Agnės Sabulytės muzikinės rekomendacijos: ką klausyti pavasarį?

Agnė Sabulytė
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-04-01 10:33
Kiekvienas pavasaris primena apie pradžią, atgimimą. Naują pradžią. Grįžtantys paukščiai su savo giesmėmis skatina išgirsti skambantį pasaulį. XX amžiaus pradžios anglų kompozitorius Edvardas Elgaras yra pasakęs, jog muzika yra ore, ji yra aplink mus, pasaulis pilnas jos, ir mes tiesiog paimame jos tiek, kiek reikia. Pasaulis šiuo metu įsibėgėjęs sukasi spręsdamas įvairiausius uždavinius, tarsi studijuoja naujos simfonijos partitūrą. Šiandien mes lyg stebėtume naują pradžią, o kartu būtume jos dalis. Naujo kūrinio, naujo skambesio.

Agnės Sabulytės įžvalgos apie muziką:

Įdomu, kiek paimsime – išgirsime muzikos šį pavasarį kiekvienas, kokia pasidalinsime su kitais, kokią naują pradžią šis pavasaris padiktuos kūrėjams, atlikėjams. Kol laukiame naujos muzikos apraiškų sustokime trumpai ties tuo, ką apskritai vadiname muzika, kada atsirado muzikos kaip meno formos pradžios linija ir pasidalinkime su kitais kūriniais, kurie šiandien sugrįžta į mūsų atmintį, kas mus įkvepia.

Muzika palydėdavo kiekvieną svarbesnį įvykį

Yra įvairių muzikos kilmės teorijų. Muzika kildinama ir iš kūdikio pastangų bendrauti su motina, ir iš gyvūnų balsų bei elgesio imitavimo, iš gyvūnų poravimosi metu skleidžiamų garsų bei kitų teorijų. Muzika būtų galima vadinti visus sąmoningai išgaunamus garsus. Stebėdami archeologų radinius, įvairius dokumentinius šaltinius galėtume tarsi teigti, jog muzika vystėsi kartu su žmogumi. Žingsnis po žingsnio. Garsas po garso. Viena muzika gimė iš pritarimo šokiui, darbui, kita – iš kalbos: raudos, maldos ir kt. Muziką sutiksime kiekvienoje kultūroje, kiekviename istoriniame tarpsnyje. Atsižvelgiant į socialinius, ekonominius, religinius, klimato juostos aspektus ji bus vis kitokia. Įvairios tautos kiekvieną svarbesnį įvykį palydėdavo muzika. Ryškus muzikos vaidmuo buvo apeigose. Ritualinės giesmės būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Kaip ir liaudies daina, – perduodama iš lūpų į lūpas.

Agnė Sabulytė / Kęsto Sarulevičiaus nuotr.
Agnė Sabulytė / Kęsto Sarulevičiaus nuotr.

Kada gimė vienas populiariausių šių dienų muzikos žanrų daina

Senuose graikų paveiksluose galima pamatyti kaip užfiksuotos darbo, palydimo daina, akimirkos. Neretai pastebėsime vieną ir diriguojantį asmenį. Daina kildinama iš kolektyvinio darbo, taip pat paplitusi buvo tarp piemenų, vėliau populiari išreiškiant emocijas, apdainuojant įvykius.

Kiekviena daina istorija. Archeologai kasinėdami randa dainas užrašytas senose Egipto kapavietėse. Kiekviena istorija – daina. Vėliau gimsta sutartinės, kantatos, oratorijos, mišios, simfonijos, spektakliai ir juos palydinti muzika, filmai, o su jais filmų muzika.

Dainos gimė natūraliai. Prisimename primityviąją muziką. Jos raidą. Pirmąsias opera, saloninius muzikavimus. Vėliau jau nebeatsekame kūrinių įvairovės, todėl pradeda mus supti tokia muzika, kokioje aplinkoje esame.

Agnė Sabulytė / Vilmanto Martinėlio nuotr.
Agnė Sabulytė / Vilmanto Martinėlio nuotr.

Kaip gimsta dainos

Dainos sugrįžta, dainas išlydime, taip pat natūraliai kaip darbas keisdavo darbą, metų laikas – kitą metų laiką. Dainos atein įvairiais amplua. Kalba jos kiekvienam skirtingai. Kiekvienas žodis, skiemuo, nata prašosi savito išklausymo pagal tai, kur kiekvienas esame, į ką einame ir kokiu tikslu. Kiekvienas skirtingo atlikėjo prisilietimas prie tos pačios dainos sukuria tarsi naują istoriją, o atlikus ją pačiam, tampa tavo dalimi.

Stebint iš kūrėjo pozicijos, dainos – šiluma ir meditacija, lyg karoliukas po karoliuko susirenkant save. Ir tam, kas ją sukuria, ir tam, kas ją atlieka, ir tam, kas jos klausosi. Daina – tai kelionė per laiką, istoriją, per pasaulį. Kartais sunku pasakyti, kodėl vienas ar kitas kūrinys užgimsta, ateina į mūsų gyvenimą tam tikru metu. Kažkas išgyveno, sukūrė, pasidalino. Kažkur išgirstame, kartais tiesiog pabundame su skambesiu. Žiūrime į tą kūrinį, stebime, klausome jo.

Agnė Sabulytė  / Asmeninio albumo nuotr.
Agnė Sabulytė / Asmeninio albumo nuotr.

Būna norisi išjungti dainą, būna – negirdi jos, būna – klausaisi savaitę ar dvi, būna – verki, iš artumo, iš tikrumo, iš to, kiek stipriai mes vieni su kitais susijungę. Kalbėtojui reikia klausytojo, klausytojui reikia kalbėtojo, kad ir kaip norėtume tai nuginčyti. Sukurta prieš šimtus metų, lyg gimus vakar kartais atrodo tam tikra melodija. Artima. Kažkam tolima. Būna, kad norime dainuoti. Dainuokime. Daina – mūsų vitaminai, mūsų energija, mūsų vaistai. Pažinimas savęs. Ir pasaulio.

Kiekvieną metų laiką, skirtingą gyvenimo etapą, istorijos tarpsnį gimsta, sutinkamos naujos dainos. Metai iš metų. Užpildo jos kelius naujais skambesiais. Keliauja. Sustoja kryžkelėse. Atranda namus.

Rekomendacijos pavasariui

Šiandien mano muzika – pasaulis, įkvėptas ir pulsuojantis įvairių tautų liaudies dainomis, turtingas temperamentų įvairove, kultūra. Skambantis, išjaustas, su giliomis muzikos šaknimis, šviesiomis dermėmis, liūdnu, aksominiu minoru, karo nuotaikomis. Jungiasi istorijos į sutartines, kanonus, sekvencijas, pjeses, etiudus, simfonijas. Kiekviena tauta turi  savo unikalias melodikas. Kiekvienoje melodikoje – savita istorija, filosofija, to krašto kultūra. Dažniausiai liaudies dainos buvo dainuojamos grupėmis, skirstomos pagal regionus, metų laikus, įvykius, pergyvenimus. Prisiliesti prie skirtingų tautų dainų – tarsi keliauti. Be lėktuvų.

  • Lietuvių liaudies pavasario daina „Jorja geras vakaras“

Švedų liaudies daina pavasario džiugesiui išreikšti „Kulning“ (liet. „Kvietimas pvasario“)

Japonų liaudies daina „Sakura“ (liet. „Sakura“)

Ukrainiečių liaudies daina apie meilę ir pavasarį „Oy u vishnevomu sadu“ (liet. „Vyšnių sode“)

Viduržemio jūros regiono liaudies daina „To Yasemi“ (liet. „Jazminas“)

Gruzinų liaudies daina „Tsintskaro“ (liet. „Prie pavasario vandens“)

Latvių liaudies daina „Ligo“ (liet. „Linguok“)

Estų liaudies daina „Põhjatuuled“ (liet. „Šiaurės vėjai“)

Naujausi straipsniai