbiausia gyvenime daryti tai, kas veda į priekį.

Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.
Algio Kriščiūno/Happy365 nuotr.

Rio dalyvauju vedama visų šių minčių. Ir negaliu pasakyti, kad man 100 proc. pasiseks. Negaliu pasakyti, kad nebijau. Negaliu garantuoti medalių ir sau kartoti, kad esu ir būsiu geriausia. Žinau tik viena – šis kelias nėra lengvas, bet aš pati jį pasirinkau.

Airinei Palšytei priklauso Lietuvos nacionalinis šuolio į aukštį rekordas – 198 cm.

Jos startą Rio stebėkite rugpjūčio 18 d. – kvalifikacinės varžybos.

Daugiau apie spalvingą ir nematomą olimpiados pusę – specialiame braziliškame HAPPY365 numeryje.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai