„Norėjome įamžinti, koks mažas buvo mūsų Ričardukas“ , – sako rugsėjį antrojo sūnaus susilaukusi radijo ir televizijos laidų vedėja, Lietuvos dirbančių neįgaliųjų asociacijos valdybos pirmininkė Agnė Zacharevičienė.
Dabar dešimties savaičių mažylio fotosesija vyko, kai jis buvo beveik mėnesio amžiaus. Tačiau jau tada svėrė apie šešis kilogramus ir sunkiai tilpo į fotosesijai skirtas lėliškas lovytes. Apetito vyrutis nepraranda ir toliau.
„Kai jo laukiausi, svajojau, kad antras vaikas būtų toks ramus kaip mūsų penkiolikmetis Robertas: mažas jis tik valgydavo, miegodavo ir šypsodavosi. Mano noras buvo išklausytas: Ričardas verkia tik tada, kai labai išalksta, – kūdikiu džiaugiasi Agnė. – Kartą, žiūrėdamas į mažąjį, vyras pasakė: „Ir kaip mes be jo šitiek metų gyvenome?..“ Tikrai, dabar tai jau nesuvokiama. Vaikai yra tikroji gyvenimo pilnatvė, meilė, džiaugsmas.“
Apie nėštumą iki pat 9 mėnesio neatviravusi žinoma moteris anksčiau žurnalui „Žmonės“ pasakojo, kad laukimo pradžia buvo išties nelengva visai šeimai.
„Nei prieš 14 metų, kai atėjau į televiziją, nei vėliau neviešinau savo asmeninio gyvenimo – tai vienas retų atvejų, kai atveriu širdį. Esu nelinkusi girtis, viešai piktintis ar kalbėti apie tobulus santykius, o vėliau – apie krizes. Visko visiems būna, geriau tai tegu lieka tarp namų sienų. Man iki šiol ypač jautri tema – vaikai. Artimiausi draugai ir giminės tik tada sužinojo, kad laukiuosi, kai prasidėjo šeštas nėštumo mėnuo, o pažįstamiems išdrįsau prisipažinti tik prasidėjus devintam, nes išdavė pilvukas – vaikutis jau bet kuriuo metu galėjo atkeliauti į šį pasaulį. Iš žurnalistų sulaukdavau skambučių, bet nieko nekomentuodavau, nes laukimo laikotarpiu rimtai susirgau, grėsė pavojus tiek man, tiek mažyliui“, – liepos mėnesį kalbėjo Agnė.
Nėštumas nebuvo lengvas – A. Zacharevičienė yra prisipažinusi, kad du mėnesius kovojo su virusiniu plaučių uždegimu.
„Pirmą kartą gyvenime taip sunkiai sirgau. Kad laukiuosi, žinojo tik keli žmonės, kurie manimi rūpinosi. Kai mane sergančią atvežė į ligoninę, dar net neturėjau nėščiosios kortelės, nes buvo praėję per mažai savaičių. Temperatūra laikėsi virš 39, svoris krito, vos galėjau paeiti, jei reikėdavo kur nors pajudėti, sukaupdavau visas jėgas, buvo baisu gerti vaistus, kad nepakenkčiau mažyliui.
O kai antrą kartą mane visiškai išsekusią ir krauju kosinčią greitoji atvežė į priimamąjį, prašiau, kad pažiūrėtų, ar plaka mažylio širdelė, bet daktarė, kuri leido man vaistus, tik pasakė: „Pirmiausia – jūsų gyvybė.“ Na, taip, be manęs nebūtų ir jo... Tačiau išgirdus tokius žodžius apima didžiulė baimė, nerimas, nežinomybė dėl ateities, jautiesi bejėgis, nes situacija ne tavo rankose. Kraujo tyrimai vis blogėjo, antibiotikai buvo neveiksmingi, ir kai mama – tvirta moteris, žinanti išeitį iš bet kurios situacijos ir visada kitiems įkvepianti stiprybės, – apsiverkė prie stebėjimo palatos, supratau, kad padėtis labai trapi. Ačiū Dievui, gydytojams ir artimiesiems – po kone dviejų sunkių mėnesių mes su mažyliu išsikapstėme. Tada prasidėjo stebėjimas ir tyrimai. Vaisiumi nuolatos rūpinosi profesionalai: stebėjo, ar gerai vystosi visi organai, širdelės veiklą, ar jis pakankamai priauga svorio“, – žurnalui „Žmonės“ anksčiau pasakojo moteris.
