Ketvirtadienio vakarą lietuviškos scenos karalienė Rosita Čivilytė pakvietė gerbėjus susitikti Vilniaus centre esančioje Šv.Kotrynos bažnyčioje – surengė jos jubiliejų, 50-metį, žymintį koncertą. Scenoje dainininkė atliko mylimiausias savo dainas, ją sveikino mokiniai ir kolegos.
Nors 50-ąjį gimtadienį R.Čivilytė pasitiks tik lapkritį, jubiliejinį koncertą surengė ketvirtadienį.
„Dėl įvairių priežasčių, koncertas negali skambėti reikiamu laiku. Pati esu iš tos senesnės kartos, taigi anksčiau taip sakydavome: gimtadienis lapkričio 3-iąją, vadinasi, galima švęsti visus metus.
Šįkart atsirado gera proga, gera vieta paminėti. O ir draugai klausinėdavo, tai kada pašvęsime. Taip natūraliai gavosi... „Elitaz“ pasiūlė surengti koncertą, o aš paklausiau, kodėl jis negalėtų būti „jubiliejinis“. Nors šis žodis man ir nelabai patinka – skamba kaip tortas“, – bendraudama su Žmonės.lt juokėsi atlikėja.
Šimtams klausytojų ji atliko žinomiausias savo dainas, taip pat ir naujesnes, kurių dalis gerbėjų galbūt dar nespėjo įsiminti. Scenoje R.Čivilytei talkino Mariaus Leskausko vadovaujama gyvo garso grupė.
Pasveikinti Rositos ir padainuoti kartu į bažnyčią atvyko ir jos kolega Merūnas Vitulskis, drauge uždainavo ir mokiniai. Pavyzdžiui, 15-metė Paula, kurią vokalo paslapčių R.Čivilytė moko jau septynerius metus – nuo vaikystės. „Ji gali reprezentuoti ne tik save, bet ir mudviejų, kaip mokytojos ir mokinės, darbą“, – šypsosi atlikėja.
Dainavo ir su dar vienu mokiniu – Echoes vardu prisistatančiu prodiuseriu, atlikėju Gyčiu Valicku. „Jis taip pat mano mokinys, dabar dainuoja drauge su Donatu Montvydu“, – džiaugiasi R.Čivilytė.
Tarp koncerto klausytojų ir žiūrovų netrūko Rositos bičiulių, kolegų ir gerbėjų.
Pastaruosius dvejus metus Rositą dažniau nei televizijoje ar koncertų salėse buvo galima matyti prie fortepijono, muzikos klasėje.
Talentinga dainininkė intensyviai dirbo pedagoginį darbą, o savo pačios kūrybą buvo sustabdžiusi.
Į didžiąją sceną R.Čivilytė iš tiesų išleido ne vieną garsiu tapusį atlikėją. Ar kada nors bandė skaičiuoti, kiek?
„Mokyti vokalo tapo mano hobiu. Niekada nesitikėjau, kad kažkada imsiuos pedagoginio darbo. Tačiau kai pajutau kūrybinį stygių, aptemimą, kai supratau, kad reikia pertraukos, pedagoginis darbas atsirado labai natūraliai. Iš tiesų, daug žmonių išmokiau. Nesinori vardinti pavardžių, ne jose esmė. Bet man patinka talentingi žmonės. Man patinka su jais bendrauti, dirbti, dar labiau patinka, kai jie randa vietą didžiojoje scenoje, važinėja po pasaulį, reprezentuoja Lietuvą. Man tai labai svarbu“, – sako R.Čivilytė.
Tačiau dabar ir vėl kuria: „Ateina toks laikas, kada jauti, jog kuriasi. Prisėdu prie fortepijono ir jaučiu, kad pirštai limpa prie klavišų, dainos rašosi. Kūryba gyva manyje. Būtinai norisi išlieti, parodyti, pasidalinti su kažkuo. Kitaip... Pačiai man jos tikrai nereikia.“
Šįmet R.Čivilytei sukaks 50 metų. Ar skaičius negąsdina?
„Kartais grįžusi namo vakare pagalvoju, kaip aš čia „dasigyvenau“ iki tokio amžiaus – kiti, būna, tiek negyvena. Bet nieko... Natūraliai priimu tą amžių. Juolab, kad nesijaučiu blogai. Amžius man netrukdo. Net pasakyčiau, kad dabar jaučiuosi geriau nei 30-ies – visgi ta patirtis, branda, išmintis mano gyvenimą dabina, o ne žlugdo. Ne raukšlėse, o galvoje, širdyje yra reikalai. Be to, tai, kad vaikai užaugo, irgi labai geras dalykas. Galiu muzikuoti, kurti. Dabar pas mane atsivėrė kažkokie kitokie muzikiniai, o ir asmeninio gyvenimo vartai. Gera dėlioti tuos gyvenimiškus šachmatus, tikrai“, – šypsosi atlikėja.
Ir nors anksčiau sakė dabar mylinti vien tik muziką, paklausta iš naujo dainininkė kalba mįslingai: „Kai emocijos po kažkokių išgyvenimų, skyrybų, praradimų, būna dar neataušusios, atrodo, kad vyrai visai nereikalingi. Bet praeina laiko ir pamatai, kad yra tų gerų vyrų, viskas tvarkoje. Gal čia kažkas manyje? Dabar labai branginu savo laisvę, jaučiuosi labiau palepinusi save nei kad galėjau tai daryti anksčiau.
Vaikai, šeima labai įpareigoja, tai – didžiulė atsakomybė. Tam skyriau pakankamai laiko, skiriu ir dabar. Kodėl man gerai vienai, dar pati nesuprantu. Bet gera vienai, laisvai, ir viskas. Dabar ir iš šalies girdžiu daug komplimentų, neva atrodau kitaip, spinduliuoju. Negaliu sakyti, kad nėra meilės. Aš be meilės negaliu gyventi – man reikia šiek tiek pasikankinimo. Prie altoriaus tikrai nenoriu, tačiau kažkokie neįpareigojantys santykiai, be abejo, yra.“
