Iškili Lietuvos teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė, rodosi, visuomet trykšta optimizmu. Net ir tuomet, kai gimtadienius tenka sutikti scenoje, mat, kaip pati sako: „Tokia lemtis, jeigu jau gimei rudenį. Juk tada prasideda sezonas.“ 62-asis aktorės gimtadienis nebus išimtis – ji šią šventę paminės stebėdama savo auklėtinių pasirodymą.
Dažnas turi tam tikras gimtadienio šventimo tradicijas. Ar jas turite jūs?
Šventimo tradicijos laikiausi tik vaikystėje, o ne dabar. Pirmiausiai todėl, kad aš gimiau rugsėjo mėnesį, tad dabar man dažniausiai išpuola arba filmavimai, arba spektakliai. Juk šį mėnesį prasideda sezonas ir teatre, ir televizijoje. Taigi amžinai man būdavo gastrolės, darbas, spektakliai, o šiandien, duotuoju momentu, studentai. Mes dirbame nuo ryto, o vakare pasirodysime, ir jokių čia balių, jokių gimtadienių. Visiškai nėra laiko.
Taigi daugumą savo gimtadienių sutikdavote scenoje su savo gerbėjais…
Ne tas žodis… beveik visus savo gimtadienius sutikau scenoje. Va, štai šį kartą pirmadienis, tai, ačiū Dievui, laisva diena teatre. Tačiau šiandien mano studentų pasirodymas Rusų dramos teatre. Taip kad repetuosime ir vakare sutiksiu savo gimtadienį su savo „vaikais“. Matote, aš džiaugdavausi už tuos žmones, kurie gimtadienius švęsdavo vasarą. Kita vertus, kai suaugi išvis gimtadienio nėra kada švęsti.
Šią dieną ryte geriant kavą reikia šiek tiek pasižiūrėti į dangų, susirinkti visus savo gyvenimo pliusus, o ne minusus. Ir pasirodys, kad ne taip jau mažai jų yra. Ir pats imi stebėtis, kad į senatvę daraisi optimistu.
Kokį gimtadienį galėtumėte įvardinti kaip įspūdingiausią?
Įspūdingiausias gimtadienis? Tikriausiai įspūdingiausias buvo gimtadienis, kai filmavausi negyvenamoje saloje Kaspijos jūroje, Azerbaidžane, ir gimtadieniui grįžau namo. Aš buvau labai pavargusi, tad sėdėjau viena namuose. Tuo metu man paskambino režisierius, Muslimo Magomajevo (dainininkas iš Azerbaidžano – aut. past.) draugas. Jis man sako: „Tikriausiai dabar aplink tave milijonai žmonių...“. Aš buvau viena namie, o visa filmavimo grupė Baku šventė mano gimtadienį. Susirinko tikrai visi. Aš, žinote, vaidinau, kad ir pas mane labai daug žmonių, nes man buvo gėda prisipažinti, kad sėdžiu namuose viena.
Kitą rytą sulaukiau skambučio į duris, o už jų – stovi režisierius su dėžėmis. Jis buvo nedidelio ūgio, tad jo iš po tų dėžių beveik nesimatė. Pasirodo, jis tiesiai iš to vakarėlio Baku atvyko pas mane į Vilnių. O dėžėse… vynuogės, raudonasis šampanas, ikrai, atvirlaiškiai nuo kolegų ir taip toliau. Tai buvo labai didelis siurprizas. Atsimenu, švenčiau savo 36-ąjį gimtadienį 1986-aisiais metais.
Kažkodėl moterims gimtadienis nėra baisiai linksma diena. Ar jūs jaučiate tą moterišką gimtadienio nemėgimą?
Oi, atvirai šnekat, aš gimtadienio nesureikšminu. Vaikystėje tai buvo šventė, o dabar – paprasta darbo diena. Negaliu pasakyti, kad man moteriškai nelinksma per gimtadienį. Šią dieną ryte geriant kavą reikia šiek tiek pasižiūrėti į dangų, susirinkti visus savo gyvenimo pliusus, o ne minusus. Ir pasirodys, kad ne taip jau mažai jų yra. Ir pats imi stebėtis, kad į senatvę daraisi optimistu.
