Gabijos URNIEŽIŪTĖS (25) ir Ainio STORPIRŠČIO (31) istorija prasidėjo mokykloje. Aktoriaus Gedimino Storpirščio sūnus tada net nenutuokė, kad tyli smulkutė penktokė, Stasio Urniežiaus, vilniečiams žinomo kaip kunigaikštis Vildaugas, dukra – būsima jo mylimoji. Dabar Ainis atviras: jeigu ne Gabija, turbūt sugriauti nusistovėjusią tvarką, atsisakyti vaidmenų, kurie jį garsino, ir nusispjauti į aplinkinių nuomonę būtų buvę ne taip drąsu.
„Ką daryti, jei tavimi žavisi trys šimtai razinų, o tau vis tiek liūdna?“ – filosofiškai, kiek ironiškai klausia Ainis. Šešerius metus Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Išvarymas“ vaidinęs Beną, jis tikina, kad šio vaidmens atsisakė, nes mechaniškas kartojimasis scenoje ėmė atrodyti tarsi nusikaltimas. Norėjosi kurti savarankiškai, atėjo metas imtis patinkančios, širdžiai artimos veiklos – ir tai iki šiol veda į priekį. Dabar kartu su Gabija jie stato spektaklius ir kviečia savanorius įsitraukti į įdomų darbą, kurio Lietuvos menininkai jau seniai ilgisi.
Kokius ryškiausius pirmuosius prisiminimus vienas apie kitą saugote?
Gabija: Susipažinome mokykloje. Salomėjos Nėries gimnazijoje mokiausi penktoje, Ainis – vienuoliktoje klasėje. Kartą sėdėjau su klasioke Šv. Jono gatvėje ant bortelio prieš „Žibintininko“ statulą. Ainis ėjo su savo draugu Dainiumi Taručiu, kuris buvo mūsų kaimynas. Dainius mane užkalbino, kaip laikausi, o Ainis į mane net nepažvelgė. Prisimenu tik jo rimtą veidą, žvelgiantį kažkur tiesiai, su cigarete dantyse ir rankas džinsų kišenėse. Kai jie nuėjo, pagalvojau: „Šis žmogus moka drąsiai žengti į priekį.“
Ainis: O aš pamenu, kaip vaidinome Agnijos Leonovos režisuotame spektaklyje „Ar aš Don Kichotas?“ pagal Miguelio de Cervanteso modifikuotą versiją: Gabija buvo Dulsinėja, aš – Don Kichotas. Kartą išėjęs į Keistuolių teatro kiemą pamačiau ją dažančią juodai kartonines dėžes dekoracijoms. Darbas atrodė labai paprastas, bet ji tai atliko tarsi kokį ritualą. Atsakingai, susikaupusi. Susižavėjau jos atsidavimu akimirkai.
Kada tarp jūsų įsiplieskė rimti jausmai?
Gabija: Prieš trejus metus. Artimiau su Ainiu suvedė draugė Akvilė Gelažiūtė. Ji rengė diplominį darbą, pakvietė mane į kastingą. Gelažiūtės filmo „Aš tave myliu nx...“ istorija pasakoja apie tai, kaip mergaitę bando suvilioti vyresnis vaikinas. Ainiui, žinoma, nereikėjo jokios atrankos. Ilgai nenumaniau, kas gavo pagrindinį vaidmenį, tik vėliau sužinojau, kad vaidinsiu su kiekvienos to meto aktorės svajonių jaunikiu (šypteli). Dar visus metus po filmo aplinkiniai manęs klausinėjo, koks jausmas vaidinti drauge su Ainiu.
Ainis: Aš labai gerbiu sąžiningai dirbančius žmones. Pirmas įspūdis su Gabija susidūrus darbe – kad jai patinka tai, ką daro. Mane toks atsidavimas įkvepia. Daugelis žmonių negali pakęsti tokių, kurie užsiima patinkančia veikla. Tai tarsi vaikščiojantis priekaištas jų pačių egzistencijai. Tačiau mėgstama veikla ir daro tavo gyvenimą „tavo“, o ne „kitų“. Gabija turi daug užsispyrimo. Iš prigimties mes esame romantikai. Mus suvedė šiek tiek absurdiškas, bet nuoširdus tiesos siekimas.
Dažnai viena kitą traukia skirtingos asmenybės, o jūs – tarsi vienas kito atspindžiai...
Gabija: Išties ne tik vidumi, bet ir išvaizda esame panašūs. Daugelis klaidingai pagalvoja, kad mes – sesuo ir brolis. Naujausiame Jono Vaitkaus statomame spektaklyje pagal Tennessee’io Williamso pjesę „Šauksmas“ juos ir vaidinsime. Spektaklio kūrimas ir vaidmenys mums su Ainiu be galo įdomūs.
Kaip sprendžiate konfliktus, susijusius su profesiniais ir asmeniniais klausimais?
Ainis: Vadovaujuosi taisykle: jei matai, kad baigiasi žodžiai ir neturi ką pasakyti, likusį laiką investuok į naujus potyrius, žinias, gaivink tai, kas užkalkėję. Su Gabija nenustojame tobulinti santykių. Dažnai ramiai ir racionaliai pasiginčijame. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvo kilęs konfliktas, kurį būtume atidėję kitai dienai. Esame egoizmo šalininkai. Nėra taip, kad ką nors darydamas dėl Gabijos aukočiausi pats. Darau, nes noriu.
Gabija: Psichoterapeutas Viktoras Franklis teigia, kad ne gyvenimas suteikia tau prasmę, bet tu suteiki prasmę gyvenimui. Todėl abu mokomės įrodyti, kad esame prasmingi. Vargu ar galime meilę vienas kitam atskirti nuo kūrybos. Todėl ir mylime, kuriame, dirbame tą gyvenimą kartu.
Visai neseniai žengėte drąsų žingsnį – tapote laisvai samdomais menininkais, tačiau iš ko gyvenate?
Gabija: Ainis išėjo beveik iš visų spektaklių. Atsisakė vaidmenų, kurie nešė jam pinigus, bet ne kūrybinį malonumą. Vaidiname ten, kur patinka. Renkamės vaidmenis ir įsitraukiame į dominančią veiklą. Pinigų šiek tiek turime. Su Ainiu juokaujame, kad jei reikės – laikysimės grikių dietos. Susimoki mokesčius, iš to, kas lieka, nuperki ką nors namams ir gyveni. Tačiau didžiausias pliusas – kad prie mūsų jungiasi vis daugiau žmonių, nors negalime švaistytis pinigais. Visi pasiilgę tokio darbo, kurį dirbti įdomu.
Ainis: Vaidinti „Išvaryme“ nebenorėjau. Yra amžinieji menai, prie jų priskiriama muzika, literatūra. Teatras nepriklauso tiems menams, kurie gali išlikti per amžius amžinuosius. Nesu matęs spektaklio, kuris būtų rodomas 20 metų ir išlaikęs savo dvasią, atmosferą, mintį, temą ir pastaroji nebūtų per kažkokią drobulę perkošta, bandyta atnaujinti, taisyti. Kadangi „Išvarymas“ man buvo brangus, nenorėjau eiti ta linkme. Amžino vaidmens nėra, galbūt – tik toks, kuris atliepia aktoriaus charakterį ir vidų. Iš tikrųjų savo darbais reflektuoji tai, ką atrandi gyvenime. Jei nori ruoštis naujiems kūrybiniams sumanymams, naujiems užmojams, turi būti prisimaitinęs gyvenimo, turėti, ką pasakyti. Kai pasieki tokią stadiją, kad tiesiog mechaniškai dirbi darbą, – arba esi labai pavargęs ir tai yra tavo motyvacija, kad nepalūžtum, arba tiesiog nesupranti, ką darai.
Labai pesimistiškai atsiliepiate apie šių dienų teatrą, nejau viskas taip blogai?
Ainis: Kai teatras pasidarė priklausomas nuo valstybinio finansavimo ir valstybė pateikė gaires, kuriomis vadovaudamasis režisierius turi daugiau šansų jį gauti, nuo tos akimirkos menas tapo cenzūruojamas. Viskas pakrypo taip, kad dabar nuėjęs ir pažiūrėjęs vieną premjerą jau žinai, kokie bus kiti spektakliai. Teatras krito ir pradėjo gyventi buvusiame savo aukso amžiuje. Prastas požymis, pavojingas. Ne praeitimi reikia gyventi. Su Gabija norime pabrėžti, kad yra daug jaunų, talentingų, galbūt potencialiai genialių kūrėjų. Reikia juos skatinti, sakyti, jog esame tokioje situacijoje, kad jau nebėra ko kentėti ar laukti. Viskas. Mano prognozė tokia – ateinantys dešimt metų Lietuvoje bus įdomiausi kultūriniame gyvenime, nes vis daugiau žmonių nusispjauna į mechanišką darbą ir imasi įkvepiančios veiklos. Nesvarbu, kas bus, – aš darysiu.
Gabija: Jeigu rūpiniesi vargšu ir jis tampa tavo dėmesio centru, tų vargšų atsiranda daugiau. Nes visi nori, kad jais rūpintųsi. Tačiau jei užbėgsi už akių ir imsi rūpintis sveikais, darbščiais ir stipriais – mes jų neprarasime. Dėsnis paprastas: daugėja tų, kuriems skiriamas didžiausias dėmesys ir kuriais rūpinamasi. Žinoma, geriausia, kai žmogus pats savimi pasirūpina ir nevargina kitų, bet sutikime, kad tai reta... Todėl su Ainiu ir atsisakėme to, kas mums atrodė nepriimtina, ir kuriame, kas mums svarbu.
Aini, išėjęs iš teatro nusifilmavai plačiajai lietuvių auditorijai skirtoje komedijoje „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“. Nebijai, kad tave palaikys veidmainiu, kuris paliko teatrą, bet nori filmuotis lengvo siužeto filmuose?
Ainis: Turėjau tikslą ateiti į Lietuvos kiną. Jeigu jau pradedi ir pats sau pasakai, kad štai dabar tai darysi, – turi sutikti su siūlomomis sąlygomis, priimti pasiūlymą. Nieko blogo čia nematau. Puikus režisierius ir humoras man priimtini.
Karjeros pradžioje tris valandas teatre vaidinau šiukšlių maišą. Tokia toji pradžia, ir viskas dėl to gerai.
Visiškai nesvarbu, jei mane palaikys veidmainiu. Žmogus, kuriam rūpiu, ateis ir pasakys tai į akis. Tada mes padiskutuosime, aš paaiškinsiu, kodėl pasielgiau vienaip ar kitaip. Bet jei apšauks skerdiku tie, kuriems į mane nusipjauti... Vadinkite jūs, ką norite, kaip norite. Bandymas įtikti visuomenei dar niekada neatnešė menininkui naudos.
Apie vestuves ir vaikus pagalvojate?
Ainis: Taip. Galvojame. Vaikų niekada neturėsime. Sprendimą priėmėme kartu ir jis atrodo teisingas. Mūsų vaikai yra mūsų darbai. Jie mums tokie pat brangūs. Jei paklausčiau, kokie yra Fiodoro Dostojevskio atžalų vardai, tikriausiai vargiai atsakytumėte, bet jo romanų pavadinimus lengvai išvardintumėte. Kūryba įprasmina ir užpildo egzistenciją šioje planetoje. Ji ne mažiau svarbi, ne mažiau reikalinga, vertinga ir būtina. Pamėginkite įsivaizduoti pasaulį be meno. Aš nenorėčiau tokiame gimti.
Gabija: Kalbame apie visą organizmą maitinančią psichoenergiją. Žmogus negali skaidyti savo dėmesio. Jis yra užprogramuotas kurti. Ir jeigu mes norime maksimaliai išsipildyti kaip kūrėjai, vadinasi, nebetenkame energijos kurti vaiką. Netikiu suderinimu. Jei kalbėtume apie amatą – režisierių ir aktorių, tada taip. Galima suderinti darbą su šeima. Bet jei nori būti kūrėjas ir augti – tai tiesiog neįmanoma. Kol kas mąstome taip.
