Pavasarišką šeštadienį dainininkas, jau virš 30 metų scenoje besisukantis Ovidijus Vyšniauskas pasitiko savo 65-ąjį gimtadienį. Ir nors šią dieną turėtų skambėti muzika, šokiai, šilčiausi palinkėjimai, vyras nusprendė ją paminėti simboliškai – artimų žmonių būryje. Ovidijus sako, kad dabartinių įvykių sūkuryje tai tik data, todėl, jei tik galėtų, imtų ir kovotų už Ukrainą. Bet kol kas jis atsigręžia į tai, kam labiausiai yra dėkingas – visko kupinai praeičiai, nesibaigiantiems hobiams ir mylimos žmonos Auksės, paskatinusios daugiau keliauti, draugija ant motociklo.
Dabar toks laikotarpis, kai dėl Ukrainoje vykstnačio karo daugeliui apie gimtadienį kalbėti kiek sudėtinga. Bet visgi – kokios emocijos lydi pasitinkant 65-metį?
Pasitinku su normaliomis nuotaikomis. Esu pilietiškas dėl to, kas vyksta pasaulyje. Nedarau jokių švenčių. Suėjo, bet... Nieko nekviečiam ir niekas nesisiūlo šiame laikotarpyje. Tikrai nieko neplanuojame. Viskas labai paprastai. Yra tikrai daugiau rūpesčių nei mano gimtadienis. Gimtadienis kaip gimtadienis, bet kai guliesi ir keliesi žiūrėdamas naujienas, jautiesi kaip tarp tų milijonų žmonių, kurie tą patį daro. Šiuo atveju gimtadienis – tik data.
Galbūt būtų puiki proga nusikelti į praeitį – vaikystės, paauglystės ir pašėlusios jaunystės gimtadienius. Kokie jie buvo?
Turėjau visą areną, kai man suėjo 60-imt. Buvo mano amžiaus turas, nes ne kasdien toks gimtadienis. Smagiai pasibuvome su orkestru – taip šauniai ir draugiškai. O jaunystėje viskas buvo labai spontaniškai. Jei pradėčiau pasakoti, į 15 minučių niekaip nesutilpčiau (šypteli).
Ar išskirtumėte įsimintiniausią dovaną?
Atsimenu, kad tada man buvo šešeri. Kaimynų mergaitės, sesutės, atnešė didelę, storą Karlo Markso knygą. Sakau, kaip įdomu. Aišku, paėmiau mandagiai. Šitą įsiminiau visam gyvenimui. Gavau dovaną lietuvių kalba, bet niekada jos neperskaičiau (juokiasi). Žinojau, kas jis toks, kokia jo filosofija, bet kad skaityti... Per trumpas gyvenimas tokiems dalykams.
Ar apskritai mėgstate atsigręžti į praeitį? O gal esate iš tų, kurie stengiasi gyventi tik dabartimi ar ateitimi?
Negalėčiau suskaičiuoti, kiek koncertų turėjau, kiek tiksliai dainų parašiau. Neskaičiuoju praeities. Buvo linksma, bet buvo ir klaidų. Tiesiog žmogaus gyvenimas. Kol važiuoju motociklu, plaukiu laivu, sportuoju, bėgioju, žvejoju, dainuoju – man viskas gerai. Pradėsiu viską registruoti, kai kažkas iš šių dalykų atkris. Bet kol kas viską darau.
Užsiminėte apie praeities klaidas. Ar daug sprendimų, dėl kurių gailitės?
Yra visko, bet atsukus spidometrą, ar geriau padaryčiau? Sunku pasakyti. Tada atrodė taip, todėl taip ir dariau.
O kaip dėl ryškiausių karjeros momentų? Daug ryškių renginių pasirodėte, net „Eurovizijoje“ dalyvavote.
Kaip ir kiekvienam žmogui – kuo spalvų daugiau, tuo gražiau žiūrisi. O dėl „Eurovizijos“, tai man nei pasaulio bamba ji, nei kas. Nuvažiavau, pasižiūrėjome. Seniai būčiau užmiršęs, jei ne žurnalistai (juokiasi). Man ten nieko įsimintino nebuvo. Gal truputį liūdna, linksma, pasilazdavojome tarpusavyje, bet einame toliau. Kas gyvena praeitimi, tas neturi ateities.
Manau, kad praleisti metai scenoje yra tai, dėl ko tikrai turėtumėte drąsiai didžiuotis. Ar niekada neaplankė mintys apie poilsį?
Negaliu šito sakyti. Poilsis bus tada, kada jis savaime ateis. Vieną kartą buvo toks minėjimas. Pasižiūrėjau į tuos senelius ir galvoju, ką čia dainuoti. O kad man pačiam 55-eri, tai kažkaip pamiršau (juokiasi). Paskui tiek juokiausi prieš veidrodį.
Į pasą tik skrisdamas pasižiūriu, o šiaip nejaučiu, kad ateina kažkoks stop, kai pasirodo sentimentai, liūdna ir koja nutirpsta. Šito nėra ir gyvenasi smagiai. Ir kuriu, ir dainuoju, ir koncerte jaučiuosi gerai. Gal ir jaunesni muzikantai skatina, bet tikrai nesijaučiu dar seneliu.
Šis atsakymas labai primena jūsų gražią citatą iš vieno interviu: „Pradedu gyventi taip, kaip senai svajojau“. Ką turėjote omeny?
Gal per aštriai pasakiau, nes dar norėčiau pradėti gyventi sau. O kaip išeis, reikės pabandyti, gal į kokius kursus pavaikščioti. Jaučiuosi kitiems reikalingas, nei galėčiau sau paimti. Bet dabar vaikai savarankiški, mano mamytė jau iškeliavo į amžiną kelionę, todėl jaučiu, kad galiu pažiūrėti ir į save, savo artimą žmogutį ir sau kažką leisti.
O anksčiau bėgi, grafikas spaudžia, vos nevėluoji. Net posūkį guldai ant motociklo, kad tik spėtum. Aš jau to nenoriu. Noriu ramiai, rečiau, bet kad būtų įdomiau.
Ko gero, viskas, apie ką svajojau, mano gyvenime ir nutiko. Dabar norėčiau pakariauti, bet manęs į Ukrainą neima dėl amžiaus.
Taigi, jei galėtumėte, su ginklu rankoje kovotumėte už ukrainiečių laisvę?
Žinau, kad rizika, pavojus, bet baimės jausmo, ypač tiems urodams, aš nejaučiu jokio. Net neklausyčiau tų karininkų ir eičiau į pirmas linijas. Aš esu medžiojęs, tai turiu savų būdų. Ir turbūt visi žinome, kas yra geidžiamiausias egzempliorius, ane?
Ar nėra baimės dėl to, kas ten galėtų nutikti?
Ne, tikrai nėra. Jei tai vyktų čia, aš nieko neklausčiau. Tik pasakyčiau, kad išeinu. Jaučiu pareigą ir gana stiprią, nes aš jiems dar skolingas. Įsivaizduokit. Prieš daugelį metų atėjo, užgrobė ir paėmė mane dvejiems metams. Išlaikė du mėnesius ilgiau, nes aš jų neklausiau. Dar liepė priesaiką priimti, kad aš juos ginčiau. Iki šiol visa tai prisimenu. Mes visi tuos karinius pamovėm per sausio įvykius ir ten buvo daug popierių.
2020-aisiais vedėte mylimąją Auksę. Kokiomis spalvomis ji nuspalvino jūsų gyvenimą?
Mes kaip tik dabar su žmona sėdime kavinėje. Čia atvažiavom su motociklu ir atidarėm sezoną. Ji, aišku, kad prisideda viskuo. Kiekvienas žmogus yra kitoks, tuo tai ir įdomu. Žinoma, kad ji mane palaikytų. Gal kita sakytų, kad nevažiuos po darbo, o ji kaip tik važiuoja, nori prasiblaškyti. Ne, mums gerai ir smagu. Tik tiek galiu pasakyti. Stengiasi mane suprasti, o aš ją.
Plėstis apie santuoką nesate linkęs, tačiau pokalbio metu kelis kartus paminėjote motociklą. Ar jau spėjote juo leistis į kokią nors ilgesnę kelionę?
Anksčiau turėjau tris motociklus, dabar du ir vienas iš jų kaip tik tinka kelionėms. Kol kas važiavome tik po Lietuvą, o vėliau tikrai šausime ir į užsienį. Dabar iki jūros ir atgal. Matot, Auksė mėgsta kokius tris kartus daugiau keliauti negu aš. Ji paskatino mane tam.
Todėl manau, kad keliausime tiesiog po Europą. Su motociklu gali privažiuoti ir ten, kur neprivažiuosi. Turi daugiau galimybių. O kiek aš tą Europą paskraidęs. Vien koncertų, festivalių metu galvoji, kad pamatai sostines, bet iš tikro nieko nepamatai. Norėčiau pamatyti daugiau.
Važiuojate motociklu, žvejojate, turite keliasdešimt valčių, kuriate muziką. Kas dar liko jūsų neįgyvendintų veiklų sąraše?
Yra nusipelnęs draugas pilotas, kuris mane vis kalbina, bet sakau, kad ne, nes neaprėpsiu visko, ką esu prisidirbęs (juokiasi). Aišku, linksmiau, greičiau metai bėga. Tačiau dabar bandau save gesinti. Gal truputį per daug apsikabinęs, bet kol kas laikysiu, kol atkrisiu. Tada suprasiu, kad jau amžius beldžiasi ir sako truputį atsisukti atgal.
Jei ne hobių, tai, manau, norų sąrašas taip pat turėtų būti ilgas. Ko sau pats palinkėtumėte gimtadienio proga?
Neprarasti budrumo, kai matau, kad kažkam sunku. Jei kas nors skriaudžia silpnesnį, būsiu pirmas, kuris tam sutrukdys. Tada norėčiau sveikatos ir ramybės, nes daugiau man nieko nereikia. Nors gal norėčiau, kad visame pasaulyje žmonės širdyse būtų paprastesni, daugiau vienas kitą suprantantys. Kad nebūtų materialių vertybių, bet tos tikrosios, kurios, man atrodo, dabar atsigauna. Žmonės taps vieningi prieš neteisybę.
