8 svarbiausios priežastys, kodėl mums sunku gyventi

Liūdna moteris
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-10-20 20:40
Kartais švaistome laiką ir nervinamės dėl to, kas nėra labai svarbu. Eikvojame savo valandas tam, kas mums neleidžia būti „čia ir dabar“ – socialiniams tinklams, virtualiam susirašinėjimui, pokalbiams apie nieką, darbui ir santykiams, kurie seniai nedžiugina...

Kodėl? Nes daugelis mūsų padarys bet ką, kad tik išvengtų vienišumo jausmo, kuris paaštrina ir kitus jausmus: baimę, nerimą, nusivylimą. Mes tiesiog bijome pačių savęs ir stengiamės kaip nors tą baimę užmaskuoti.

Taigi, pradėkime tiesiog stebėti, ko griebiamės, norėdami išvengti akistatos su savo dabartimi, kurią vadiname gyvenimu. Štai priežastys, kodėl kartais nebejaučiame tikrojo gyvenimo skonio.

Bijome ką nors praleisti

Kartais visi jaučiamės taip, lyg būtume gyvenimo šalikelėje – nes įdomiausi dalykai vyksta kitur ir ne su mumis. Bet reikia tiesiog patikėti, kad tai, apie ką svajojame, tai, ko kitiems pavydime, gali nutikti ir mums – aišku, pasistengus.

Mes niekada neturėsime visko: negalėsime ir keliauti po pasaulį, ir tuo pačiu dirbti bei uždirbti milijoną, auginti vaikus, iki ryto šokti klubuose ir kitą dieną kaip niekur nieko atlaikyti tris susitikimus ir kelis susirinkimus. Kaip bebūtų, jums vis vien kažko trūks – bent truputėlį. Taigi, atsipalaiduokite ir pabandykite įvertinti tai, ką jau turite šią minutę. Geriausi dalykai nebūtinai jūsų laukia kitoje šalyje, su kitu žmogumi ir kitokiomis aplinkybėmis.

Bijome pralaimėti

Tiesiog taip kartais nutinka – nepaisant jūsų pastangų. Tad nedramatizuokite situacijos – iš jos visada galima pasimokyti. Nebėkite nuo realybės – nors dabar ji jums ir atrodo atgrasi. Skausmas ir nusivylimas dažniausiai mus užaugina ir sustiprina. Kartais jie būtini, kaip postūmis, kad galėtume žengti kitą žingsnį.

Laikomės įsikibę praeities

Dauguma mūsų eikvoja begalę savo laiko, atmintyje naršydami prisiminimus ir leisdami jiems prasikverbti į dabartį ir ją tiesiog užtemdyti. Neverta bandyti gyventi buvusiame laike, koks jis nuostabus bebūtų buvęs – praeitį būtina paleisti, nes durys į ją neveda niekur.

Nuolat mintyse sukame „filmą“

Tai vadinama persekiojančiomis mintimis. Galbūt jūs laisvalaikiu nuolat žiūrite filmus: „Kaip jis, niekšas, drįso mane palikti?“, „Kodėl įstojau mokytis tokio neįdomaus dalyko?“ ar „Kodėl tada bosui leptelėjau tokią nesąmonę?“. Kuo dažniau „prasuksime“ tokį filmą, tuo labiau juo įtikėsime. Neverta nuolat galvoti apie savo klaidas. Vertinkite jas kaip postamentą, ant kurio pasilypėjus geriau matysis horizontas. Svarbiau ne buvusios klaidos, o dabartiniai veiksmai.

Bandome tapti kažkuo kitu

Šiame pasaulyje, kai nuo mokyklos laikų mus stengiasi suvienodinti, reikia rasti savyje ryžto, kad galėtume būti išskirtiniai.

Kartais laimę tapti savimi žmonės atranda po daugelio metų paieškų – kai paaiškėja, kad nereikėjo jiems tos svaiginančios karjeros, ištaigingo namo ir automobilio, o smagiausia, pasirodo, įsukti smulkų savo versliuką ir turėti laiko tiesiog pasidžiaugti gyvenimu. Kur bebūtumėte, ką bedarytumėte – nekopijuokite kitų, nesistenkite išpildyti svetimų (dažniausiai – tėvų) svajonių, nesistenkite nuolat kam nors įtikti. Šitame beprotiškame pasaulyje, kai nuo mokyklos laikų mus stengiasi suvienodinti, reikia rasti savyje ryžto, kad galėtume būti išskirtiniai.

Esame įsitikinę, „kaip turi būti“

Toks paveikslėlis mūsų galvose labiausiai nuodija gyvenimą. Gyvenimas tiesiog teka – ir nebūtinai taip, kaip norisi. Tiesiog atsiminkime, kad ne visada mes užsakome muziką, kurią jis mums groja, bet galime rinktis – ar pagal ją šokti, ar kamputyje verkti...

Kankinamės dėl savo netobulumo

Neverta savęs plakti dėl kiekvieno mažmožio – yra pilna norinčių tai padaryti už jus. Tiesiog sau pasakykite: „Darau viską, ką galiu“. Gerbkite save ir savo pastangas, netgi savo klaidas, nes net klaidos byloja apie tai, kad stengiatės.

Gyvename lūkesčiais

Nelaukite rytdienos, nes niekas jums nesugrąžins šiandienos. Ir visai nesvarbu, kad galbūt dabar bjauriai jaučiatės. Labiausiai gaila žmonių, kurie visą gyvenimą kartojo: „kaip norėčiau...“, bet nieko nedarė, kad tai išsipildytų – tiesiog laukė likimo malonių. Taigi, nepamirškite, ką sakė Konfucijus: „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo mažo žingsnelio“.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai