Kažkada ji jautė gėdą, kai sukdavo mokyklos valgyklon nemokamų pietų. Jis dar senelio žiguliuose užsispyrė pasiekti daugiau. Šiandien jis sunkiai suskaičiuotų, kiek vaikų globos namų ir dienos centrų pradžiugino jo labdaros fondo dovanos, o jos įkurta įmonė įvertinta šalyje. „Dar yra kur tobulėti“, – nerimsta krepšininko Lino Kleizos žmona Agneta Kleizienė.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Koks šis neramus laikas jūsų šeimai?
Neramu pasidarė dar tuomet, kai retas suko galvą dėl Covid-19. Prieš metus pusryčiauju Balyje, restorane aplink mane – vien kinai. Nejauku, nes viešbučio – nors aukštos klasės – svečiai elgiasi lyg išlindę iš džiunglių: fotografuoja mane, vienintelę baltąją, sūnų, maistą. Viešbučio darbuotojai tarsi atsiprašydami paaiškina, kad kinai švenčia Naujuosius metus, nes savo šalyje to daryti negali dėl viruso. Vėliau su šeima lipame į lėktuvą skristi namo – vieninteliai su kaukėmis. Mano vyras sako: „Bus blogai – tai apims visą pasaulį.“ Atšaukėme suplanuotas keliones, nebeįvyko ir sveikos gyvensenos bei grožio produktų parodos, kurias nuolat lankiau Berlyne, Londone, nes buvo įdomu išvysti iš viso pasaulio atrinktus įdomiausius, dar nelabai žinomus prekių ženklus. Teko prie naujų sąlygų priderinti ir gyvenimo būdą, ir verslą.
Iš ko dar prieš metus jūsų vyras nusprendė, kad visgi tai bus pasaulinio lygmens drama?
Jis investuotojas. Kažkada jo kapitalą tvarkė samdyti žmonės, tačiau mano vyrui visada tai buvo įdomu ir, baigęs krepšininko karjerą, galutinai įsitraukė į finansų rinkų analizavimą ir investavimą. O tos rinkos itin jautrios – joms įtakos turi net neįtikėtinų procesų užuomazgos. Linas mirksta prie kelių ekranų nuo ryto iki vakaro ir net naktį. Man tai įdomu, tačiau kelia stresą – aš nemėgstu rizikuoti.
Nerimaujate dėl savo šeimos materialios gerovės?
Mano vyras kitame lygyje – nežaidžia visu kapitalu. Puikiai supranta, ką daro. Bet kiekvienas investuotojas prisiima riziką pradėdamas bendradarbiavimą su startuoliais ar ateities rinkomis. Tam reikia drąsos.
Koks Linas vyras?
Vyras atskleidžiamas ne epitetais, o kaip šalia jo jaučiasi moteris. Mudu kartu dešimt metų, prieš septynerius susituokėme. Per tą laiką nė karto iš jo neišgirdau jokių reikalavimų, nepajutau jo noro atitikti kokius nors stereotipus. Jam nesvarbu, aš prapulsiu darbe ar dirbsiu mažiau, gražiai atrodysiu ar negražiai, pagaminsiu ką nors pati ar užsakysiu. Nejaučiu streso, neužtikrintumo, man nereikia stengtis palaikyti tam tikrą „lygį“, nes staiga tapsiu neįdomi savo vyrui ar sulauksiu pretenzijų kaip per mažai nuveikusi. Turiu absoliučią laisvę būti, kokia noriu, daryti, ką noriu.
Kaip judu susipažinote?
Per krepšininką bei prodiuserį Rolandą Skaisgirį. Su juo susipažinau, kai dalyvavau televizijos laidų atrankose, kurį laiką vedžiau laidą „Baltijos TV“. Reikėdavo valandą tęsti žaidimą, o tai būdavo tiesioginis eteris, kurio pabaigoje prisiskambinęs žmogus laimėdavo tam tikrą pinigų sumą. Šis darbas tiko, nes galėjau derinti su tarptautinio verslo studijomis. Su Rolandu tūkstantį kartų buvome bendroje draugų kompanijoje, sykį užsuko Linas. Nieko apie jį nežinojau.
Ėmiau jį pažinti kitokį ir kažkas širdyje sukrebždėjo
Dailus vyras – taip, bet vadinamasis vaibas visai nesutapo. Jis man pasirodė nerimtas – tai mažiausiai. Linas užsipuolė mane, ar tik aš ne iš tų manekenių, kurios dirba italijose. Pagalvojau: ką gi, mums nėra apie ką kalbėtis. Tačiau vėliau mūsų keliai vis susikirsdavo – susiliedavo pažįstamų ir draugų kompanijos. Sykį jis man paskambino, paskui ėmė tai daryti vis dažniau. Kartą pusryčiavau mieste ir jis sustojo pasilabinti, prisėdo pasikalbėti, nepasišalino net kai atėjo mano draugės. Ėmiau jį pažinti kitokį ir kažkas širdyje sukrebždėjo.
Kokia buvo jūsų draugystė?
Romantikos pakako. Labai pasiilgdavome vienas kito. Kai žaidė Kanadoje, kartu buvau ir aš, bet Linas išskrisdavo į kitą Amerikos kraštą keliems mėnesiams. Kai žaidė Turkijoje – taip pat, be to, tuo metu studijavau Kauno medicinos mokykloje, tad dažnai skraidžiau ir aš. Linui baigiant krepšininko karjerą, mudviem gimė sūnus Jokūbas, dabar jam penkeri su puse.
Ir kokia pasirodė kita realybė, kai jau daugiau laiko teko praleisti kartu?
Mes apskritai visą laiką kartu. Juokiamės: gulim ant sofos, valgom mandarinus, žiūrim filmą, Linas atsistoja – aš klausiu: „Kur eini“, o jis atsako: „Na, kur aš einu – iki virtuvės.“ Nežinau, tai gerai ar blogai, bet mes visi trys beveik visą laiką kartu. Kartais iškyla nedidelių ginčų, bet mes lyg maži vaikai viską turime iki smulkmenų išsiaiškinti ir tuomet jau galime judėti toliau.
Linas arba jūs esate padarę kvailą, bet mielą veiksmą?
Linas juokais dūsauja, kad vis įsivelia į mano aferas. Aš ko nors prisigalvoju, jį įkvepiu ir tuomet važiuojame, tarkim, naktį picos Milane prie stoties į gerą piceriją, prisivalgome tiek, kad beveik vietoje užmiegame. Arba ieškome kelio į „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą viešbutį, vėluojame, nervinamės, patenkame į tokią siaurą Italijos miestelio gatvelę, kad automobilis įstringa tarp dviejų sienų, susiploja į kotletą...
Jūsų nuotykiai vis susiję su valgymu, o esate tokia liekna.
Kaip tik neseniai nauja darbuotoja stebėjosi, kaip dažnai aš valgau. Kita ją nuramino, kad teks prie to priprasti (juokiasi). Taip, esu išranki, labai mėgstu maistą – galiu apie jį galvoti, skaityti, rašyti, žiūrėti.
Koks Linas tėvas?
Neturiu su kuo palyginti, nes augau tik su mama – tėvai išsiskyrė, kai buvau kūdikis. Linas yra griežtesnis nei aš, su Jokūbu bendrauja kaip su suaugusiu vyru, vis ragina jį nepasiduoti, susiimti, būti ryžtingu. Teisingai, nes dabar vaikams užtenka tik cyptelti ir jie jau turi burnoje ar rankoje tai, ko nori. Bet aš lyg meška puolu ginti savo meškiuko.
Linas yra griežtesnis nei aš, su Jokūbu bendrauja kaip su suaugusiu vyru
Linas kas rytą nuveža Jokūbą į darželį ir vėliau pasiima. Tai jų laikas – su savais ritualais, specifine muzika. Aš esu ta, kuri viskuo pasirūpina, surenka reikiamus daiktus, supakuoja, įduoda į rankas ir išlydi.
Agneta, ar jaučiatės saugi – juk apie Liną Kleizą, kaip apie dažną garsų ir sėkmingą sportininką, būriavosi merginos, o kai kurių jų norų nestabdo net santuoka? Ar jūsų nepasiekia kokios nors apkalbos?
Neatkartosiu jų, nes būtų tolygu kapstytis šiukšlių konteineryje ir galvoti, kad jame visgi yra kas nors gero. Jei vyras iš daugybės būtent mane išsirinko savo žmogumi, partnere, jei jis pats priėmė sprendimą, tai esmės jau nekeičia, šalia pasirodžius išvaizdesnei moteriai. Man nereikia būti gražiausia pasaulyje, svarbu, kad būčiau pakankama sau, savo vyrui.
Gal galite ir nedirbti, tačiau sukūrėte verslą – sveikos gyvensenos ir grožio įmonę „Molecule“? Vyras jus palaiko?
Vyras suteikė pirmą kreditą – grąžinau. Palaikymas yra tai, kad jis nezyzia ir nepriekaištauja, esą per mažai būnu namie ir daug dirbu, mane padrąsina ir pagiria. Atsakomybė didžiulė. Įmonė auga, pagal tam tikrus rodiklius ji įvertinta kaip stipriausia. Galbūt reikėtų plėstis, net Linas ragina, bet aš bijau, man taip saugiau, užtenka parduotuvės sostinėje, distribucijos ir elektroninės parduotuvės. Ir taip visko nespėju. Kai Londone užėjome į „Harrods“, vieną prabangiausių prekybos centrų pasaulyje, į vaistinę apžiūrėti asortimento, Linas man sako: „Bet čia juk visa tavo parduotuvė!“ Taip, visi aukščiausio lygio prekių ženklai ten, pas mane – taip pat. Tuomet pagalvojau, kaip reagavo pasaulyje vertinamų kompanijų vadovai ir vadybininkai, gavę iš manęs laiškus su pasiūlymu bendradarbiauti. Vaizdo pokalbių metu sakydavau: „Jūs nesinervinkit, viskas bus gerai, nes Lietuvai to reikia.“ Žinoma, šiek tiek blefavau, nes pati nerimavau. Ir buvo net saldu, kai dvigubai viršijom kompanijų lūkesčius, tuomet atstovai klausiamai pakėlė antakį, jiems pasidarė įdomi Lietuvos rinka, atskrido čia, rengėme sveikos gyvensenos seminarus.
Gal ir neblogai padirbėjau, bet tobulėti yra kur.
Pabaigusi tarptautinio verslo studijas, įstojote į medicinos mokyklą, tačiau liko šiek tiek – ir nebaigėte, nes laiką prarijo verslas, o ir kūdikio susilaukėte. Gal ketinate baigti?
Studijavau higieninę kosmetologiją, atlikdavau praktiką ligoninėse, greičiausiai giliai viduje troškau būti daktarė. Dabar dėl savo darbo daug bendrauju su gydytojais, ir jie sako, kad džiaugčiausi savo padėtimi, nes tam tikra prasme sukuosi medicinos srityje, tačiau nepatiriu tokio didžiulio streso, kaip jie. Pas mane ateina dirbti medicinos studentės – jas visas lydi chroniškas nuovargis. O štai dabar, kai studijos persikelia į virtualų pasaulį, pagalvojau, kad galbūt norėčiau imtis prevencinės medicinos studijų.
Daug keliaudavote su vyru, pasigendate to?
Įvyko metamorfozė. Anksčiau atostogaudavome kaip... naujieji rusai – lėkėme į visas prabangias vietas. Gal veikė sovietinės Lietuvos deficito sindromas? Atrodė, kad tik prabangiose vietose tikras gyvenimas, norėjosi dar daugiau turėti, naudoti, pirkti. Dabar taupome kitokioms kelionėms, pavyzdžiui, traukinio bilietui per Afriką. Yra keli maršrutai per visą žemyną su sustojimais įspūdingiausiose vietose, norime pamatyti krioklius, nacionalinį parką, gyvūnus, smėlio užneštą kažkada iš deimantų gavybos klestėjusį miestą. Dar norime nuvykti į Aliaską, Kanadą – pas meškas.
Dabar taupome kitokioms kelionėms, pavyzdžiui, traukinio bilietui per Afriką
Kaip įvyko tas pasikeitimas?
Gal atsipalaidavome, pradėjome eiti iš komforto zonos, pradėjome pankuoti. Ne tik kitokių kelionių panorom – atsirado noras daugiau būti gamtoje, net namą užmiestyje pasistatėm ir daržą užveisėm.
Pokalbio metu nuskambėjo žodis „nepriteklius“ – ko stigo?
Lyginant su dabartiniais vaikais, mes abu nieko neturėjom. Kadangi mama mane augino viena, gaudavau nemokamų pietų talonų. Buvo gėda eiti valgyti, nenorėjau, kad kiti vaikai galvotų, jog mes gyvename neturtingai.
Lino tėvai išvyko į Ameriką, jis liko su seneliais. Aplinkui vaikai važinėjo su tėčiu ir mama šiuolaikiškais automobiliais, o Linas riedėjo su dieduko žiguliais. Tuomet užsibrėžė kada nors įsigyti geresnį automobilį. Ir štai – Linas net savo vardo labdaros fondą įkūrė, daugybėje dienos centrų, vaikų globos namų yra pagerintos sąlygos, įrengti kino teatrai, krepšinio aikštelės. Tik dabar fondo veikla nebėra tokia aktyvi – veiklą perėmė susikūrę nauji, be to, tokiam darbui reikia atsidėti, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, televizijos laidose, o gimus sūnui Lino prioritetai pasikeitė. Taigi Lino istorija – tai ne pasaka apie Pelenę, jis viską pasiekė pats. O Pelenė – aš – dar dirba (juokiasi).
