Adrės Modi meilės metai: lemtingas susitikimas Lietuvoje pasibaigė didžiulėmis indiškomis vestuvėmis

Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Adrė Modi, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-05-30 20:05
Keliautoja esu iš prigimties: vos įsidarbinusi, visus gautus atlyginimus leisdavau lėktuvo bilietams, o studijų metais naudodavausi visomis įmanomomis galimybėmis pagyventi užsienyje po 3–6 mėnesius. Bet štai būdama 26-erių, netikėtai tapau... Indijos sostinės gyventoja.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Kai prieš pusantrų metų pasiūliau „Laimei“ parašyti apie į Lietuvą atvyksiantį verslininką iš Indijos, kurį tuo metu pati menkai pažinojau, nė nenumaniau, kaip tas interviu pakeis mano gyvenimą. Jis virto daugybe susitikimų, kurie baigėsi – nė sapnavusi nebūčiau – vestuvėmis! Ligi šiol tebetyrinėju šį naują ir visiškai kitokį pasaulį, į kurį mane nubloškė netikėta meilė, atidžiai jį stebiu, bandau suprasti (o kartais pasiduodu!), apie jį rašau. Ir jaučiu, kad kiekvieni čia praleisti metai bus vis kitokie, neišvengiamai keisis ir mano požiūris. Tačiau dabar – apie tai, kokia Indija man atrodė tada ir kokia – šiandien.

„Nedidelės“ indiškos vestuvės

„Mūsų vestuvės bus nedidelės“, – nuramino mane vyras. Su palengvėjimu atsidusau. Pasiteiravau, kiek maždaug žmonių tikėtis. „Manau, ateis apie keturis šimtus“, – gūžtelėjo jis. Širdis nusirito į kulnus. Keturi šimtai – tai lyg didelis lietuviškas kaimas!

Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.
Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.

Na, o tada prasidėjo mano asmeninė pažintis su be galo turtingomis indiškų vestuvių tradicijomis.

Jau nuo senų laikų vestuvės – tai lyg socialinis reiškinys, duoklė visuomenei, didelė, puošni ir ištaiginga šventė, kurios metu jaunieji apie savo ištikimybę vienas kitam paskelbia kuo daugiau žmonių

Jau nuo senų laikų vestuvės – tai lyg socialinis reiškinys, duoklė visuomenei, didelė, puošni ir ištaiginga šventė, kurios metu jaunieji apie savo ištikimybę vienas kitam paskelbia kuo daugiau žmonių.Ji skirta ne patiems jauniesiems – labiau jų giminaičiams ir svečiams. Šventėje dalyvauti kviečiami visi: visų pirma, artimiausi šeimos nariai, draugai, draugų tėvai, giminaičiai ir draugų draugai, tada – verslo partneriai, dantų ir šeimos gydytojai, tėvų draugai... Kvietimas į vestuves – draugystės, bendradarbiavimo gestas, jo nesulaukę žmonės gali ir įsižeisti. Pasitaiko, kad ir jaunieji ar jų tėvai visą gyvenimą atsimena, kad vienas ar kitas žmogus nedalyvavo vestuvėse.

Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.
Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.

Tikrąsias, tradicines indiškas vestuves sudaro maždaug septynios dalys, vadinamos „funkcijomis“. Kiekviena jų vyksta vis kitą dieną. Viena iš „funkcijų“ – tai diena, kai jaunosios rankos ir kojos puošiamos chna piešiniais (juose užkoduojami ir jaunojo inicialai, kuriuos vėliau jis turi surasti). Susirinkusios nuotakos draugės taip pat puošiasi chna, geria arbatą ir skanauja įvairiausių gardėsių. Kita labai nuotaikinga „funkcija“ – Sangeet ceremonija, organizuojama kelias dienas prieš vestuves jaunosios namuose. Jos metu susirenka tiek jaunojo, tiek jaunosios giminės ir visi kartu linksminasi: dainuoja, šoka, koncertuoja vieni kitiems... Tai, ko gero, viena smagiausių vestuvių dalių! Kitą dieną (dažniausiai – vestuvių rytą) jaunasis ir jaunoji nuo galvos iki kojų ištepami ciberžolių pasta ir aliejais. Vietinės moterys pasakojo, kad anksčiau mergaitės tekėdavo būdamos labai jaunos ir šis ritualas jas pagražindavo, paskaistindavo jų veidų odą. Taip pat sakoma, kad šis ritualas palaimina netrukus susituoksiančią porą. Beje, ir nuotaka, ir jaunikis kiekvienos „funkcijos“ metu ištaigingai papuošiami. Na, o vestuvių dieną nuotaka atrodo it tikrų tikriausia Bolivudo filmų princesė. Tiesa, vestuvės jai yra tikras darbas – visą dieną vilkėti apie penkis kilogramus sveriantį drabužį, segėti sunkius auskarus ir kitus papuošalus, šypsotis šimtams svečių ir suvaldyti jaudulį nėra paprasta.

Vestuvės Indijoje – brangi pramoga, kuriai taupyti pradedama gimus vaikams

Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.
Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.

Vestuvės Indijoje – brangi pramoga, kuriai taupyti pradedama gimus vaikams. Labiau nukenčia jaunosios tėvai, nes pagal vietinius papročius būtent jie turi padengti vestuvių ceremonijos (tai – irgi viena iš „funkcijų“) išlaidas, kurios yra vienos didžiausių. Tiesa, šiais laikais tai vyksta vis rečiau – dažnai šeimos sąmoningai pasirenka dalytis išlaidomis per pusę.

Didmiesčiuose vestuvių kultūra pamažu kinta, paprastėja, o dabartinė karta nebeskuba taip greitai tuoktis. Mūsų vestuvės, vertinant indiškais mastais, buvo vidutiniškos, sudarytos tik iš dviejų dalių, tačiau man tai buvo nepamirštama patirtis. Tiek tuoktuvių ceremonija prie šventos ugnies (jagjos), kai jaunieji, sakoma, šventaisiais saitais susiejami septyniems gyvenimams, tiek vestuvių priėmimas (angl. reception), kuriame susitikome su atėjusiais pasveikinti svečiais, buvo spalvingi, šventiški ir gausūs patirčių. Indai tikrai moka švęsti ir pasirūpinti, kad šventė pavyktų tiek akims (džiugintų gėlėmis, ornamentais ir papuošimais), tiek skrandžiui (lepintų gardžiu vestuvių maistu, apie kurį svečiai dar ilgai kalbėtų), tiek sielai (jaudintų maldomis ir dvasinėmis giesmėmis, kurios lydi santuokos ceremoniją). Papuošta indiškais drabužiais, jaučiausi kaip niekad graži ir moteriška.

Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.
Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.

Darna ir chaosas

Tiek anksčiau Indijoje praleisti aštuoni mėnesiai, tiek dabartinė metų patirtis leido išmokti pamoką: čia logikos dėsniai tiesiog neveikia, todėl ieškoti vakarietiškam protui taip reikalingų atsakymų yra bergždžias reikalas.

Kelis mėnesius privačiai mokiausi hindi kalbos padedama pradinių klasių mokytojos. Atsinešusi pradinukų vadovėlį, ji mokė mane skaityti pagal knygoje nupieštus paveikslėlius. Kai jau išmokau suregzti banalų sakinį, panorau galvoje susidėlioti tam tikrą sistemą, pagal kurią galėčiau kurti sudėtingesnius sakinius ir reikšti savo mintis. Iš pradžių mano mokytoja vis žadėjo susisteminti hindi į lentelę, bet kiekvieną sykį toji „lentelė“ jos būdavo spontaniškai sugalvojama vis kitokia. Kai pasiteiraudavau, kodėl hindi kalboje vieni ar kiti dalykai yra tokie, kokie yra, ji atlikdavo šiandien man jau labai gerai pažįstamą indišką judesį – mostelėdavo ranka į orą ir į šonus pakraipydavo galvą. „Taip tiesiog yra“, – sakydavo ir nusijuokdavo. Maža to, į kiekvieną pamoką mokytoja pavėluodavo vidutiniškai po vieną valandą...

Iš pradžių piktinausi viskuo. Erzino mokytojos elgesys. Erzino eismas keliuose, kur taisyklės tiesiog neegzistuoja. Važiuodamas automobiliu turi būti itin atidus, nes vidury plento staiga nežinia iš kur gali atsirasti karvė ar koks kitas gyvūnas, keistoje vietoje sustojusio automobilio vairuotojas pro langą ims kalbėtis su pažįstamu arba kelią užkirs skubanti rikša... O gal automobilis, esantis kraštutinėje eismo juostoje, sugalvos persirikiuoti į visiškai kitame kelio gale esančią juostą. Beje, pypsėti kuo garsiau – normalu. Ir karts nuo karto pagrūmoti kumščiu ar mostelėti ranka („Ką darai, kvaily?“). Tiesa, turiu pripažinti, per visą laiką Indijoje teko matyti tik vieną avariją.

Erzino ir valdiškos įstaigos. Stresą kėlė akimirka, kai turėsiu paskambinti užsieniečių registracijos departamentui, nes: a) telefonu sunku suprasti indišką anglų kalbos akcentą (kurį vadinu hinglish); b) valdininkai dažniausiai nesismulkina ir kalba greitai, maldami žodžius vieną po kito; c) dažniausiai esi nukreipiamas skambinti kitu numeriu, kuriuo prisiskambinti neįmanoma.

Mūsų pastangos užregistruoti santuoką Indijoje truko pusę metų

Mūsų pastangos užregistruoti santuoką Indijoje truko pusę metų, o kartais laukę kelis mėnesius sužinodavome, kad paraiškos formoje varnelę pažymėjome ne ten, kur reikėjo... Liūdna, bet norint susitvarkyti tam tikrus reikalus per vieną darbo dieną dažnai vienintelis ir paprasčiausias kelias yra paslaugą „nusipirkti“.

Vyrų tvarka

Sunku buvo priimti ir vietinę patriarchalinę kultūrą. Visur, kur bepažvelgsi, dirba vyrai. Kai pirmąsyk nuėjau į grožio saloną, jame dirbo vien vyrai. Pedikiūrą man darė tikriausiai pirmąsyk užsienietę matantis ir be galo drovus vaikinas. Nagų laką drauge su kolega jie džiovino plaukų džiovintuvu! Plaukus taip pat kerpa daugiausia vyrai – ir tai darydami jie nesismulkina: jei atėjai pasikirpti plaukų galiukų, nurėžia juos per minutę.

Pamenu, maždaug prieš 7–8 metus Lietuvoje atsirado lektorių, kurie skaitydavo paskaitas apie vedų išmintį. Labai jomis domėjausi. Vykdama į Indiją įsivaizdavau, kad visur matysiu tik „vedines moteris“, vilkinčias sarius, sukneles, moteriškus sijonus, aliejuotais ilgais plaukais, išmanančias santykių meną, praktikuojančias jogą arba bent jau medituojančias, ir apskritai – pasiekusias darnos viršūnę, iš kurių ir aš daug ko išmoksiu... Žinoma, tikėjausi sutikti ir „vedinių vyrų“ – išmintingų, vyriškų, dvasingų, išlaikančių šeimą ir leidžiančių moterims užsiimti kūryba, saviraiška.

Indija/Asmeninio archyvo nuotr.
Indija/Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmą kartą Indijoje lankiausi prieš trejus metus. Tik atvykusi išvydau vietines moteris, ant galvų nešančias plytas, ir vyrus, stoviniuojančius būreliais netoliese ir geriančius indišką čajų (juodą arbatą, pagardintą pienu ir prieskoniais).

Patirtis pasikartojo prieš metus atvykus gyventi į Delį – nesitikėjau, kad šiuo metu čia šitaip dominuoja feminizmo, karjeros ir panašios temos

Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.
Adrės ir Jatin Modi vestuvių akimirka/Asmeninio archyvo nuotr.

Patirtis pasikartojo prieš metus atvykus gyventi į Delį – nesitikėjau, kad šiuo metu čia šitaip dominuoja feminizmo, karjeros ir panašios temos. Mieste sutiktos indės – tikros vakarietės: kasdien renkasi vilkėti džinsus, juodas ar pilkas palaidines, daugeliui jų rūpi saviraiška, darbas, o ne vestuvės ar šeimos kūrimas. Beje, jos toli gražu nesidomi joga ar meditacija, kilusiomis iš Indijos, taip sugriaudamos visus mano atsivežtus stereotipus. Pavargę nuo iš kultūrinių ar religinių tradicijų kylančių suvaržymų, Indijos sostinės gyventojai žvelgia į Vakarus ir idealizuoja vakarietišką gyvenimo būdą. Kiekviename vakarėlyje diskutuojama, kam geriau sekasi kopti karjeros laiptais, kas daugiau uždirba, kieno sūnus ar duktė studijuoja JAV ar Anglijoje, kas aplankė kokias Europos šalis ar JAV valstijas. Tiesa, minėtų „vedinių“ moterų sutikau, tik dauguma jų yra vyresnės nei septyniasdešimties.

Šeimos kultas

Indai vis dar moka būti kartu. Pastebėjau, kad Vakaruose įsivyravusi individualizmo kultūra atnešė ir neigiamų pasekmių: esame vieniši, gyvename po vieną ar kelis, o prie pietų ar vakarienės stalo retai susirenka didelė šeima. Mus erzina kūdikių verksmas, kitų žmonių gyvenimo įpročiai ir t. t. Nebemokame žvelgti vienas kitam į akis ir rūpintis vienas kitu. Nebeatsimename, ką reiškia tikrasis vaišingumas ir svetingumas. Indijoje šeimos vis dar didelės, jos vis dar laikosi drauge. Žinoma, tam tikri aspektai mums gali atrodyti neįprasti ar net nelabai priimtini: pavyzdžiui, visa šeima dalyvauja priimant sprendimus dėl vaikų ateities – santuokos (parinkdama jam partnerį), studijų (dažniausiai pastūmėdama jį studijuoti inžineriją, mediciną ar kitą gerai vertinamą specialybę) ir panašiai. Kita vertus, tradicinėje indiškoje šeimoje vienišumu skųstis negali: po vienu stogu dažnai gyvena tėvai, jų broliai ar sesės su sutuoktiniais, šių vaikai, jų sūnų žmonos, anūkai... Prie stalo vakarieniauti susirenka bent 7–9 žmonės, o maistas visuomet būna ištaigingas.

Žavu ir tai, kad indai nepaprastai myli vaikus, o mažieji svečiai yra su džiaugsmu laukiami visur

Žavu ir tai, kad indai nepaprastai myli vaikus, o mažieji svečiai yra su džiaugsmu laukiami visur – retai kada sulauksite pikto padavėjo žvilgsnio užėję į kavinę. Priešingai, greičiau jau darbuotojai ateis pasisveikinti ir pakibinti vaiko. O jei lėktuve jūsų mažasis ims verkti, tikėtina, kad šalia sėdinčios indės susirūpinusios imsis jo raminti.

Indijoje labai žavi vaišingumo ir svetingumo kultūra. Ir prekybos centre esančioje parduotuvėlėje, ir turgaus krautuvėje būsi pavaišintas vandeniu. Jei užtruksi ilgiau, pasiūlys ir arbatos. O atėjęs į namus būsi priimtas kaip karalius – pavaišintas vandeniu, užkandžiais, ištaigingais pietumis ar vakariene (net skurdžiai gyvenantis žmogus svečiui pasiūlys geriausia, ką turi). Iš dažnų namų tuščiomis tavęs irgi nepaleis – būsi išlydėtas su dovana. O gal būsi pakviestas ir pasilikti nakvynei. Viena pirmųjų pamokų, kurią išmokau iš vyro močiutės, yra ši: kiekvieną į mūsų namus atėjusį svečią turime priimti ypatingai, su meile ir šiluma, kad jis nenorėtų išeiti, visad puoselėtų šiltus prisiminimus apie mūsų namus ir juos laimintų – šitaip galėsime gyventi laimingai ir turtingai.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.
Temos:
Indija Aktualu

Naujausi straipsniai