Krikščioniškasis pasaulis, laukdamas Išganytojo atėjimo, maždaug mėnesį iki šv. Kalėdų tarsi nuščiūva. Adventu vadinamas laikotarpis skirtas pabendrauti su artimaisiais, su visais susitaikyti, susikaupti, skleisti ramybę ir gerumą. Daugelis šio meto tradicijų atkeliavo iš žilos senovės.
Krikščioniškajame kalendoriuje advento laikas kasmet kinta. Keturiais sekmadieniais apibrėžtas periodas prasideda nuo lapkričio 27–gruodžio 3 dienos ir trunka iki pat šv. Kalėdų. Šiemet jo pradžia – gruodžio 3-iąją.
Nors dabar turime aiškiai nustatytas kalendorines advento ribas, senovėje šiuo metu pasaulis nurimdavo natūraliai, teigia etnologė Gražina Kadžytė. Be to, toks ramybės laikotarpis trukdavo ilgiau. Pavyzdžiui, mes, katalikai, turime trumpesnį adventą, o senesnės krikščioniškos religijos, stačiatikiai ir sentikiai – ilgesnį ir griežtesnį. Taigi, mes, galima sakyti, sau sąlygas šiek tiek pasilengvinome.
Įvertinti praėjusius metus
Šiuo ramybės laikotarpiu, užbaigus pagrindinius, planinius besibaigiančių metų darbus, labai tinkama veikla būtų juos apmąstyti ir įvertinti, pasvarstyti apie ateinančių planus, pagalvoti, ką reikėtų savo gyvenime patobulinti, kokias savo gerąsias ypatybes puoselėti, o kokių vertėtų atsisakyti.
Senovės žmonių išlikimą lėmė gamta, todėl jie gyveno paklusdami natūraliems ritmams, stebėdami aplinką ir bandydami prie jos prisitaikyti. Norint išgyventi per žiemą tekdavo kaupti ir taupiai naudoti maisto atsargas, veltui nešvaistyti jėgų ir energijos, taigi linksmybės pritildavo, o kad būtų šilčiau, visi glausdavosi prie vieno ugniakuro.
Žmonės turėjo išmokti būti vienas šalia kito, sutarti – juk leidžiant laiką mažoje patalpoje turi stengtis, kad tavo asmeninė laisvė netrikdytų kito asmens laisvės. Vadinasi, tai buvo ir saviugdos, asmeninio tobulėjimo, dorovės ir santykių permąstymo metas. Dabar daugelyje mokyklų vėl gražiai atgijęs „Advento paštas“ – trikampiais sulankstyti laiškeliai su nuoroda adresatui: „Nekišk nagučių iki vakaro Kūčių“. Tai yra mokslo draugų vienų kitiems siunčiamos įdomios sentencijos, poezijos posmeliai, patarimai, linkėjimai, atsiprašymai. Iš bičiulių būdavo galima sulaukti pastabų, kokios tavo savybės yra geros, ką reikėtų ugdyti, puoselėti, o ką taisyti.
Dabar daugelyje mokyklų vėl gražiai atgijęs „Advento paštas“ – trikampiais sulankstyti laiškeliai su nuoroda adresatui: „Nekišk nagučių iki vakaro Kūčių“.
Pasaulio sukūrimo istorija
Visiems namiškiams jaukiai vakarojant namuose, megzdavosi įdomiausi pokalbiai, iš kartos į kartą perduodami pamokantys pasakojimai. Kai lauko darbai nudirbti, už lango tamsu, galima susitelkti ir į galvą susidėti daug žinių, patirties bei išminties. Per adventą būdavo vaizdingai pasakojami įvairūs nutikimai, sekamos pasakos. Sakmėse, dainose vaizduota pasaulio sukūrimo istorija. Čia veikia Elnias Devyniaragis, kiškelis, lapė, vilkas, „jaščeras“... Daugelis populiarių sakmių pasakoja, kaip Dievas kūrė pasaulį, kodėl jis dabar yra toks, ką tuo metu veikė velnias ir kiti, panorę būti bendraautoriais...
Kasmet klausydamiesi tų pačių advento istorijų vaikai galėdavo pasikartoti, ką girdėję, kad geriau įsimintų, pasitikslinti, ką ne taip suprato, paūgėję viską suprasti jau iš kitos perspektyvos. Būdavo mėgstama ir kurti vaidinimus, vaidinti pasaulio sukūrimo istoriją mokyklose arba parapijų salėse. Tai – didelis pažinimo kraitis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kokiomis gėlėmis namus puošti didžiosioms metų šventėms?
Kultūra – ne pramogos
G. Kadžytė primena, kad mažyliams daug lengviau viską suvokti per vaizdus, kada sukauptos žinios pateikiamos vaizdžiai nupasakojant ar parodant. Kai kurie dabartiniai psichologai teigia, jog negerai vaikams pasakoti, kad juos atnešė gandras, o dovanas – Kalėdų Senelis. Neva, jie vėliau, sužinoję tiesą, nusivilsią. Tačiau, pasak etnologės, nė vienas ekspedicijose ir kitur sutiktas garbaus amžiaus pašnekovas nesiskundė buvęs apgautas. Priešingai, pasakodami ar rašydami atsiminimų knygas, jie mielai atsimena tai kaip pasakas, džiuginusias vaikystėje.
Per simbolius, ritualus, stebuklinius pasakojimus vyksta priimtiniausia edukacija, kuri padeda pažinti pasaulį ir ugdyti save. Taigi šiuo laikotarpiu įvairiais būdais galima stiprinti šeimos, artimųjų, kaimynų bendrumą, savitarpio dėmesį.
Kas yra kultūra? – retoriškai klausia G. Kadžytė. Lotyniškas žodis cultivare reiškia „ugdyti, puoselėti“. Dabar ši sąvoka dažnai supaprastinama iki pramogų sampratos. Kino filmai, koncertai, teatrai tėra sudėtinės bendrosios kultūros dalys. Saviugda, šalia esančio žmogaus pastebėjimas, pagalba kitam ugdytis tikrąsias vertybes yra tautos kultūros pamatas. Pagal tai ir vertinama, ar tauta yra aukštos kultūros, ar ne.
Advento kalendoriai į Lietuvą atkeliavo iš kultūringos, mąstančios vokiečių tautos.
Kalendoriaus prasmė
Etnologė pasakoja, kad advento kalendoriai į Lietuvą atkeliavo iš kultūringos, mąstančios vokiečių tautos. Tokio kalendoriaus paskirtis – paskatinti žmogų kas rytą, kasdien stabtelėti ir susimąstyti. Net ir paprasčiausi šokoladukai gali būti paskata tai padaryti. Pavyzdžiui, prieš išlukštenant tos dienos saldėsį verta pagalvoti, ką nuveikiau šiandien, kuo nusipelniau.
Seniau advento kalendoriai būdavo kitokie. Kiekviename langelyje galėdavai rasti įrašų su įvairiais patarimais, pamokymais, linkėjimais ar užduotimis ką nors tą dieną atlikti, išmokti. Ir dabar kūrybiški žmonės sugalvoja tokį pasigaminti, jų gali būti įvairių formų, dydžių (red. – šiame žurnalo numeryje taip pat rasite keletą idėjų). Tokiu būdu didžiųjų metų švenčių laukimas tampa prasmingas ir žaismingas. Pasak G. Kadžytės, puiku turėti ir kalendorių su šokoladukais, galima suteikti jam ypatingą prasmę – kaskart išlukštenant saldainėlį reikėtų prisiminti, kokia proga, dėl kokių savo nuopelnų tai darome.
Vainikas kviečia pokalbiui
Dar viena tradicija, atkeliavusi iš germanų tautų yra dabar daugeliui gerai žinomas advento vainikas. Jis į mūsų šalį atėjo XX a. pr. per Mažąją Lietuvą, aiškina etnologė. Po Klaipėdos sukilimo, susijungus abiem Lietuvos dalims, laikinosios sostinės Kauno žurnalistai, skubėję pažinti brolių lietuvininkų papročius, pradėjo rašyti apie šį simbolį. Advento vainikas tinka visur – tiek miesto bute, tiek kaimo troboje, garbingoje vietoje ant stalo. Deja, dabar daug kam tai tapo tik kabinama ant durų arba lango dekoracija – juo puošia namus, bet nežino to prasmės.
Po dienos darbų vainikas turėtų sukviesti visus bendram pokalbiui, pabūti kartu.
Po dienos darbų vainikas turėtų sukviesti visus bendram pokalbiui, pabūti kartu.
Paprastai jis būdavo supintas iš šakelių, tuo metu žaliuojančių gamtoje – pušų, eglių, bruknienojų, pataisų (tiesa, pastarųjų dabar skinti nebegalima, nes įrašyti į Raudonąją knygą). Tinkamiausios yra ilgai žaliuojančios, nebyrančios pušų šakelės.
Tikrasis advento vainikas dedamas ant stalo pačią pirmąją advento dieną. Jame tarp šakelių įtaisomos arba viduryje statomos keturios žvakės. Jos reiškia ir 4 metų laikus, ir 4 pasaulio šalis, ir 4 advento savaites. Pirmąją savaitę degama viena žvakė, antrąją – liepsnelė jau plazda ant dviejų ir t. t., kol įsižiebia visos keturios.
Ką galėtų simbolizuoti atskiri augalai, rišamos juostelės? Anot G. Kadžytės, tai tik interpretacijos. Seniau vainikas būdavo rišamas iš to, ką žmonės turėjo, kas kokių siūlų ar kaspinėlių rasdavo. Žinoma, pagrindinė simbolika daugeliui numanoma – iš visžalių augalų supintas vainikas primena amžinąjį gyvybės ratą. Tačiau iš esmės tai yra proginė namų puošmena kviečianti bendrauti, išklausyti vienam kitą, pajusti gerumą pabūti kartu, pasidalyti dienos rūpesčiais ir džiaugsmais. Prie žvakės šviesos kalbėtis daug jaukiau ir maloniau. Sukuriama savitarpio supratimo atmosfera.
TAIP PAT SKAITYKITE: Emocinis valgymas. Kaip pasakyti STOP?
Valgyti kuo paprasčiau
Dabar per adventą žmonės stengiasi surasti kuo įmantresnių patiekalų, kuriuose nėra mėsos, kiaušinių, pieno produktų. Tačiau seniau viskas vykdavo natūraliai. Žmonės valgydavo daug paprasčiau. Tiesiog pasiskaičiuodavo, kiek turi atsargų, ką reikia pasilikti šaltajam laikui: gyvulių išlaikyti negalėdavo daug, palikdavo žiemoti tik veislinius, vištos kiaušinių tuo metu irgi nedėdavo, karvės ruošdavosi veršiuotis, todėl pieno nebeduodavo, tad nebūdavo ir jokių jo produktų. Lietuviai gamindavo valgį iš to, ką turėdavo: grūdų, miltų, daržovių ir kitų augalinių atsargų.
Šiais laikais galima rasti daug įvairių gardžių receptų, ką ruošti iš žuvies, vaisių, kruopų. Pasirinkimas didelis. Iš pačių paprasčiausių ingredientų galima paruošti puikių valgių. Vis dėlto per adventą (ir ne tik per jį) reikėtų laikytis saiko ir nepersivalgyti – savo sveikatos labui. Pasninko tradicijos tiesiog pamoko mus, padeda ugdytis įpročius valgyti kuo paprasčiau, lengviau, sveikiau.
Tradicijų niekas neatims
Etnologės nuomone, apeigos bei papročiai, kurie svarbūs ir reikalingi žmonėms, metai iš metų kartojami, neišnyks. Iš mūsų gyvenimo dingsta tai, kas nebereikalinga, nebesuprantama, neatpažįstama. Yra paprotinio paveldo apeigų, švenčių, kurios, nors prasminiu požiūriu nebėra aktualios, dabarties žmonėms tampa džiugia, laukiama pramoga. Tarkim, Užgavėnės. Juk anuomet svarbūs derlingumo, vaisingumo ir kiti ritualai mums nieko nebesako. Vis dėlto visiems smagu palaikyti tradiciją deginti Morę, persirenginėti raganomis, velniais ir šaukti: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“, nors kartais ir tos žiemos nebūna.
Apeigos bei papročiai, kurie svarbūs ir reikalingi žmonėms, metai iš metų kartojami, neišnyks.
Tačiau Kūčių vakaro iškilmingumo, Kalėdų džiaugsmo, kaip ir Velykų margučio, Vėlinių pabendravimo su mirusiais artimaisiais, nušviesto įspūdinga žvakelių gausybe, iš lietuvių niekas neatims. Šios tradicijos mums reikalingos. Tačiau galėtume susigrąžinti ir advento ritualus. Jei per gruodį kas vakarą pasistengtume nesiblaškyti tamsoje, o anksčiau grįžtume namo ir susėstume visa šeima prie stalo, papuošto advento vainiku, užsidegtume žvakę, išgertume kavos ar arbatos ir prasmingai pasikalbėdami, pasidalydami mintimis lauktume Kalėdų, tikrai pajustume, kad taip daryti labai gera, malonu ir tokią bendrumo tradiciją norėtųsi tęsti per metus.
Taigi adventas – tai laikas, skirtas priminti apie buvimą kartu, artimojo pajautimą, laikas padėkoti, atsiprašyti ir susitaikyti. Kalbėdama apie metų pabaigą, G. Kadžytė primena patarlę „Ko neprivalgei, neprilaižysi“. Tą ypač turėtų įsisąmoninti darboholikai, iki sutemų sėdintys darbovietėse ir nerandantys laiko pabūti su šeima. Dabar pats metas prisiminti amžinąsias, tikrąsias vertybes, apmąstyti, ką turėtume keisti savyje ir aplink save, kad kitais metais būtume laimingesni.
Senovės lietuvių draudimai ir tikėjimai
Senieji lietuviai advento metą siejo su viso pasaulio sukūrimo pakartojimu, todėl norėdami nepakenkti visatos pusiausvyrai negalėjo atlikti tam tikrų darbų. Dabarties žmonėms tai nebeatrodo aktualu. Vis dėlto, pasak etnologės G. Kadžytės, būtų puiku, kad į kai kuriuos pamokymus būtų atsižvelgiama ir šiais laikais.
Per adventą buvo draudžiama kirsti medžius (miškas buvo kertamas per gavėnią).
Nevalia kirsti medžių. Vienas tokių yra draudimas per adventą kirsti medžius (miškas buvo kertamas per gavėnią). Kodėl to negalima daryti dabar? Draudimas yra labai logiškas – medžiai yra gyvi augalai ir per adventą dar nėra užmigę. Šiuo laikotarpiu nedera jų nei kirsti, nei genėti. Didelę klaidą daro miestuose priimantys sprendimus genėti medžius rudenį dar su lapais ar pavasarį sprogstančius, vasarą žydinčius. Tai tas pats, kas žmogui daryti operaciją be narkozės. Beje, netinkamu metu nugenėti augalai skursta ir nyksta.
Žinoma, šis draudimas turėjo ir mitinį su tikrąja reikšme susijusį paaiškinimą. Tikėta, kad medžiuose gyvena vėlės, kurios dar neišėjusios iš metų rato. Yra surinkta pasakojimų, kad, nepaklusę draudimui, girdėdavo dvasių raudas, aimanas, kiti išvysdavo dievybę. Jei pirkia iš tuo metu kirstų rąstų suręsta, joje vykstą keistų nutikimų. Jei tokiomis malkomis kūrenama krosnis, liepsna gali būti negailestinga ir sudeginti sodybą.
Ar malti, ar verpti? Dabar internete galima rasti pasakojimų, kad per adventą būdavo bijoma atlikti darbus, susijusius su sukimosi veiksmu. Pavyzdžiui, verpti rateliu, malti girnomis, žiesti puodus. Šie draudimai aiškinami didesniu šviesos poreikiu – esą, sutrumpėjus dienoms, kai tamsu, tokius darbus atliekant gali įsivelti daugiau klaidų, o rezultatas netenkinti. Mitinis šio draudimo lygmuo bylojąs apie baimę pažeisti natūralius gamtos ciklus. Jei su sukimosi judesiu atliekamas darbas išeis prastas, galįs būti sutrikdytas saulės kelias ir jai bus sunkiau sugrįžti pavasarį. Tačiau etnologė G. Kadžytė su tuo nesutinka, konkrečiais pavyzdžiais nurodydama, jog kaip tik per advento vakarones moterys rinkosi rateliais verpti, vyrai suko virves, dirbo kitus reikalingus darbus. Girnomis buvo malama nuolatos, nes reikėjo miltų ne tik duonai, bet ir blynams, košėms, kasdieniam valgiui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Namų jaukumą kurkite natūraliais kvėpikliais