Visai neseniai Agnė JASIULEVIČIŪTĖ-KALINKINA (33) ir Robertas KALINKINAS (29) pasidalijo savo didžiausia naujiena. Ir šįsyk tai su mada neturi nieko bendra, tik tai, kad tame pasaulyje ši pora ne vienus metus kartu dirba: pora laukiasi antros atžalos!
„Kaip smagu vėl mėgautis kava, – kavinukėje gurkšnodama vyro jai užsakytą latę džiaugiasi Agnė. – Vėl jaučiuosi žmogumi! Nes pirmus mėnesius buvo taip bloga, kad nenorėjau nieko. Nepykindavo tik miegant. Tai vakarus ir leisdavau daugiausia ant sofos.
Kritinis laikas praėjo – vėl grįžta paprasti džiaugsmai. Laukiantis pirmo vaiko taip nebuvo – dabar susidūriau su žiauria nėštumo realybe.“
Rudens pradžioje jūsų Markas turės konkurentą?
Robertas: Nežinome, kas gims. Tačiau turiu nuojautą, kad mergaitė.
Agnė: Jis viską išpranašauja.
Robertas: Išpranašavau ir nėštumą. Vieną vakarą Agnei liepiau pasidaryti nėštumo testą. „Nedarysiu, nes nieko gero jis neparodys“, – prabilo pesimistė.
Agnė: Tačiau Robertas atspėjo! Ryte ant veidrodžio lūpdažiu jam parašiau: „Tu – pranašas.“
Robertas: Ne paslaptis: susilaukti vaikų mums – ne pati lengviausia užduotis.
Šios kartos prakeiksmas: žmonės, kurie, atrodo, turi viską, kai ko turėti visgi negali. Marko laukėme ketverius metus. Abu esame sveiki, santykiai geri, o vaiko – nėra. Dėl to truputį nervinomės, bet paskui viskas stojo į vietas ir gimė sūnus.
Agnė: Antrai mūsų atžalai jau galėjo būti kokie treji: norėjome, kad skirtumas tarp vaikų būtų apie dvejus metus, o bus beveik penkeri.
Robertas: Gimus Markui buvome labai pozityvūs, nekreipėme dėmesio į aplinkinių pastabas, kad vaikas verkia, triukšmauja, – mums tai atrodė normalu. Tik vėliau supratome, kad jis tikrai neramus, kad dvejus metus prastai miegojo, visada buvo ant rankų. Tai nebuvo paprasta, todėl iš sykio apie antrą atžalą negalvojome. Tačiau ir tiek laukti neplanavome.
Niekada neslėpėte, kad vaikai pas jus nelengvai ateina...
Agnė: Pastebime, kad ne mums vieniems susilaukti jų nėra paprasta. Tačiau iš savo patirties galime pasakyti, kad vaikai atsirado, vos tik mūsų gyvenime sumažėjo streso. Taip buvo ir pirmą kartą, ir dabar. Juk tapo norma suktis užburtame rate, kai nuolatos visi be galo daug dirba. Kažkaip viską spėjame, bet kūnui tos įtampos, matyt, būna per daug. Tenka ko nors atsisakyti, kad gautum ką nors naujo.
Norėjome, kad namai būtų pilni juoko, vaikų. Mums atžalų reikėjo nuo pat pradžių.
Robertas: Niekada nesukome galvos dėl to, ką apie mus galvos kiti. Mūsų vestuvės įvyko beveik prieš devynerius metus. Tokie jauni žmonės šiais laikais tuokiasi dažniausiai iš reikalo. Neatsitiktinai per vestuves visi klausė, kada mus bus galima sveikinti ir dėl kitos priežasties – vaikų.
Agnė: Taip, mūsų vestuvės visiems buvo labai keistos: juk tada Robertui tik prieš dvi dienas buvo sukakę dvidešimt vieni!
Robertas: O mes tiesiog norėjome permainų: draugų, vakarėlių mums buvo jau per mažai. Norėjosi turėti artimiausiųjų ratą, o į jį gali patekti tik šeima.
Mudu labai ūkiški – namuose turime visą zoologijos sodą: akvariumą, keturis šunis, iguaną ir papūgą. Norėjome, kad namai būtų pilni juoko, vaikų. Mums atžalų reikėjo nuo pat pradžių. Ne dėl to, kad mus prižiūrėtų senatvėje: norime, kad augdami mūsų šeimoje jie turėtų galimybę patirti tai, ko negalėjome mes. Norime daug ko juos išmokyti. Mūsų gyvenime – žiauriai daug įvairių potyrių. Džiaugiuosi, kad tuo jau galime dalytis su sūnumi, matyti, kaip jam tai patinka, kiek suteikia žinių ir emocijų.
Susitikę tapote pora ir profesinėje veikloje – Agnė atsisakė darbo banke.
Robertas: Mes tiesiog visada norėjome daugiau laiko būti kartu. Gyvenimas per trumpas, kad su mylimu žmogumi galėtum matytis valandą ryte ir valandą vakare, savaitgaliais. Mums tai nepatinka. Tik mūsų darbo specifika šiandien – dar ne tokia, kokią įsivaizdavome. Labai pavydžiu draugams, kurie gali išvažiuoti pusmečiui į Balį ieškoti savęs arba dirbti iš ten. Mes kol kas negalime dingti net savaitei – iš sykio kas nors versle pradeda byrėti.
Su Agne nusprendėme dirbti kartu, nesvarbu, tai mada ar kitokia kūryba. Esame išbandę daug skirtingų dalykų, kuriuos galime daryti. Jei mums nesiseks čia – imsimės ko nors kito, bet vis tiek kartu. Eiti į skirtingus darbus būtų kraštutinumas.
Agnė: Nuosavas verslas – ir palaima, ir didžiausias prakeiksmas tuo pačiu metu, nes nuo jo nėra kur pabėgti. Kartais pavydime draugams, kurie dirba samdomą valdišką darbą. Tačiau jie pavydi mums.
Robertas: Daug kas iš šono atrodo paprasčiau, nei yra iš tiesų. Net pradėjome rengti seminarus, kuriuose pasakojame apie tai, į ką žmonės, nutarę imtis asmeninio verslo, veliasi.
Agnė: Nusprendėme pasakoti ne apie tai, kokie mes faini ir kaip mums viskas gerai klojasi, – kalbame apie tai, kas nepavyko, ką padarėme blogai, ko reikėtų vengti.
Nors dirbate sykiu, jūsų mados namų veidas yra Robertas. Agne, koks jis?
Agnė: Tas žmogus eis į kovą iki paskutinio kraujo lašo. Pastebėjau, kad esu vienintelė, kuri gali jį perkalbėti.
Robertas: Nes aš jai leidžiu tai daryti.
Agnė: Jo žodis vienintelis ir paskutinis. Tokį jį ir „nusipirkau“ pagal skelbimą internete.
Kai susipažinome socialiniuose tinkluose, Robertui tebuvo septyniolika. Kurį laiką tik susirašinėjome – pastebėjau, kad su juo turiu daugiau apie ką kalbėtis nei su savo vienmetėmis draugėmis.
Kai pirmą kartą susitikome, Robertui jau buvo aštuoniolika. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kokius tris mėnesius tiesiog draugiškai bendravome. Tik tada jis mane pirmą kartą paėmė už rankos. Ir labai greitai supratau, kad įklimpau, nors visi iš manęs labai juokėsi. Robertas ir būdamas aštuoniolikos neturėjo paauglio mentaliteto. Visada kalbėjomės apie tai, ką darysime ateityje, ką kartu statysime, kursime. Tai – absoliutus maksimalistas. Kartais bandau jį pristabdyti, nusodinti, bet jis dar labiau įsikarščiuoja ir siekia savo tikslo. Robertas man nuolatos kartoja: „Kada, jei ne dabar? Jei nepabandysime – nežinosime.“
Visus skatinu nebijoti iššūkių. Taip, kartais tai sukelia labai daug streso. Galbūt dėl to mes sunkiau susilaukiame vaikų. Tačiau iššūkiai žmogų suformuoja kaip asmenybę.
Robertas: Siaubingai nemėgstu pesimizmo. Tai mane žudo.
Agnė: Ir išsirinkai pesimistiškiausią pasaulyje asmenį... Kartais sakau: „Blogiau būti nebegali“, o jis atšauna: „Gali!“
Robertas: Dešimt metų gyvenome be televizoriaus. Pavargau namuose sėdėti tyloje – nuvažiavome ir už visus pinigus nusipirkome brangiausią, koks išėjo. Agnė bandė sakyti, kad tai visi mūsų pinigai. Atsakiau, kad rytoj, poryt jų vėl bus. Mes juos uždirbsime, nes turėsime dar daugiau motyvacijos.
Visus skatinu nebijoti iššūkių. Taip, kartais tai sukelia labai daug streso. Galbūt dėl to mes sunkiau susilaukiame vaikų. Tačiau iššūkiai žmogų suformuoja kaip asmenybę.
Vaikai, jų laukimas priverčia bent kiek sumažinti darbų krūvį?
Agnė: Dirbame kūrybinėje sferoje, tad neišeina smegeninės išjungti iš rozetės.
Robertas: Vaikai ir verslas – nesuderinama. Mes labai norėjome atžalos, kai verslą tik pradėjome, kai jis dar nebuvo pastatytas, – atrodė, kaip norime, taip ir bus. Tačiau sūnus atsirado tada, kai buvome pačiame darbų įkarštyje, – Agnė pagimdė savaitė po kolekcijos pristatymo. Galėjau arba likti su ja namuose džiaugtis išsvajotu kūdikiu, arba įkalbinti ją kuo greičiau grįžti į darbus, kad vaikas ir mes ateityje turėtume tvirtą pagrindą. Kai Markui buvo dvi savaitės, žmona man vėl padėjo.
Gal šįsyk sau pažadėjote taip neskubėti?
Agnė: Ne! Ateinančiai vasarai turiu labai daug planų, ir rudenį turėtų būti nesunku viską suderinti, nes kūdikiai pirmus mėnesius dažniausiai daug miega...
Robertas: Per vasarą reikia pertvarkyti sūnaus kambarį. Markas nori dviejų aukštų lovos, nors vakarais vis dar dažniausiai ateina į mūsiškę. Į tai su Agne žiūrime labai pragmatiškai: žinome, kad dar po kelerių metų sūnus uždraus nepasibeldus įeiti į jo kambarį ir tos artumos negausime, nors ir norėsime. Todėl jau daugiau kaip ketverius metus dažniausiai miegame trise.
Agnė: Septyniese – į lovą ropščiasi ir keturi mūsų šunys.