Fotografijos įmonėje dirbusi, iš Palangos kilusi Gintarė Gedvilaitė nustebino pati save – viena dieną ji metė darbą, susikrovė lagaminą ir išvyko į Ispaniją. „Nesijaučiau laiminga, dirbau nepatinkantį darbą, todėl nusprendžiau išeiti ir ieškoti laimės savyje“, – pasakojo ji.
Camino de Santiago – 800 kilometrų ilgio piligriminis kelias, prasidedantis dar Prancūzijoje, Pirėnų kalnų papėdėje, ir besidriekintis per visą Ispaniją. Gintarė šį kelią įveikė per 30 dienų ir su naujienų portalu Žmonės.lt pasidalijo savo įspūdžiais.
Tokiam žygiui ryžtųsi tikrai ne kiekvienas. Kaip kilo mintis išvykti į tokią kelionę?
Kai gyvenime mokaisi, dirbi, tada vėl mokaisi ir vėl dirbi – atrodo nebeturi laiko net pagalvoti apie save. Ir galiausiai ateina toks momentas, kai galvoje pradeda kirbėti klausimas: „Kodėl aš nebejaučiu laimės?“ Būnant pakankamai jaunam nejausti laimės yra labai baisus dalykas. Vieną dieną aš tiesiog nusprendžiau išeiti iš komforto zonos, mesti darbą ir išvykti į Ispaniją.
Iš komforto zonos galima išeiti įvairiais būdais. Kodėl pasirinkote būtent Santiago kelią?
Apie šį kelią aš buvau girdėjusi dar tada, kai jis nebuvo labai populiarus. Apie jį vis kažkas užsimindavo, lyg kažkur išgirsdavau ar perskaitydavau. Tačiau vieną dieną mano rankose atsidūrė knyga „Kelionė į Santiago de Compostela“. Aš ją perskaičiau ir nusprendžiau, kad aš irgi noriu juo keliauti. Ilgai nieko neplanavau – nusipirkau bilietus, pasakiau tėvams, kad važiuoju ir pradėjau krautis daiktus.
Kaip į tai reagavo artimieji?
Visai neblogai. Mama iš pradžių buvo labai nustebusi, nes aš nesu iš tų žmonių, kurie yra sportiški, aktyviai visur dalyvauja. Dažniausiai keliaudavau po miestus ar vykdavau į savaitgalines kelionės, tačiau tikrai ne į žygį po kalnus. Apskritai į užsienį viena nė karto nebuvau išvykusi! Tačiau jie žinojo, kad aš nemėgstu savo darbo, nesijaučiu gerai ir nesu laiminga. Jie mane palaikė, nes suprato, kad man dabar to reikia.
O vaikinas, ar nebandė jūsų perkalbėti?
Aš labai jaudinausi, kai reikėjo jam pasakyti, tačiau jis reagavo puikiai – mane labai palaikė ir skatino. Rūpinosi, kad prieš kelionę pranešiočiau batus, nusipirkčiau vaistų, į kuprinę įsimesčiau pleistrų.
Kai važiuoji keisti gyvenimo, netyčia gali pakeisti ir vaikiną....
Apie tai nebuvo net minčių. Man tiesiog buvo gaila, kad ėjome ne kartu. Eidama daug galvojau apie santykius ir tai, koks brangus man yra mylimas žmogus. Būdamas vienas ir toli nuo to žmogaus labai daug galvoji, todėl tai yra išbandymas ir santykių prasme. Keliaudama esu sutikusi ne vieną porą, kuri prieš vestuves nusprendė tokiu būdu išbandyti savo santykius. Labai įdomu, nes iš pradžių jie eina kartu – vėliau išsiskiria, tada vėl susitinka. Galbūt kitą kartą ir kitą kelią eisiu ir su savo vaikinu.
Ar tokia išvyka reikalauja daugiau fizinio ar moralinio pasiruošimo?
Iš pradžių maniau, kad labiau reikia fizinio pasiruošimo: pravaikščioti batus, mankštintis, kad neskaudėtų raumenų. Keista, bet nuėjus visus kilometrus aš neturėjau didžiulio skausmo. Keliaujant sutikau žmonių, kurie turėjo didelių sveikatos problemų: didelių žaizdų, saulės smūgių. Jie tiesiog privalėjo nutraukti šią kelionę. Žinoma, pritryniau daug pūslių, skaudėjo kelius ir nugarą nuo kuprinės, tačiau skausmas man nesutrukdė. Vienas pakeliui sutiktas libanietis man pasakė: „Kai turi tikslą – skausmo nebejauti, nes tu į jį eini mintimis.“
Galbūt taip buvo mano atveju: aš jaučiau skausmą, tačiau tai nebuvo tas dalykas dėl kurio aš turėčiau sustoti. Tikrai buvo dienų, kai norėjau viską mesti, sėsti į autobusą ar lėktuvą ir vykti namo, tačiau supratau, kad jeigu dabar pasiduosiu – toks ir bus mano gyvenimas. Visada pasiduosiu ar kažką mesiu. O aš nesu iš tų žmonių, kurie meta. Jeigu aš jau sugalvojau siekti šio tikslo – privalau tai padaryti.
Su kokiomis problemomis teko susidurti einant šiuo keliu?
Pirmą dieną mane buvo apėmusi panika. Kadangi į šią kelionę leidausi viena – jaučiausi pasimetusi ir neturėjau kieno paklausti ką daryti. Tačiau šitame kelyje žmonės yra ypatingai malonūs. Net jeigu jie nešneka angliškai – jie mato, kad tu stovi, žvalgaisi ar, kad tau kažkas negerai – Iš karto prie tavęs pribėga ir visais įmanomais būdais bando tau padėti: dalijasi patarimais ar netgi vandeniu, kuris čia yra labai svarbus. Aš niekur kitur pasaulyje nesu mačiusi tokių malonių žmonių kaip čia.
Kur jūs nakvodavote?
Prieš pradedant žygį, pradiniame taške visiems yra duodamas žemėlapis su nakvynės namų sąrašu. Juose ir apsistodavau. Būdavo ir tokių nakvynės namų, kur vienoje patalpoje miegodavo apie šimtą žmonių. Tokie namai yra kiekviename miestelyje ir pagal tai tu gali planuoti savo kelionę. Naktis tokiuose namuose kainuoja nuo penkių iki dešimties eurų, tačiau būdavo ir tokių, kur už nakvynę ir vakarienę specialioje dėžutėje gali palikti auką.
Vieni nakvynės mane nustebino labiausiai: juose buvo pakabinta dėžutė, kuriuose tu gali palikti tiek, kiek nori pinigų arba pasiimti tiek, kiek tau reikia. Mane labai sužavėjo toks pasitikėjimas. Svečių namai, kuriuose už nakvynę moki aukojimo principu – religinio pagrindo, todėl juose apsilankyti, pakalbėti su ten dirbančiais ar savanoriaujančiais žmonėmis buvo labai įdomi patirtis.
Ar per tą mėnesį sugalvojote, kaip norite pakeisti savo gyvenimą?
Aš tikiu, kad pabaigus šią kelionę gyvenime viskas stebuklingai nepasikeis. Viskas turi susidėlioti, praeiti porą savaičių kol emocijos aprims. Dabar dar gyvenu džiaugsmingomis nuotaikomis. Atrodo, kad nebuvo net laiko apie tai galvoti. Labai keista, nes šitas laikas prabėgo labai greitai: iš pradžių viską fotografuodavau, visiems viską pranešinėdavau. Vėliau nieko nebedarydavau, norėjosi pabūti su savimi, turėjau daug minčių, kurias reikėjo apgalvoti. Žinoma, galvojau apie savo ateity, tačiau nieko konkretaus. Manau, kad turi praeiti porą savaičių ar net mėnesių, kad tos mintys susidėliotų.
