Garsiausio airiško alaus skonį žinome dažnas, tačiau ar daug galėtume papasakoti apie jo kūrėją Arthurą Guinnessą? Specialiai Jums – penki įdomiausi faktai iš jo gyvenimo.
Gavo dosnų palikimą. Bene garsiausias aludaris Arthuras Guinnessas gimė 1725 m. rugsėjo 28 dieną mažame Airijos miestelyje Selbridže. Smulkių ūkininkų sūnui niekada nebūtų pavykę sukurti alaus imperijos, jei ne lemtingasis testamentas.
A. Guinnessas su tėvu Richardu dirbo samdiniais pas vietos kunigą Arthurą Price‘ą. Vienišas dvasininkas bėgant metams artimai susibičiuliavo su savo pagalbininkais ir po mirties visą turtą paliko tėvui ir sūnui Guinnessams. Anuomet 100 svarų buvo nemenki pinigai – su jais buvo galima pradėti verslą.
Pasirašė rekordinę nuomos sutartį. 1759 m. Dublino pietvakariuose A. Guinnessas nusižiūrėjo didžiulę, tačiau apleistą alaus daryklą „St. James‘s Gate Brawery“. Su pastato šeimininku jis sudarė gana keistą nuomos sutartį. Nors už metus tereikėjo mokėti 45 svarus, tačiau nuomos sutartis kone nesibaigianti – apgriuvusią alaus daryklą A. Guinnessas išsinuomojo net 9 000 metų!
Alaus imperijos pradžia buvo dosnus palikimas.
Susilaukė 21 vaiko! Tačiau Arthuro ir Olivios Guinnessų vaikučiai gimdavo anksčiau laiko. Net ir tie, kurie į šį pasaulį atkeliaudavo laiku, buvo labai gležni ir ilgai neišgyvendavo. Iš dalies galima kaltinti ir laiką, kai medicina dar nebuvo tokia pažengusi, bet ir kelių metų sulaukusius vaikus pasiglemždavo visai nesunkios ligos. Netektį tėvams teko išgyventi net vienuolika kartų... Tačiau suaugusių ir gyvenimą nugyvenusių Guinnessų ne ką mažiau – dar dešimt atžalų! Beje, trys iš jų pasekė tėvo pėdomis ir tapo Guinnesso alaus dinastijos dalimi.
Nesumanė „Guinnesso rekordų knygos“. Nors jos pavadinimas, be abejonės, nurodo žinomiausią airių aludarį bei šios gamyklos produkciją, tačiau knygos nerašė nei vienas iš Guinnesso šeimos narių.
1951 m. lapkričio 10 d. seras Hughas Beaveris, tuo metu dirbęs „Guinness“ alaus daryklų vykdančiuoju direktoriumi, dalyvavo paukščių medžioklėje. Nepataikęs į dirvinį sėjiką, jis susiginčijo su savo kompanionu, kuris paukštis greitesnis – dirvinis sėjikas ar raudonasis tetervinas, kurį be vargo sumedžiojo konkurentas. Tą vakarą niekas iš medžiotojų negalėjo užbaigti ginčo, nes šio fakto tiesiog nežinojo ir negalėjo patikrinti. Alaus gamyklų atstovas kuo aiškiausiai suvokė, kad panašių ginčų nuolat kyla besilinksminančiose vyriškių kompanijose ir sugalvojo, kad faktai apie greičiausius, lėčiausius, didžiausius gyvūnus ir kitus reiškinius turi būti kur nors surašyti.
Kelerius metus sero H. Beaverio pasamdyti broliai dvyniai Norrisas ir Rossas McWhinteriai, kuriems priklausė faktų agentūra Londone, rinko ir sistemino faktus iš įvairių sričių. 1954 m. rugpjūtį buvo išleista „Guinnesso rekordų knyga“. Visas tūkstantis egzempliorių buvo išdalyti tiesiog baruose.
Tapo Dublino simboliu. Dar A. Guinnessui gyvam esant, jo gaminamas alus tapo ne tik Dublino, bet ir visos Airijos simboliu. Savo vaikams, anūkams, proanūkiams verslininkas paliko klestinčią kompaniją ir 25 000 svarų, kurie tada prilygo šiandienos 865 000 svarų. Negana to – vis dar galiojančią patalpų nuomos sutartį.
Šiandien Guinnesso alaus darykla yra vienas lankomiausių Dublino objektų, o turistams tiesiog privaloma įsiamžinti prie vartų į jos teritoriją.