Agnė Grudytė: „Žmonės TAI daro ne tik užsirakinę miegamuosiuose“ (papildyta vasario 17 d.)

Agnė Grudytė / Žurnalo „Žmonės“ viršelis
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-02-17 18:00
Pamenu, kai šiaulietė aktorė Agnė Grudytė (26), duodama pirmąjį interviu „Žmonėms“, žadėjo kada nors tikrai apsinuoginti. Kai ateis tam laikas, pasitaikys proga... Ir svarbiausia – be jokių nuogąstavimų „ką žmonės pasakys“... Pagaliau žvaigždės susidėliojo palankiai: erotinėje komedijoje „Valentinas vienas“ Agnė ne tik nusimetė drabužius, bet ir darė TAI su vienu seksualiausių Lietuvos vyrų – Mantu Jankavičiumi...

Gavusi kvietimą filmuotis kine, aišku, apsidžiaugei. Perskaitei scenarijų ir...

Kai atsiuntė scenarijų, iškart įspėjo: „Neišsigąsk. Viską galėsime pakoreguoti pasitarę su tavimi. Bet esmė – būtent tokia.“  Pirma mano mintis perskaičius buvo: „Kaip faina! Pagaliau kažkas kito, nei iki šiol esu dariusi.“ Turbūt tos močiutės, kurios myli Eleną iš serialo „Naisių vasara“, patirtų šoką: čia jų Elena tai daro! Joms aš esu ne aktorė Agnė Grudytė, o Elena. Bet manau, kad tos močiutės į kiną neis ir to nematys (juokiasi). O visi kiti arba priims mane tokią, arba – ne.

Galėjai išdidžiai atsisakyti: „Aš dar palauksiu savo scenarijaus...“

Pirmiausia reikia žinoti, kokio scenarijaus lauki. Kadangi neturiu plano, kokio vaidmens ir scenarijaus noriu, tai ir laukti neturiu ko.  Taip, visame filme dominuoja sekso tema. Taip, žmonės TAI daro. Ir daro ne tik užsirakinę miegamuosiuose... Iš tiesų filme gvildenami vyro ir moters santykiai: vienos poros, kurios santuoka trunka jau daug metų ir jausmai gerokai atšalę, ir eksporelės, kuri retsykiais vis dar susitinka permiegoti... Tuose pasakojimuose yra daugiau prasmės, tai ne vien erotinės scenos.

Na, jei pirmas vaidmuo, kuris tave išgarsino, būtų buvęs ne toks superteigiamas, gal būtų paprasčiau. O dabar – toks virsmas. Apskritai keista, kad vienas režisierius tavyje įžiūri švelnutę, nekaltą Eleną, o kitas – kardinaliai kitokią, atleisk, seksualią stervą...

Mano Kristina nėra seksuali sterva – prašom jos neįžeidinėti. Mano Kristina – beveik ideali moteris: savarankiška, labai savimi pasitikinti, valdinga, žino, ko nori. Ir, aišku, labai jautri, moteriška, ji ieško meilės, kurios mes visi ieškome. Kristina – jokia ne kalė, o netgi labai teigiamas personažas.

Beje, reikėtų tuometinių serialo „Naisių vasara“ režisieriaus Sauliaus Balandžio ir prodiuserio Rolando Skaisgirio paklausti, kodėl manyje pamatė ne serialo blogietę Auksę, o būtent gerąją Eleną. „Valentino vieno“ režisierius Donatas Ulvydas mane pamatė „Žmonių“ žurnalo viršelyje. Jam taip mane ir pristatė: „Va, čia šita mergina. Kviečiame ją ar ne?“  Žinai, kas įdomiausia? Buvau kuklioji Elena, bet vis tiek žiniasklaida vadino viena seksualiausių, viena gražiausių aktorių. Įtariu, kad po šito filmo mano etiketė nepasikeis, gal tik sustiprės (juokiasi).

Bet kai jau būsi žvaigždžių žvaigždė, ne vienas primins tau šį vaidmenį. Tada beliks atsidusti: „Tai buvo mano jaunystės klaida...“

Ne, aš sakysiu: „Tai buvo mano jaunystės išdaigos.“ Į šitą darbą aš žiūriu rimtai, kaip į kiekvieną darbą, vaidmenį, bet kartu – ir kaip į smagų iššūkį, pramogą. Tikrai neišgyvensiu dėl to, ką padariau šitame filme.

O kaip tavo mylimasis Saulius reagavo į tokį, švelniai tariant, drąsų darbą?

Natūralu, kad pirmiausia apie pasiūlymą pranešiau jam. Apie ką bus filmas – papasakojau. Saulius tik pasakė: „Tvarkoj. Ribą tu žinai, kiek ko galima daryti.“ Jo reakcija man labai svarbi, mes kartu gyvename, esame šeima. Jeigu nebūčiau gavusi jo palaikymo ir palaiminimo, nieko nebūčiau dariusi. Man labai pasisekė: Saulius niekada kelių į niekur neužkirs, bet kokiu atveju mane palaikys. Tačiau jis žino, kad aš žinau, kaip jaučiasi. Todėl stengiuosi nedaryti tokių dalykų, kurie jį verstų jaustis nepatogiai. Neleidžiu sau peržengti tam tikrų ribų, kad jam nereikėtų raudonuoti prieš savo kolegas. Jis pasitiki manimi, aš – juo. Turime tam tikras taisykles – ir nerašytas, ir netgi rašytas. Aš darau tai, kas jo neskaudintų. Kaskart stengiuosi atsidurti jo vietoje ir pajusti, kur ta riba.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Nebijai reakcijos, kai jis pamatys filmą?

Aš pati, žiūrėdama kokį nors filmą, kuriame yra panašių dviprasmiškų scenų, visada pagalvoju: „O kaip jaučiasi jų antrosios pusės?“ Suvokiu, kad mano atveju mano antrajai pusei gal bus netgi šiek tiek pavydu... Bet labai tikiuosi, jog Saulius pasakys: „Na, va, pagaliau išmokai bučiuotis.“

Gyveni Šiauliuose, kur, net neabejoju, kiekvienas tave pažįsta. Tavo gerbėjos močiutės į kiną gal ir neis, bet Šiaulių berniukai tikrai varys pažiūrėti į tave pliką...

Faktas, kad daugumai tai bus proga pasityčioti. Bet žinai, kai viską pasveri... Vis tiek visiems neįtiksi. Paprastai bamba pikti žmonės, jiems blogai viskas: gali ant blakstienų stovėti, o jie kabinėsis, ko tu stovi ant blakstienų, o ne ant kojų. Kita vertus, manau, kad manęs niekas neatpažins, nes gatvėmis juk nevaikštau su priklijuotomis blakstienomis ir gražiausiomis šukuosenomis.

Bet tikrai atsiras tokių, kurie Saulių patrauks per dantį: „Matei, ką taviškė išdarinėjo?..“

O Saulius atsakys: „Taip, mačiau. Labai gražiai atrodė.“

Saulius jau „galanda“ kumščius ir ruošiasi ginti tavo garbę ir orumą?

Manau, to neprireiks. Juo labiau kad žmonės nėra tokie drąsūs, jog tiesiai į akis pasakytų, ką galvoja.

Tačiau mažai kas sakys: „Agnė Grudytė atliko įdomų vaidmenį kine.“ Sakys: „Agnė dulkinosi su Jankavičiumi!“

Žinau, kad net dauguma mano pažįstamų tapatina aktorių su personažu. Bet aš jau seniai nesistengiu teisintis, kad kine aš – tik personažas, o realybėje – moteris, kurios profesija yra aktorė. Negaliu kiekvienam parodyti širdies.
Tu taip baisiai viską pieši (juokiasi)... Bet, tikiuosi, viso to nebus. Blogiausiu atveju kuriam laikui išjungsiu telefoną.

Ne taip jau retai net ir tvirčiausios santuokos ar gražiausi santykiai neišlaiko įtampos, kuri ima kauptis aplink dėmesio centre atsiradusį mylimąjį.

Aš labai tikiu, jog mūsų aplinkoje yra nuoširdūs ir geranoriški žmonės. Jeigu ir traukia per dantį, tai tik dėl to, kad esame labai geri draugai. Pavyzdžiui, kartą vakarojame su draugais, su visų mūsų vaikais, kalbamės, juokiamės ir staiga vienas geras mano bičiulis pareiškia: „Žinot – ką? Aš mačiau Agnės papus...“ Mes visi nutylame, aš – raudona, žalia... Kada? Kaip? Kur? Kokia nuotrauka galėjo atsirasti?! „Iš nugaros...“ – baigia mintį. Ir mes visi staiga prisimename „Valentino vieno“ reklaminį plakatą, kur mes su Mantu Jankavičiumi – pusnuogiai. Va, taip mes draugiškai pasišaipome vieni iš kitų.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Vaidinti erotines scenas buvo baisu?

Kai pasiūlė šį vaidmenį, išsigandau tik vieno: „O jeigu ko nors nesugebėsiu? O jeigu nuvilsiu visą komandą?“ Likus kelioms savaitėms iki premjeros, tas nerimas vėl buvo grįžęs: kelias naktis nemiegojau, vis nervinausi, galvojau, paskui sapnavau, kad manęs neįleidžia į premjerą, kad mane išmeta iš salės, kad aš verkiu... Paskui sutramdžiau save: ko aš čia tiek išgyvenu? Taigi čia mano šventė – pirmas mano filmas! Viskas bus gerai. Belieka laukti premjeros. Su viena kolege kasdien susirašinėjame: „Nenumaldomai artėja... Ką rengsiesi per premjerą?“

Hmm.... Aš tai klausčiau: „Kur slėpsiesi po premjeros?“

Oi, mes viena kitą ir paguodžiame, ir padrąsiname. Prisimenu, pirmą dieną atėjusi į „Valentino vieno“ filmavimo aikštelę pasijutau kaip „Naisių vasaroje“ pirmo sezono pirmą dieną: stovi ir jautiesi tokia maža maža, nieko nežinai ir nieko nemoki... Nors, atrodo, jau tiek metų stoviu prieš kameras, bet kinas – visai kas kita nei serialas. Tie, kas bent kartą turėjo reikalų su kinu, žino, kokia tai magija.

O tu lietuvišką kiną apskritai mėgsti? Tą, kuriame ilgi, mąslūs žvilgsniai, dramatiška prietema...

...lietaus lašas lėtai bėga per stiklą... Aš manau, kad esu geras žiūrovas: stengiuosi atsipalaiduoti, pajusti malonumą ir priimti tai, ką man rodo. Antra, esu didelė Lietuvos patriotė. Kad ir kiek matyčiau minusų mūsų kine, viską stengiuosi pateisinti. Kino reikia visokio: vienam – kad būtų tas per stiklą bėgantis lašas, kitam – kad būtų daug keiksmažodžių, nuogo kūno ir veiksmo. Aš sutinku vaidinti abiejuose. Tik kurdami, klysdami ir vėl kurdami užauginsime savo žiūrovą. Turėtume mylėti lietuvišką kiną vien už tai, kad jis yra lietuviškas.

Bet negi dėl kokio nors vaidmens verta nusirengti prieš kameras?

O kas yra verta ar neverta? Jeigu tiki tuo, ką darai, negalvoji, kiek pinigų tau tai atneš, negalvoji, turi tai išliekamąją vertę ar ne, pralaimėsi šiuo žingsniu ar ne, tada tiesiog eini, darai, rizikuoji. Paskui vieniems atsiveria nauji keliai, kitiems gal užsidaro buvusios durys. Bet svarbiausia – eiti į priekį.

Taip, nusirengti prieš būrį žmonių man tikrai yra šis tas... Niekada nesu to dariusi viešai, prieš kameras. Ir dar visos tavo asmeninės problemytės išlenda... Neslėpsiu, tikrai buvo tam tikras barjeras, kurį reikėjo peržengti, perlipti per save. Tai – ne tas pats, kas išlaikyti egzaminą, kurio rezultatą žinosi tu ir tavo tėvai ar grupiokai. Rezultatą matys daugybė žmonių. Natūralu, kad jaudinuosi ir nerimauju. Gal prieš penkerius metus ir nebūčiau sutikusi atlikti šito vaidmens. Bet dabar netikiu, kad Lietuvoje atsirastų aktorė, kuri pasakytų, jog nenori ar jai nedera to vaidinti.

Buvo scenų, kai pati raudai iš gėdos?

Ne, mes labai daug TĄ darėme, bet be jokio intymumo ir jokio malonumo (juokiasi). Juokdavomės: jei kas iš šalies nufotografuotų, kaip daromos tos mūsų intymios scenos... Būdavo situacijų, kai žiūrėdavome vienas į kitą ir patys negalėdavome patikėti: „To dar nėra buvę! Tu čia... tarp mano kojų... kaip jautiesi?“ Filmavome tris naktis. Tai irgi turėjo įtakos: kartais jauti, kad smegenys visai nedirba ir net nesupranti, ką darai. Tiems, kam atrodys, jog mes ten iš tiesų su Mantu flirtuojame ir išgyvename aistras, nuvilsiu: visa tai – tik vaidyba. Atvirai sakau: romantikos tame visiškai nėra.

Nepatikėsiu, kad atsispyrei pačiam Mantui Jankavičiui!

Jis – vienas geriausių partnerių, su kuriais teko dirbti. Jis yra talentas! Nesuprantu tų, kurie drįsta jį peikti ir klausti: „Lietuvoje pilna aktorių, kodėl reikia imti Mantą?“ O todėl, kad jis – afigienas! Charizmatiška asmenybė, labai draugiškas, atviras, imlus, maksimalistas, jam viskas labai įdomu. Visos mano draugės kliedi tik juo: Mantulis Mantulis...

O svarbiausia, kad tu matei jį nuogą!

Taip, ir pažiūrėjau: auksinė jo subinė ar ne.

Na, ir kaip?!

Patys pamatysite!

Naujausi straipsniai