Agnė Gilytė: kaip suformuoti stilingą įvaizdį, neprikaupti drabužių ir nepasiduoti emociniams pirkiniams?

Agnė Gilytė / Gretos Gedminaitės nuotr.
Laima Samulė, žurnalas „Ji“
AA

Stilistės ir drabužių prekės ženklo „Capsule by Agnė Gilytė“ kūrėjos gyvenime rūbai užima tikrai svarbią vietą. Tačiau Agnė visuomet pabrėžia, kad geriau turėti jų mažiau ir netarnauti daiktams. „Aš esu už apgalvotus, kokybiškus ir ilgai tarnaujančius drabužius“, – sako pašnekovė.

Trumpa dosjė

  • Zodiako ženklas: Ožiaragis.
  • Mėgstamiausia spalva: žydra.
  • Gražiausias metų laikas: pavasaris.
  • Įdomiausia knyga: M.J.Lee „Pačinko“, T.Westover „Apšviestoji“, taip pat Joe Dispenzos kūriniai.
  • Svajonių šalis: Svajoju nuvykti į Polineziją, labai sužavėjo Italija.
  • Naminis gyvūnas: šuo.
  • Kambarinė gėlė: fikusas.
  • Prietaras, kuriuo tikiu: „Provokuok, bet nekontroliuok.“
  • Didžiausia baimė: prarasti save.
  • Slaptas talentas: kepu tobulą naminę duoną.
Agnė Gilytė / Gretos Gedminaitės nuotr.

Ar daug drabužių yra jūsų spintoje?

Mano spinta yra tikrai erdvi ir joje nemažai daiktų. Juos suskirstyčiau į dvi dalis. Vieną sudaro drabužiai, kuriuos nuolat vilkiu. Daugiau nei 90 proc. jų yra iš „Capsule by Agnė Gilytė“ ir keli papildomi – džinsai, odinis švarkelis ir pan.

Kita dalis yra daiktai iš būsimų mano prekės ženklo kolekcijų. Juos vilkiu, norėdama įsitikinti, ar modelis patogus, ar kokybiški audiniai, siūlai. Nenoriu klientėms siūlyti drabužių, už kurių kokybę negaliu garantuoti. 

Ar nebūna gaila atiduoti, išmesti nebetinkamų rūbų?

Man apskritai labai gaila ką nors išmesti, bet ne dėl to, kad būčiau kaupikė, o todėl, kad nenoriu šiukšlinti. Kalbant apie maistą, labai džiaugiuosi, kad sodyboje atliekas galime mesti į komposto duobę miške, kartoną sudeginti lauže. Vilniuje kiek sudėtingiau, bet maksimaliai stengiamės nešiukšlinti. Taip pat ir su drabužiais.

Tuos rūbus, kurių nebenešioju, stengiuosi atiduoti draugei ar bičiulei, kuri jais tikrai apsidžiaugs, arba parduoti. Turiu aktyvų sekėjų ratą. Jo nariai su malonumu prikelia mano mylėtą drabužį naujam gyvenimui. Žinoma, tai įmanoma ne su visais rūbais. Pavyzdžiui, sūnūs džinsus sudėvi iki skylių.

Gal žinote kokių gudrybių, kaip neprikaupti pernelyg daug drabužių?

Kadangi pati kuriu drabužius, kuriuos ir vilkiu, neturiu pomėgio vaikščioti po parduotuves, išvengiu emocinių pirkinių. Natūralu, kad kartais norime slopinti emocijas naujais daiktais, maistu ar intensyviu sportu. Tačiau, prieš perkant rūbą, siūlau pagalvoti, ar jo tikrai reikia.

Jei nuėjome į parduotuvę konkrečiu tikslu nusipirkti juodą švarką, jį ir įsigykime.

Aš už apgalvotus, kokybiškus ir ilgaamžius drabužius. Juk gerą švarką, marškinius ar paltą galima vilkėti kelerius metus.

Agnė Gilytė / Gretos Gedminaitės nuotr.

Vis dėlto dažnai pasiduodame greitosios mados vilionėms...

Greitoji mada yra rūbai, pagaminti naudojant ekonomiškus būdus ir medžiagas. Nedrįsčiau vertinti, ar tie būdai yra etiški, ar ne, nes kiekviena įmonė skirtinga. Tačiau ekonomiški audiniai ir gamybos sparta lemia, kad daiktas yra trumpalaikis – skubant visuomet įsivelia klaidų.

Drabužis, pasiūtas atsakingai ir su meile, gali tarnauti trejus ar net penkerius metus. Pagamintas greitai ir iš pigaus audinio – trumpai: marškiniai susisuka po kelių skalbimų, paltas greitai ima atrodo lyg vilkėtas ne mėnesį, o šešerius metus... Greitoji mada yra nuostabi, kai rūbo reikia čia ir dabar, vienam kartui – „vakarėliui noriu auksinės suknelės“.

Ar lietuviai išvaizdai skiria pakankamai dėmesio?

Lietuviai tikrai daug dėmesio skiria įvaizdžiui ir išvaizdai. Puiku, kad rūpinamės asmenine higiena ir estetika – pakerpame plaukų galiukus, nusidažome ataugusias šaknis, vilkime švarius ir išlygintus rūbus. Tačiau pasitaiko, kai persistengiama. Jei žmogus, eidamas pavakarieniauti prie jūros, persirengia šešis kartus, atostogauti vyksta su šešiais lagaminais, labai apsisunkina gyvenimą. Juk yra daug svarbesnių dalykų nei daiktai ir drabužiai.

Į ką sutikus naują žmogų pirmiausia krypsta jūsų akys?

Paskutiniu metu pastebiu moteris, vilkinčias mano kurtus drabužius (šypsosi). Tai labai malonus jausmas. Visada prieinu, pagiriu. Labai įdomu pamatyti, kaip kiekviena klientė mano kurtą drabužį suasmenino, suteikė jam individualumo. Juk tas pats švarkelis prie sportinių batelių ir odinių kelnių atrodys visai kitaip nei prie aukštakulnių ir džinsų. Taigi, dažniausiai pastebiu visumą, bendrą vaizdą, o ne atskirus daiktus. 

Agnė Gilytė / Gretos Gedminaitės nuotr.

Ar visuomet turime būti stilingi: namuose, iškyloje, kelionėje?

Manau, svarbiausia yra vadovautis vidiniu jausmu: jei noriu pasipuošti, pasitempti – taip ir darau. Be to, tai visai nesudėtinga. Pavyzdžiui, atostogauti galima ne su sportine apranga: vietoj marškinėlių apsivilkti marškinius, o sportbačius pakeisti patogiais odiniais bateliais.

Namuose dažnas vilkime nunešiotus, ištampytus drabužius... Jei puošiamės ir kvėpinamės į darbą, visa tai galime daryti ir būdami namuose ar atostogaudami.

Kiek drabužių pakanka, kad pavyktų suformuoti stilingą įvaizdį, pakeisti turimą stilių ar iš esmės atnaujinti spintą?

Skaičiuojame taip. Darbo savaitę sudaro penkios dienos, todėl reikia dviejų skirtingų „apačių“ – džinsų arba kelnių, priklausomai nuo darbo pobūdžio, ir sijono. Tada ieškome keturių skirtingų topų: marškinių, marškinėlių, palaidinės, golfo, megztinio.

Dar viena kategorija – švarkai ir (arba) liemenės. Tiek daiktų pakanka, kad kasdien galėtume atrodyti skirtingai: džinsai, marškinėliai ir švarkas; kelnės, marškiniai ir liemenė; sijonas, palaidinė ir megztukas ir t. t. Dar patarčiau pridėti bent vieną suknelę, nes tai labai patogus drabužis – apsirengi ir varai (šypsosi).

Būtinas vienas geras paltas arba striukė (paltas – universalesnis). Paskutinis žingsnis – pagalvoti apie detales, kurios suteiks individualumo: skaros, skrybėlės, diržai, avalynė, rankinės.

Agnė Gilytė / Gretos Gedminaitės nuotr.

Nors esate aprangos derinimo ekspertė, atskleiskite, ar tikrai jūsų spintoje kokių nors rūbų neprisikaupę per daug?

Tenka pripažinti, kad turiu daug marškinių ir švarkų (šypteli). Tikrai išgyvenčiau ir su mažiau. Bet, kaip minėjau, dalis jų mano spintoje atsiranda dėl to, kad išbandau būsimos kolekcijos modelius. Klientės kapsulę dar tik jaukinasi, o aš ją turiu jau kelerius metus, todėl man norisi įmesti vis kažką nauja.

Ką lengviau puošti: save ar kitą žmogų?

Maždaug prieš septynerius metus labai daug merginų ir moterų panoro būti stilistėmis. Stilingos moterys, gebančios labai gerai apsirengti, manė, kad gali padėti kitoms. Deja, vienas dalykas pasipuošti pačiai ir visai kitas aprengti kitą žmogų, užmaskuoti jo trūkumus, pabrėžti privalumus, suformuoti spintą. Tai didžiulis, kompetencijos reikalaujantis darbas. Aš labai pykdavau, kad žmonės moka pinigus, o norimo rezultato negauna.

Man malonu aprengti kitą, galiu tai padaryti net telefonu ar internetu, jei žmogų esu mačiusi gyvai arba turiu nuotrauką. Įgūdžiai įgijami su laiku, todėl dažnai lieknos, jaunos, stangraus kūno merginos atrodo prasčiau nei vyresnės moterys, kurios gerai pažįsta save.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Skaitykite daugiau