Renginių organizatorė Kristina Kaikarienė sekmadienį, sausio 1-ąją, švenčia 52-ąjį gimtadienį. Anksčiau savo šventę įprastai pasitikdavusi svetur, šįmet žinoma moteris gimtadienį sutiko Lietuvoje. Tačiau puota dėl to, sako, nė kiek neprastesnė.
52-ąjį gimtadienį K.Kaikarienė pasitiko su brangiausiais žmonėmis – šeimos nariais ir draugais. Jaukią, tačiau įsimintiną šventę renginių organizatorei suruošė jos sesuo Renata.
Gimtadienio Lietuvoje K.Kaikarienė nešventė jau kelerius pastaruosius metus, taigi ši šventė kiek skiriasi nuo praėjusių. Antai 51-ąjį gimtadienį ji sutiko Tenerifėje, 50-ąjį – Dubajuje, dar anksčiau šventė Romoje...
„Švęsti gimtadienį užsienyje nėra mano taisyklė. Žinoma, jei tik šventiniu periodu galime pasidaryti kokias atostogas, tai ir neriame į kelionę. Pastaruosius dvejus ar trejus metus taip ir buvo. Bet šįmet kitaip. Nieko tokio ir neišvykti“, – šypsosi ji.
Sako, šįmet niekur nekeliavo, nes jos vyras, plastikos chirurgas Vygintas Kaikaris, jau pirmadienį suplanavęs operaciją.
52 –eji – daug ar mažai? „Protu atrodo, kad daug, bet jausmais – mažai, – 15min sakė K.Kaikarienė. – Kai suėjo 50, tada nesuvokiau, kaip gi gali šitiek būti. Atrodė, amžius šitoks solidus... Kai kitiems tokia proga kurdavau šventes, greta jų jausdavausi jaunuolė. O štai ir man tiek stuktelėjo... O dabar niekas nesikeičia. Mano tėvai sakydavo, kad jaunas esi tol, kol tokiu jautiesi širdyje. Man taip ir yra. Mano darbo kolektyvas labai jaunas, visad esu tarp jaunų žmonių ir savo metų naštos dar nejaučiu.“
Iš šono atrodo, kad pamatyti K.Kaikarienę be šypsenos veide – neįmanoma. Iš kurgi ji turi šitiek polėkio, tiek jėgų?
„Visiškai viskas priklauso nuo požiūrio. Jei tą stiklinę matote puspilnę, tai visame kame ir bus tas pats. Lietus nebus per šlapias, saulė nebus per skaisti, naktis nebus per juoda ir taip toliau. Visa tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Mano toks požiūris ir yra, visada ir buvo. O blogi dalykai... Jei juos priimsi kaip pamoką, bus gerai. Nesu idiotė, kad džiaugčiausi dėl nesąmonių, bet viską priimu realiai, normaliai, pozityviai“, – tikina.
Toks pat ir jos grožio receptas: „Jei žiūrėdama į veidrodį nusišypsosite sau... Čia irgi viskas priklauso nuo požiūrio. Miegas, poilsis, požiūris ir, aišku, meilė sau. Aš save tikrai myliu. Visada rasiu, kada paskaityti knygą, pavakarieniauti su šeima, kažkur išlėkti pasimėgauti. Pavyzdžiui, be proto myliu Romą. Nors geri visi pasaulio miestai, bet kiti turi minusą: jie – ne Roma. Tai ten aš išlėksiu nors trumpam įkvėpti oro. Visi tokie dalykai ir puošia. Aš savęs neskriaudžiu, o myliu. Ir tai atsispindi išvaizdoje.“
O kaip dėl kitokių grožio procedūrų? Juk į vyro kabinetą Kristinai, matyt, galima be eilės užeiti, ar ne?
„Oi, pas vyrą užsirašau kaip ir visi kiti – per administratorę, – juokiasi. – Grožio procedūros... Svarbiausia grožio procedūra mano amžiuje yra nusivalyti makiažą nepaisant to, kokia esi pavargusi. Dar nusivalyti jį prieš renginį ir pasidažyti naujai, o ne tiesiog užkrauti antrą pudros sluoksnį. Taip pat svarbu drėkinamieji kremai. Jie – privalomi. Grožio injekcijos? Tai jokia paslaptis. Darausi jas jau kelerius metus. Bet jokių veido patempimų ar operacijų. Tai galiu drąsiai sakyti, nes neturiu nė vieno rando. Viskas paprasta: jeigu urgsiu, ant mordaškos matysis greitai.“
Sunku pamatyti Kristiną ne tik be šypsenos veide, bet ir be darbo sėdinčią. Tik nejau ji niekad nepavargsta?
„Neįsivaizduoju gyvenimo be prasmės. Mano darbas man labai prasmingas, aš jį labai myliu. Ruošdama renginį pirmiausia tikrai neskaičiuoju honoraro, bet žiūriu, kokį įspūdį mano darbas sukurs žmonėms. Būtent pozityvumas, tai, ką gaunu iš kliento, ir pailsina mane, pradžiugina. Vėlgi, Lietuvoje tiek daug negatyvumo, kuris kelia žemiausius mūsų instinktus: tuštybę, pyktį, pavydą, pagiežą... Jokiu būdu neatsisakyčiau savo darbo vien todėl, kad iš jo gaunu labai daug teigiamos energijos“, – tikina.
Pokalbį su 15min K.Kaikarienė baigia svarstydama apie gimtadienio dovanas: „Pageidavimų sąraše – turėti neprastesnius metus. Tačiau tai jau turiu pati susikurti. Norėčiau daugiau neturėti kai kurių jau patirtų skaudžių patirčių. Vėlgi, artimieji čia įtakos neturi. O iš praktinių dovanų... Galas žino. Labiausiai noriu negauti čekio ar pinigų su pasakymu „nueisi ir nusipirksi“. Noriu, kad žmogus pats paieškotų, įdėtų pastangų, įteiktų. Pati tam skiriu daug dėmesio, taigi noriu, kad ir man jo skirtų.“