44-ąjį gimtadienį mininti Meda Jonaitytė: „Dukrai suaugus, jaučiau tuščio lizdo sindromą“

Meda Jonaitytė / Pauliaus Peleckio, Redos Mickevičiūtės, Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2021-08-14 19:02
Medos Jonaitytės vardas tikriausiai visuomet neš ypatingą karūną – vieno pirmųjų Lietuvos topmodelių. Rugpjūčio 14 dieną buvusi „Image Group“ bendrasavininkė, šiuo metu prekinio ženklo „InAvati“ sklaidos vadovė mini gimimo dieną. „Turiu prisipažinti, jau senokai nebesu jautri šiai šventei“, – intriguoja žinoma moteris.

Meda, užsiminėte, kad gimtadieniai jums kelia mažai emocijų, kodėl?

Tikriausiai tai susiję su tuo, kad pasisekė gimti gražiu metu, kai visi vaikai leisdavo laiką kaimuose pas senelius. Nuo pat vaikystės mano gimtadieniai buvo tuštoki. Ko gero, prie to pripratau ir niekada nebesureikšminau šventės. Gal dar kas negirdėjo, bet prieš metus palikau modelių agentūrą „Image Group“ ir prisijungiau prie prekinio ženklo „InAvati“ kūrybinės komandos. Artėja ruduo, laukia naujos kolekcijos pristatymas, todėl dabar man pats darbymetis. Apie gimimo dieną ir minutės pagalvoti neturėjau, todėl giliuose apmąstymuose nesu, manau, jį sutiksiu su bičiuliais jų sodyboje, savo mylimoje Labanoro girioje.

Su amžiumi ateina patirtis

Amžiaus, skaičių prasme, tai taip pat man niekuo neypatinga sukaktis. Prie pirmojo skaičiaus keturi jau esu pripratusi, o dabar antrasis taip pat bus keturi. Kol sveikata gera, skaičių pasikeitimas mane tik džiugina, o toliau – matysime, kaip bus. Su amžiumi juk ateina patirtis.

Praėjusiais metais daugumai laikas tarsi sustojo. Kokie tie metai buvo jums?

Atsisveikinau su modelių agentūra „Image Group“, dabar  ten ir toliau puikiai tvarkosi mano kolegė ir draugė Julija Maslinskaja. Kadangi šiuo metu dirbu su prekiniu ženklu „InAvati“, veiklos pastaraisiais metais man netrūko. Nuoširdžiai stengiamės, norisi, kad Lietuvoje būtų kokybiškų drabužių, aksesuarų. Darbo tikrai yra nemažai. Pas mus, beje, dirba labai sąmoningi žmonės, ačiū Dievui, kažkokių protrūkių pavyko išvengti. Niekas nepasikeitė. Laiku viskam pasiruošėme, rūpinomės, kad įvykdytume užsakymus, sulaukėme ir naujų klientų susidomėjimo.

Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.
Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.

Buvo paprasta nutraukti santykius su „Image Group“?Galima sakyti, kad tai buvo jūsų kūdikis.

Apsispręsti, su kuriuo mylimuoju lieku, man padėjo gyvenimas. Viskas klostėsi gana organiškai. Veiklą modelių agentūroje tikrai mylėjau ir iki šiol stebiu, kaip jiems sekasi, viskas – puikiai. Supaprastinant atsakymą sakau, kad mano pačios dukra užaugo ir aš supratau, kad mama būti amžinai nebenoriu. Turiu omeny, jog modelių agentūroje nuolatos dirbu su už mane jaunesniais žmonėmis. Ilgainiui pajutau, kad požiūris į darbą, tam tikri dalykai keičiasi. Ėmiau jausti vis didesnę atskirtį tarp kartų ir paprasčiausiai panorau judėti kita kryptimi. Kai įkūrėme agentūrą, su Renata ir Julija buvome draugės. Kartu augome, brendome. Bėgant metams, modeliams tapau vyresne seserimi,  vėliau – mokytoja, ilgainiui – mama.

Mano pačios dukra užaugo ir aš supratau, kad mama būti amžinai nebenoriu

Žinoma, tik vaizdingai kalbu, bet iš tiesų modelių mamų amžius yra toks pats, kaip dabar mūsų. Į savo darbą visuomet žiūrėjau be galo atsakingai, nes kontaktavau su jaunais žmonėmis, kurių stuburas dar formuojasi ir aplinkui yra nemažai iššūkių. Norėjosi visuomet tuos žmones tinkamai prižiūrėti. Kartu augome, mokėmės. Tam tikru metu pajutau, kad norėčiau kažko kito. Beveik paraleliai mano gyvenimas kokius ketverius metus siejosi su prekiniu ženklu „InAvati“, tad galiausiai pasirinkau dirbti ten, kur dabar ir esu.

Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.
Meda Jonaitytė / Vaido Jokubausko nuotr.

Dėl savo sprendimo nebedvejojate?

Savo veiklos nebedaliju į dvi dalis. Mano įsijautimas į naują darbą – didžiulis. Patinka įmonės tikslai, požiūris, turiu vidinių ambicijų, kad šiam prekiniam ženklui sektųsi. Norėčiau, kad turėtume lietuvišką veidą ir „InAvati“ išpopuliarėtų, jei ne tolimame, tai bent artimame užsienyje.

Dabartinis darbas man yra įdomus. Tikrai buvo gaila atsisveikinti su „Image Group“, bet šį sprendimą priėmiau sąmoningai, kurį laiką norėjosi pokyčių, jautėsi rutina, tad nors ir nebuvo lengva, gražiai atsisveikinome. Kol kas dėl nieko nesigailiu. Džiaugiuosi dabartinio kolektyvo ambicijomis, darbas man labai įdomus, daug ko mokausi. Naujų patirčių kažkuriame gyvenimo taške visi juk norime.

Meda Jonaitytė / Gertrūdos Varnaitės nuotr.
Meda Jonaitytė / Gertrūdos Varnaitės nuotr.

Monotonija – jūsų priešė? Sau laisvo laiko per darbų maratoną randate? 

Tikrai yra buvęs ne vienas momentas, kuomet norėjosi tiesiog nieko gyvenime neveikti, pasitaiko tokių akimirkų ir dabar. Visi esame žmonės, tačiau šiuo metu, kiek įmanoma, stengiuosi žongliruoti tarp darbo ir laisvalaikio.

Kita vertus, nemeluosiu – esu iš tokių žmonių, kurie į kažką įsitraukę, nesustoja ir nepailsi. Kartais organizmas išduoda, jog reikia atostogų. Tiesa, nedažnai taip nutinka. Išbandyti kažką naują man visuomet įdomu. Aišku, jei kalbėsime apie jėgų patikrinimą kokiame ekstremaliame sporte, tai su manimi visiškai nesuderinama.

Dažniausiai siekiu naujos informacijos, žinių gilinimo. Esu iš tų žmonių, kuriems reikia jausti pulsą, o sritys gali būti labai įvairios. Monotonijos prasme, jei turėčiau galimybę nedirbti, tai tą daryčiau tik tuo atveju, jei galėčiau pasirinkti įdomias studijas bet kokiame pasaulio kampelyje. Tobulėti ir mokytis man – be galo svarbu. Nejaučiu poreikio, jaučiu norą.

Tobulėti ir mokytis man – be galo svarbu. Nejaučiu poreikio, jaučiu norą

Jūsų dukrai Gertrūdai jau 21-eri. Esate labai artimos, ar jai išvykus studijuoti, jautėte „tuščio lizdo“ sindromą?

Tikrai taip. Dukrai suaugus, jaučiau ir jaučiu. Buvo laikas, kai suvokiau, kad mano mergaitė jau labai didelė, pratinausi prie to...karantinas vėl mus abi suartino. Gertrūda anksčiau norėjo rinktis studijas Londone. Dar prieš pirmąją koronaviruso bangą ji ruošėsi palikti Lietuvą, tačiau situacija netikėtai pasikeitė. Neslėpsiu, buvo daug nežinomųjų ir neatsakytų klausimų, todėl galiausiai dukra apsisprendė nevykti į svečią šalį ir pasiliko namuose. Vėl daug laiko praleidome kartu, bet atėjo metas, kai dukra vėl ėmė kurti vizijas, dėlioti planus ir vėl mane aplankė tas „tuščio lizdo sindromas“ prie kurio iš naujo reikėjo priprasti.

Jaučiu, kad gyvenime reikia mokėti persiorientuoti, todėl džiaugiuosi turėdama mylimą veiklą ir tą tuštumą galėdama paskandinti padidindama darbo apimtis (šypsosi). Kitu atveju, gal būtų sudėtingiau. Kažką panašaus jau esu išgyvenusi, todėl žinau, jog pristaikysiu. Blaiviu protu suvokiu, kad taip turi būti, kad atėjo tas momentas.

Kokia kryptimi žvelgia jūsų dukros akys? Gertrūdą domina mados pasaulis?

Manau, kad ji dabar ieškojimuose. Mano dukra jauna baigė mokyklą, vienus metus studijavo socialinę politiką, po to suprato, kad vis dėlto tai nėra jos sritis, padarė mažytę pertrauką. Jos metu Gertrūda dirbo. Labai ja didžiavausi ir džiaugiausi. Prisipažinsiu, turėjau lengvą pergyvenimą, ar neišauginau per gležnos gėlelės, bet Gertrūda – šaunuolė, nes pradėjusi dirbti atlaikė nemažus krūvius. Būdama gan introvertiška asmenybe, Gertrūda išsitreniravo komunikabilumo raumenį. Darbe ji sulaukė nemažai pasiūlymų, karjera klostėsi puikiai. Tuomet dukra nusprendė pasirinkti studijas Londone, bet dėl užklupusios pandemijos jų atsisakė ir įstojo į kūrybines indutrijas.

Manau, mada jai tinka ir patinka. Aš, kaip mama, matau ją galinčią dirbti „netoliese“ mados. Dukra tikrai turi puikų skonį, akį. Man labai patinka, kaip ji mato dalykus. Tiesa, Gertrūda dar yra ieškojimuose, bet tvirtai tikiu, kad save suras.

Meda Jonaitytė su dukra Gertrūda (2015 m.) / Tomo Kaunecko nuotr.
Meda Jonaitytė su dukra Gertrūda (2015 m.) / Tomo Kaunecko nuotr.

Pati išmaišėte visą pasaulį, buvote paauglė, kai jums atsivėrė šalių sienos, ar Gertrūdai pareiškus norą studijuoti svetur bent kiek sunerimote?

Esu už tai, kad jauni žmonės pamatytų pasaulį. Iškart išjungiu savyje „mamytę“ ir sakau, jog keliavimas, savęs ieškojimas yra viena iš savarankiškumo mokyklų. Kai tėvai yra arti, prie geriausių norų, būti savarankiškam vaikui sunkiau. Kartais mes, mamos, net nejausdamos darome meškos paslaugą, norime savo vaikus apsaugoti absoliučiai nuo visko. Dažnai kai kuriuos klausimus sprendžiame už juos, kai jie tą padaryti galėtų patys. Visada, nuo pat dukros vaikystės, aš save tramdžiau, kad nedaryčiau klaidų.

Iš kitos pusės, pripažįstu, kad ir aš esu kontroliuojanti mama. Labai stengiuosi savo vaiko neužsmaugti, noriu, kad jis kvėpuotų. Puikiai suprantu, jog Gertrūda turi padaryti savas klaidas tam, kad išmoktų tam tikras pamokas. Aišku, visuomet norisi savo vaiką apsaugoti nuo nesąmonių ir klaidų, bet aš Gertrūdai sakau – svarbiausia nepridaryk fatališkų klaidų, visos kitos – pamokos. Linkiu ir kitoms moterims pabandyti savyje „išjungti“ mamą.

Meda Jonaitytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Meda Jonaitytė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kada nors svartėte gyvenimą kurti ne Lietuvoje? 

Anksčiau tikslo ar nuoširdaus noro palikti Lietuvą ir gyventi užsienyje aš niekada neturėjau. Net kai buvau ištekėjusi ir mano vyras gyveno JAV,  vis tiek nenorėjau ten likti ir gyventi. Aišku, prisidėjo ir gyvenimo aplinkybės, mano dukra buvo maža, jos tėtis, mano pirmasis vyras, gyveno Lietuvoje. Daug aplinkybių lėmė mano sprendimą. Dabar nebeatmetu tokios galimybės, kad galėčiau pagyventi ar padirbėti kitoje šalyje, bet tai vis dar nėra mano tikslas. Aš myliu Lietuvą, man čia gera, jaučiuosi jaukiai. Mūsų miesto dydis yra labai optimalus, per dieną gali nudirbti daug darbų, lengva gyventi Vilniuje. 

Mano akys keliauja: mato didžiuliuose mietuose daug skirtingų išraiškos formų aprangoje, mato skirtingas kultūras, girdi skirtingas kalbas

Tiesa, prieš kurį laiką pamąsčiau, ko man trūksta Lietuvoje. Su darbais, parodomis, su kuriamu prekiniu ženklu mes išvažiuojame į užsienį. Mano akys keliauja: mato didžiuliuose mietuose daug skirtingų išraiškos formų aprangoje, mato skirtingas kultūras, girdi skirtingas kalbas. Tai džiugina ir aš to nebijau, esu atvira ir man to labai trūksta Lietuvoje. Viskas čia labai monotoniška akiai ir vienoda. Aišku, skirtingų kultūrų susidūrimus visuomet lydi iššūkiai, bet galbūt aš naivi, tačiau tikiu, kad galima sugyventi labai skirtingiems žmonėms po viena saule. Smagu, jog esame skirtingi. Vienintelis dalykas, ko nemėgstu – radikalumas.

Ko sau linkite kitais metais?

Nežinau. Tikrai nežinau. Galvoje sukasi tik viena materiali svajonė. Ateityje norėčiau susirasti gražų seną sodą, pasistatyti mažą namelį ir kad prie jo augtų senos obelys. Tiksliai neatsakysiu, kodėl šie medžiai, bet esu pakankamai vizualus žmogus ir savo vaizduotėje turiu nusipiešusi vaizdą. Pamačiusi tą sodą iš karto suprasčiau, kad tai TAS.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai