7 dalykai, kurie apkartina šiuolaikinio žmogaus gyvenimą

Vyras su planšete / Vida Press nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-01-28 20:15
Ar kada pagalvojote, kad naujosios technologijos ne tik palengvina gyvenimą, bet ir atima šiek tiek mūsų laimės? Mes tiesiog nebepatiriame to, ką patirdavo ankstesnės kartos – to, kas visais laikais būdavo svarbu.

Taip, gyvename komforto amžiuje, buityje mums gelbsti daugybė išradimų, taupančių mūsų laiką – tiesą sakant, taupančių taip gerai ir greitai, kad ne už kalnų diena, kai beveik neturėsime ką veikti – gyvenimas taps lengvas kaip pūkas.

Bet štai bėda – bus vis mažiau progų stebėtis ir džiaugtis. Tyrimai rodo, kad kas ketvirtas planetos žmogus neturi žmogaus, kuriuo gali visiškai pasitikėti. Artimų draugų ratas sparčiai mažėja – ir visa tai nutiko per paskutiniuosius 25 metus. Kodėl?

1. Mes filtruojame žmones

Technologijos mums leidžia išvengti tų, su kuriais nenorime bendrauti. Nemėgstame būti tarp žmonių? Nenorime stumdytis alkūnėmis prie duonos skyriaus ir žvelgti į niūrų kasininkės veidą? Vietoj apsipirkinėjimo prekybos centre galime apsipirkti internetu.

Nenorime, kad kino teatre kažkas šnopuotų į nugarą ar kramsnotų spragėsius – nusiperkame namų kino įrangą ir žiūrime filmus namie. Eilėje prie gydytojų durų nenorime klausytis pagyvenusios damos dūsavimų – užsidedame ausines ir pasineriame į virtualų pasaulį. Viskas! Mums nepatinkantys individai eliminuoti. 

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Tai kur problema? Mums viso to per mažai – norėtume apskritai iš gyvenimo išguiti viską, kas mus erzina. Bet tai neįmanoma. Vis vien teks bendrauti su žmonėmis, kurie mums nemalonūs, tačiau mes tiesiog prarandame bendravimo įgūdžius – atprantame bendrauti su nepažįstamais ir ne visada mums mielais žmonėmis. Ir būtent todėl kiekvienas susidūrimas su išoriniu pasauliu, kurio negalime kontroliuoti, mums kelia stresą – didesnį, nei ankstesnių kartų atstovams. 

2. Mums trūksta draugų

Net jei mokykloje buvome iš tų vienišių, kurių vengia klasės draugai, paaugę greitai specialiuose interneto forumuose susirandame draugų pagal pomėgius – kokie neįprasti jie bebūtų. Ir tarsi uždarome duris likusiam pasauliui, kuris mūsų nesupranta. Bet tame pasaulyje gyvena žmonės – nebūtinai panašūs į mus, galbūt mums keisti, tačiau...

Prieš 50 metų žmonės dar bendraudavo su kaimynais – ateidavo, pavyzdžiui, vieni pas kitus kad ir pasižiūrėti televizoriaus. Kartais jie kartu švęsdavo tokius įsimintinus įvykius, kaip vaikų gimimas ar automobilio pirkimas – ir kažkaip pakęsdavo vieni kitus, nors absoliučiai skirtingus.

Ir kartais jie netgi būdavo daugiau patenkinti gyvenimu, nei mes. Jie turėjo kur kas daugiau draugų, o tarp jų nebūtinai buvo tie, su kuriais sutapdavo interesai ir požiūris į gyvenimą. Jie tiesiog mokėjo draugauti.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

3. Mes manome, kad virtualus bendravimas – puiku. Jis taupo laiką

Tačiau elektroninis bendravimas – koks jis bebūtų, neperduoda intonacijų ir emocijų (ar jums jas atstoja šypsenėlės ir piešti veidukai), todėl kyla daug nesusipratimų. Renkame draugus feisbuke (kai kurių nesame matę gyvai arba nebendravę daugybę metų), tikriname „laikus“ ir gyvename iliuzijomis, kad esame įtakingi, populiarūs, mėgstami, nors realybė gali būti visiškai kitokia... Todėl, kad...

4. ...virtualūs draugai neišgelbėja nuo vienatvės

Mokslininkai nustatė, kad bendraudami vos 7 procentus informacijos gauname žodžiais, o 93 procentus pokalbio prasmės perduodame neverbalinėmis formomis – gestais, mimika, kūno kalba, intonacija, žvilgsniu, balso tembru ir t.t. Parašytame tekste kartais sunku įžvelgti sarkazmą ar lengvą pašaipą, pajusti pašnekovo nuotaiką, jo skleidžiamą energiją, jo charizmą.

Virtualybėje mes dažnai šmaikštaujame ar šiurkštokai juokaujame – to nedrįstume kalbėdamiesi akis į akį. Kartais mus žeidžia kieno nors nuomonė, kurią priimame kaip pašaipą, nors taip nėra.

Kiekvieną kito žmogaus parašytą eilutę mes galime perskaityti savaip – nelygu, kokia mūsų nuotaika. Virtualybėje mes dažnai šmaikštaujame ar šiurkštokai juokaujame – to nedrįstume kalbėdamiesi akis į akį. Kartais mus žeidžia kieno nors nuomonė, kurią priimame kaip pašaipą, nors taip nėra. Taigi, patiriame nusivylimą ir vienišumo jausmas („niekas manęs nesupranta“) tik stiprėja.  

5. Mums trūksta kritikos

Interneto forumuose pašaliniai žmonės mus gali kiek nori „apdovanoti“ bjauriais epitetais – mums arba nėra labai svarbu, arba jau turime tam imunitetą. Tai tiesiog patyčios, o ne kritika.

O šioji yra tokia, kurią gali atsargiai ir taktiškai pasakyti tik geras draugas – gelbėdamas mus nuo kvailo poelgio, netikusio sprendimo ar pernelyg didelio susireikšminimo. Tokia gero draugo ar gero mokytojo kritika – tai noras padėti jums pamatyti tai, ko nenorite ar tyčia nematote, o ne įžeisti ar pašiepti. 

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Virtualybėje mes slepiamės už įvaizdžių – ten mes beveik niekada nebūname savimi. Ten niekas nemato, kaip mes pykstame (nes turime laiko nusiraminti ir atsikirsti dar smagiau, nei mums kirto virtualus pašnekovas), kaip mes raustame, kaip įsižeidžiame, kaip nuliūstame, kaip nuryjame nuoskaudą ir susitaikome, kad nesame tobuli – taip būna tik kalbantis akis į akį. Tačiau svarbiausia, kad...

6. ...Esame apsupti neigiamos informacijos

Nuolat skaitome ar žiūrime televizijų laidų siužetus apie nelaimes, nusikaltimus, avarijas, mirtis ir tai kaupiasi mumyse kaip nuodai. Ankstesnės kartos patyrė karus, marus, nelaimes ir ligas – savo kailiu, ne virtualiai, tačiau jų galimybės komunikuoti buvo be galo apribotos – tik laiškais. 

Na, o mums greitai pasiekiamas visas blogis, kurį tik norima mums perduoti. Be to, tas pats faktas dažnai skirtingai pateikiamas skirtingose žiniasklaidos priemonėse. Taigi, dauguma žmonių gyvena nepaaiškinamoje įtampoje: nerimaudami, kad kažkas atsitiks, nes aplink, atrodytų, vienos nelaimės. Realybė gerokai iškreipiama, nebematome pozityvių dalykų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip užsiauginti laimės „raumenis“? 5 patarimai

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

7. Jaučiamės nereikalingi

Virtualus bendravimas vis dėlto turi privalumų: galime greitai draugę paguosti, mestelėję žinutę į PM, nereikia pusę vakaro klausytis jos nelaimingos meilės niuansų, gaminti jai salotas (nes visą dieną nevalgė) ir pažadėti pažiūrėti jos vaiką sekmadienį, kai ji lėks į eilinį pasimatymą...

Tačiau poreikis kam nors padėti slypi mūsų pasąmonėje. Tūkstančius metų žmonėms tai buvo įprasta. O mes apie tai ėmėme pamiršti, įtikėję šūkiu „Pamilk save“. Kiti liko už borto. 

Žmogus – sociali būtybė, ir laimės hormonai jam išsiskiria negulint ant sofos su ausinėmis, o jaučiant savo gerų poelgių pasekmes.

Kartais nuotaiką labai pakelia kažkam su meile pagaminta vakarienė, nupirkta (be progos) dovana ar kvietimas kavos (irgi – be progos). Žmogus – sociali būtybė, ir laimės hormonai jam išsiskiria negulint ant sofos su ausinėmis, o jaučiant savo gerų poelgių pasekmes.

Mes būtinai turime ką nors nuveikti fiziškai: anų kartų žmonės medžiojo, dirbo laukus, statė namus, kartais kariaudavo. Buvo sunku, bet jie dažniau, ne mes, sėdėdami kontorose, išgyvendavo laimės jausmą. Jis būdavo kitoks, nei pasportavus sporto klube. Tai ką daryti? Na, bent pasisodinti gėlių. Ką nors sukurti savo rankomis. Na, arba tiesiog kam nors padėti.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.
Elaima.lt

Naujausi straipsniai