Penktadienį 70-ąjį jubiliejų švenčia žavusis ir šmaikštusis Vilniaus Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovas Donatas Katkus. Nors gimtadienio žvakutės ant torto vargiai tilptų, profesorius trykšta jaunatviškumu ir žavi neblėstančia energija.
Todėl pagauti D.Katkų nėra lengva. Interviu pavyko gauti pačiose gimtadienio išvakarėse, kuomet daugelio darbo laikas seniai pasibaigęs. O štai jubiliatas tik ką buvo grįžęs namo po įsimintinos dienos ir leidosi į ilgą bei įdomų pokalbį apie Lietuvą, jos žmones ir, žinoma, save.
Kalbamės Jūsų jubiliejaus išvakarėse. Ar jau sulaukėte sveikinimų gimtadienio proga ar ruošiatės kam nors ypatingam?
Aš esu Vilniaus Senamiesčio „Rotary“ klubo narys ir šiandieną (ketvirtadienį – aut.) mūsų klubas pateikė man didžiausią netikėtumą. Priešais Tymo turgų pasodino mano garbei klevą. Fantastika! Vos neapsiverkiau. Ten bus sodinama ir daugiau medžių, bet mano medis yra pirmas. (Šypsosi.)
Jeigu sulauki gero amžiaus, kurį gražiai pragyvenai, reikia tik džiaugtis.
Prieš gimtadienius vienus žmones aplanko melancholiškos nuotaikos dėl prabėgusių metų, kitiems priešingai – kyla didžiulis džiaugsmas. Kokios nuotaikos aplankė Jus?
Jeigu sulauki gero amžiaus, kurį gražiai pragyvenai, reikia tik džiaugtis. Dabar man teks laukti, kada man bus 100 metų. Esu labai gerai nusiteikęs.
Esate jaunatviškesnis ir energingesnis nei kai kurie keturiasdešimtmečiai. Atskleiskite paslaptį, kaip tokiam išlikti?
Mano vienas draugas, kai mums buvo 36-eri, buvo labai rimtas ir sakė, kad jau greitai ateis pensija ir reikia pradėti ja rūpintis. Jis tuo mane labai liūdindavo. Juk aš jaučiausi vis dar piemuo. (Juokiasi.) Tiesą sakant, nežinau, kodėl taip yra. Aš vis dar kupinas jaunatviško smalsumo, noriu ką nors išmokti, sužinoti ir padaryti. Aišku, yra tam tikros ribos. Po patirto insulto mano atmintis nebe tokia puiki, tačiau aš vis tiek mokausi ispanų kalbos.
Oho!
Taip, o ką? (Juokiasi.) Juk reikia mokytis. Savo laiku Juozas Miltinis yra labai gerai pasakęs: „Ką reikia daryti paskutinę naktį, prieš mirties nuosprendį?“
Ir ką gi?
Reikia mokytis kalbų. (Šypsosi.)
Ne vienas pensininkas dabar pasukiotų pirštu prie smilkinio ir pasakytų, kad jau laikas nurimti, sėsti prie televizoriaus ir ruoštis mirčiai.
Nesąmonė. Juk yra tiek daug neperskaitytų knygų. Jas reikia skaityti, domėtis. Sunku man mokytis kalbų, tačiau viskas taip įdomu. Myliu savo žmoną. Juk tiek daug gerų dalykų yra. (Juokiasi.)
Visą gyvenimą Jus lydėjo muzika. Gal ir tai padarė įtaką?
Žinokit, nereikia susireikšminti. Reikia gyventi normalų gyvenimą ir norėti gyventi. Norėti gyventi yra didelis dalykas. Aš noriu gyventi ir neuždarau savęs rėmuose.
Daugelis Jūsų amžiaus žmonių pasakytų, kad bepigu Jums kalbėti, kai turite gerą darbą, esate žinomas, Jus rodo per televizoriaus ekraną, realybė yra kitokia – pensininkams yra sunku.
Kokį gyvenimą susikūrei, toks ir esi. Niekas netrukdo turėtų gerą, prasmingą ir įdomų gyvenimą. O ir ta televizija nėra pats svarbiausias dalykas. Žmogus turi būti kompetentingas savo darbe. Tebūnie jis talentingas batsiuvys. Kokia tai nuostabi laimė! O dabar žmonės patys save laidoja – to negali, ano negali... Nesąmonė!
Jus supa nemažai jaunų ir talentingų žmonių, ypač muzikantų. Kokia mūsų jaunoji karta?
Mūsų kultūroje yra labai daug talentingų žmonių. Su Lietuvos atsiradimu atsirado daugybė galimybių. Yra nepaprastai stipri talento sklaida. Aišku, kai kurie išvažiuoja kažkur kitur, bet tais jaunais žmonėmis, kurie mane supa, aš žaviuosi. Aš pažįstu daug savo sūnų draugų, jaunų vyrų. Jie yra nuostabūs žmonės – negeria, sportuoja, domisi, rašo, studijuoja. Fantastiška! O kai pasižiūriu į televiziją, ten propaguoja smurtą ir idiotizmą... O dar kai paskaitau laikraščius, kurie rašo tik apie nusikaltimus, lyg nebūtų pas mus nieko gero ir gražaus. O kodėl nekalbama apie talentingus žmones, apie jų sugebėjimus, apie tą grožį, kuris yra aplinkui mus? Bet ne, garsiausi žmonės pas mus yra banditai.
Šiuo atveju daugelis žiniasklaidos priemonių valdytojų Jums pasakytų paprastai: „Rašome ir rodome tai, ko nori patys žmonės.“
Iš kur jie žino? Iš kur jie šitai ištraukė? Nereikia orientuotis į idiotus, kurie yra menko intelekto, sėdi kiaurą dieną išsižioję prie televizoriaus ir daugiau nieko nesugeba! Manau, vieną dieną tokia žiniasklaida žlugs.
Tęsiant mintį apie šiuolaikinę žiniasklaidą, nereikėtų pamiršti ir naujos kategorijos žmonių – komentatorių. Kaip manote, iš kur tiek pykčio mūsų tautiečiai turi?
Pas mus yra sukurta tradicija šmeižti savo valstybę, šmeižti savo politikus, nematyti gero, kurį jie padarė. Svarbiausia – pamatyti tai, kas yra bloga. Aš peržiūrėjau laikraščius ir per ketverius metus nebuvo parašyta nė vieno gero dalyko apie mūsų ministrą pirmininką ar parlamentą.
Tai kas gi gero mūsų šalyje? Kuo Lietuva graži Jums, kad čia pragyvenote visą savo gyvenimą ir nepakėlėte sparnų svetur?
Mane supa talentingi, gražūs ir darbštūs žmonės. Geri žmonės. O tokių žmonių yra labai daug. Mes turime fantastišką mediciną, mokslą, puikių poetų bei muzikų, talentingiausių dailininkų. Visi žmonės, kurie sąžiningai dirba savo darbą, yra padorūs. O kas nesugeba, braunasi į valdžią, lenda į televiziją. Juk kartais susimąstome, kas tas žmogus, ką jis padarė, kad yra taip šlovinamas, o jo veidas nedingsta iš televizoriaus...
Nuklydę į tokias negimtadieniškas temas, grįžkime prie Jūsų šventės. Ko pats sau palinkėtumėte šio gražaus jubiliejaus proga?
Nereikia linkėti, reikia gyventi! Linkėjimai yra tam tikras įpareigojimas ateičiai. Reikia tiesiog gyventi taip, kaip gyvenai, branginti savo darbą, stengtis padaryti geriau, rūpintis Lietuva. Juk mes turime kurti Lietuvą. Aš noriu kurti Lietuvą, aš noriu, kad joje būtų geriau. Ir palinkėčiau sau išlikti tokiu pačiu gražiu. (Kvatoja.)