57 metus santuoką puoselėjantys Irena ir Mikalojus Novikai: „Beprotė meilė – laikina“

Mikalojus ir Irena Novikai/ Irmanto Gelūno/ „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Laura Kešytė
Publikuota: 2020-02-14 11:17
Meilė – nuostabus dalykas. Sakoma, būtent ji skatina pasaulį suktis apie savo ašį. Tačiau surasti tikrąją gyvenimo meilę – sunku. Dar sunkiau – nugyventi ilgus metus, ypač, kai galimybių užmegzti naujas, intriguojančias pažintis šiandien apstu. Ir visgi, kodėl verta kurti ilgalaikį ryšį? Kokia yra auksinės santuokos paslaptis? Kalbamės su žinomų muzikų šeima – Irena (79) ir Mikalojumi (79) Novikais, kurie kartu – jau daugiau nei pusę amžiaus.

Meilė ne iš pirmo žvilgsnio

Irena ir Mikalojus Novikai susipažino septintajame dešimtmetyje, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (tuo metu – muzikos technikume). Ji studijavo – chorinį dirigavimą, o jis – kompoziciją. Tiesa, romantiška pažintis užsimezgė ne iš pirmo karto.

„Aš buvau įsimylėjęs jos draugę, o ji – mano draugą. Ir mes neva turėjome padėti vienas kitam, bet, summa summarum, susiklijavo kitas duetas“, – sako Mikalojus. „Jis mane kalbindavo koridoriuose, mes kartu sėdėdavome ant palangės. Visi galvojo, kad esame pora, o mes tik kalbėjomės apie savo nelaimingos meilės problemas“, – draugystės pradžią prisimena Irena.

Irenos ir Mikalojaus vestuvės, 1963 metai/ Asmeninio archyvo nuotr.
Irenos ir Mikalojaus vestuvės, 1963 metai/ Asmeninio archyvo nuotr.

Pora susituokė 1963 metais. Po dviejų metų gimė sūnus Artūras, šiandien žinomas choro dirigentas ir džiazo mokyklos meno vadovas. Dar po keleto metų – Ingrida, kuri šiuo metu dirba kelionių planavimo versle. Novikai džiaugiasi, jog abu jų vaikai seka jų pavyzdžiu.

„Ir sūnus, ir dukra santuokoje gyvena daugiau kaip 30 metų, ir mes galime susitikti visi drauge, šiandien jau ne tik su vaikais, bet ir anūkais bei proanūke! Žinote, tai yra nuostabu“, – plačiai šypsosi Irena.

Mikalojus Novikas su vaikais – Artūru ir Ingrida/ Asmeninio archyvo nuotr.
Mikalojus Novikas su vaikais – Artūru ir Ingrida/ Asmeninio archyvo nuotr.

„Buvo... Visko“

Šiandien Novikai pripažįsta, jog neįsivaizduotų gyvenimo vienas be kito. „Tai tikrai nebeįmanoma. Manau, kad Mikalojui ypač šiuo metu esu reikalinga“, – sako Irena. Lygiai prieš dešimt metų jos vyras patyrė klinikinę mirtį ir, kaip pats ne sykį juokavo, prisikėlė antram gyvenimui. „Bet ir anksčiau nelabai galvojome apie tai, kad būtų galima pakeisti (antrąją pusę – red. past.)“, – priduria Mikalojus.

Tai, kas porą jungia ilgus metus – pedagoginė veikla bei meilė ir atsidavimas muzikai. Irena vadovavo ansambliams, dainavo Lietuvos radijo ir televizijos chore, dirbo chormeistere, pedagoge mokyklose. Mikalojus rašė dainas, dėstė ir vadovavo konservatorijai daugiau nei keturis dešimtmečius. Jo parašytos dainos, kaip „Gera“ (1969), „Dar nežinia“ (1970), „Žalioj stotelėje“ (1972), koncertų salėse skamba iki šių dienų.

Mikalojus Novikas laiko savo rinktinių autorinių dainų plokštelę/ Asmeninio archyvo nuotr.
Mikalojus Novikas laiko savo rinktinių autorinių dainų plokštelę/ Asmeninio archyvo nuotr.

Ar dviems artistams, gyvenantiems po vienu stogu, niekada neteko konkuruoti tarpusavyje? „Ne, mano kita sfera, atlikimo, o jo – kūrybinė. Priešingai, man jis labai padėdavo – aranžuodavo kūrinius, kad ansamblis galėtų keliais balsais dainuoti, taip pat galėjome atlikti jo dainas“, – atsako Irena. „O man buvo gerai dėl to, kad kiekviena nauja daina iš karto ėjo į gamybą, skambėjo“, – prideda Mikalojus.

Visgi, abipusis dalyvavimas scenoje turėjo ir kitų atspalvių. „Mūsų darbai buvo tokie, jog aplink sukosi daug simpatijų. Tarkime, aš dalyvaudavau ansambliuose, kurie tuo metu buvo labai populiarūs, juose grodavo daug puikių vyrų, kurie žavėjosi manimi, o aš jais. Visko buvo. Tik tos tikros meilės, kaip Mikalojui, iš mano pusės nebuvo (juokiasi). O tau kaip?“, – klausiamai atsisuka į vyrą. „Buvo... Visko, – atsidūstamas atsako Mikalojus. – Bet tai pasiliks su manimi.“

Irena ir Mikalojus Novikai/ Asmeninio archyvo nuotr.
Irena ir Mikalojus Novikai/ Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus tėvų vaidmuo

„Stipri meilė, ta beprotė, kuri sąmonę užtemdo, manau, kad yra neilga. Vis vien po kelių metų išgaruoja. Jausmus keičia aplinkybės – tai, kur esi, kokia veikla užsiimi. Jeigu turi įvairių darbų, bendrauji su įdomiais žmonėmis, ir vienas ir kitas gali įsimylėti. Tik protingai reikia į tai žiūrėti, akcentuoti – šeima yra vertybė“, – įžvalgomis dalinasi Irena.

<...> ir vienas ir kitas gali įsimylėti. Tik protingai reikia į tai žiūrėti, akcentuoti – šeima yra vertybė.

Pora pripažįsta, jog jų šeimoje buvo ir pavydo, ir posūkių į šoną, o konfliktai kartais pasiekdavo ir aukščiausią įtampos tašką. „Sykį ruošiausi išeiti iš namų. Sūnus, pamenu, toks liūdnas vaikšto. Iš jo akių matau klausiamą žvilgsnį – tėve, ką tu darai?“, – prisimena Mikalojus. „Ir liko (juokiasi). O aš kadangi esu užuomarša, viską užmiršau“, – sako Irena.

Kartu ji priduria, jog svarbų vaidmenį, puoselėjant šeimą, atliko jų tėvai. „Kai man kildavo problemų su tavimi (žiūri į Mikalojų – red. past), aš pasipasakodavau tavo tėvui. Jis eidavo kalbėtis su sūnumi ir viską sutvarkydavo – vėl visi būdavome geros nuotaikos. Su tėvais vienuose namuose gyvenome apie dešimt metų, todėl jie gerai matė mūsų problemas ir iš tiesų padėdavo, patardavo mums šiuo klausimu“.

„Be to, iš pradžių visuomet būna daugiau nesutarimų nei sutarimų, bet su laiku nusiglaudžia kampai, ir viskas stoja savo vieton“, – antrina Mikalojus.

<...> iš pradžių visuomet būna daugiau nesutarimų nei sutarimų, bet su laiku nusiglaudžia kampai, ir viskas stoja savo vieton.

Novikų vaikai su savo atžalomis/ Asmeninio archyvo nuotr.
Novikų vaikai su savo atžalomis/ Asmeninio archyvo nuotr.

Pataria nelaikyti nuoskaudų

Tai kokia yra toji ilgalaikių santykių vertė bei paslaptis? – klausiu Novikų. „Nežinau, ar čia yra vertė. Čia yra normalus gyvenimas, kuris savo laiku buvo kasdieniškas dalykas. Tada nebuvo tiek daug skyrybų, kiek šiandien“, – samprotauja Mikalojus. „Šiandien geltonojoje spaudoje pilna tokių – pasibučiavo, jau rašo, skiriasi, jau rašo, bet ištverti ilgus metus, manau, yra ne tik talentas. Ir proto, ir kantrybės – ir visko reikia“, – sako Irena.

„Dar vienas dalykas, kiek nuoskaudos tu savyje laikai. Jeigu labai ilgai, tai minusas, o jeigu va, susipykai, o čia pat po valandos pamiršai, tai čia geriausias būdas viską, kas bloga, nuo savęs nuginti“, – mintimis dalinasi ji. „Man tai šitaip nebūna. Jeigu susipykstame, tai mažiausiai savaitei. Aš galiu nesikalbėti. Nebūna taip, kad namo negrįžtu, bet po savaitės praeina“, – komentuoja vyras.

<...> patarčiau šeimoms arba poroms kurti susitikimų tradicijas, neužsidaryti savyje. O į visokius susitikimus, vakarėlius eiti drauge.

„Manau, kad vienas kažkuris turi nusileisti. Bet nereikia manyti, kad tai yra kažkoks pažeminimas. Tai etiketas bendravimo, mąstymo, nes santykiai – ne vien tik jausmai. Reikia mokėti protingai į juos žiūrėti, kalbėtis, gebėti viską kitaip įsivertinti, – mintimis dalijasi Irena. – Taip pat patarčiau šeimoms arba poroms kurti susitikimų tradicijas, neužsidaryti savyje. O į visokius susitikimus, vakarėlius eiti drauge.“ „Ypatingai į įmonės vakarėlius, kur paprastai būna nukrypimai į kairę ar į dešinę“, – priduria Mikalojus.

„Aš kartais dar ir taip kai kuriems patariu: jei savo partneryje matai 70 pliusų ir tik 30 minusų, mesti neverta. O jeigu atvirkščiai – galbūt ir neverta gyventi toliau. Juk kankintis, jei tikrai niekaip su kitu nesueini, irgi nereikia“, – reziumuoja Irena.

Naujausi straipsniai