Birželio 27 dieną, trečiadienį, legendinė lietuvių kino ir teatro aktorė Gražina Balandytė-Čygienė švenčia savo 75-ąjį gimtadienį. Daugiau nei 100 vaidmenų sukūrusi moteris savo amžiaus nebijo, priešingai – jaučiasi labiau mylinti gyvenimą nei daugelis už ją jaunesnių.
Visų pirma, nuoširdžiai Jus sveikinu su gimtadieniu. Kaip prasidėjo šis jubiliejinis rytas?
Rytas prasidėjo nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimo rašto, kurį man įteikė į duris pasibeldęs laiškanešys. Paskui prasidėjo nesibaigiantys malonūs sveikinimo skambučiai. (Šypsosi.) O dabar su artimaisiais važiuoju į savo tėviškę (Telšių rajone – aut.past.), nusifotografuosiu prie namo, kuriame gimiau, ir ant tėvelio kapo padėsiu gėles, kurias gavau nuo Kauno dramos teatro. O grįžę valgysime varškės pyragą. (Juokiasi.) Tokia štai mano jubiliejinė diena.
Kaip vertinate šiuos 75-erius prabėgusius metus? Juk tai visai nemažai...
Nieko nežinau, tai visiška nesąmonė! (Juokiasi.) Nekenčiu senatvės ir visai jos nejaučiu. Aš viskuo domiuosi ir vis dar skrajoju laukais išsidraikiusiais plaukais.
Iš kur tokia meilė gyvenimui ir trykštantis optimizmas?
Kaip tai iš kur? Kai pasensite, tada suprasite, kad nėra jokio skirtumo, kiek tau metų. (Šypsosi.) Neseniai sužinojau, kad net mano metų žmogus nori gyventi. Juk kaip galima nenorėti gyventi?
Esu mačiusi ne vieną Jūsų amžiaus žmogų, kuris skundžiasi gyvenimu, yra viskuo nusivylęs ir piktas.
Vadinasi, jie graužia patys save. Juk pati didžiausia laimė yra gimti, pamatyti saulę, sniegą, žolę... Įsivaizduojate, kokia loterija atsirasti šiame sviete?
Klausau Jūsų ir galvoju, kas Jus taip įkvepia?
Meilė, brangioji, meilė! Nebūk abejinga, mylėk, džiaukis, ieškok savyje ir kituose gėrio, nes blogis ir taip ateina. Nesakau, kad reikia to meilės saldumo, tačiau be meilės niekas nevyksta, jokio darbo nepadarysi be meilės. Jūs mylite savo profesiją?
Taip, labai...
Tai va – stebuklas. Jūs gyvensite 100 metų! (Juokiasi.) Baisiausia tragedija gyvenime, kai žmogus dirba nemylimą darbą. Nuo ryto iki vakaro, kiekvieną dieną eidamas į nekenčiamą darbą jis naikina ir žudo save. Tai yra baisu! Juk kokių yra sudėtingų darbų. Dieve mano, kaip žmonės vargsta...
Tačiau ne vienas lietuvis, ypač emigravęs, su Jumis pasiginčytų, kad kartais tenka rinktis nekenčiamą, tačiau geriau mokamą darbą...
Taip, sunku būna sukrapštyti pinigų susimokėti už butą ar troleibuso bilietėliui, bet pats žmogus turi apsispręsti. Aš rinkčiausi mėgstamą darbą. (Šypsosi.) Tačiau dabar aš nieko nedirbu, tiesiog gyvenu gyvenimą!