41-ąjį gimtadienį švenčianti Ineta Stasiulytė: „Kai esi mama, svarbiausia susitvarkyti su savo emocijomis“

Ineta Stasiulytė su dukromis Upe ir Frėja / Asmeninio albumo ir R.Živelienės, L.Petronienės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-05-17 08:01
Gimtadienį gegužės 17-ają mininti Ineta Stasiulytė – asmenybė, kurios vienu žodžiu neapibūdinsi. Ji ne tik mylima kino bei teatro aktorė, daugelį metų aplink save skleidžianti pozityvą, bet ir dviejų mergaičių mama, kartais, rodos, daranti tai, kas neįmanoma, gebanti būti keliose vietose vienu metu. Ineta atvirame Žmonės.lt interviu sako, jog iš tiesų tik mes patys save ribojame ir tos ribos pranyksta, jei išmokstame drąsiai priimti gyvenimo iššūkius bei pažabojame savo naudai laiką.

Ineta, kaip jūs vertinate praėjusius metus, kokie jums jie buvo?

Labai dažnai susimąstydavau apie daugumos apkalbėtas, besikeičiančias gyvenimo sąlygas. Ilgainiui supratau, kad jos asmeniškai man įtakos neturi. Tam tikros likimo korekcijos nebuvo tokios prie kurių aš nesugebėčiau prisitaikyti. Kai supranti, kad viskas – tavo galvoje, vėl atgauni lankstumą. Jo mano gyvenime netrūko tiek profesinėje, tiek asmeninėje terpėje.

Pastaruosius metus aš dirbau net daugiau, negu įprastai. Reikėjo ne laukti geresnių laikų, o gyventi šia diena bei žiūrėti, ką galima dabar padaryti. Kaip jau per ilgą laiką supratau – mano misija yra skleisti džiaugsmą ir kelti optimizmą visiems. Būtent šis tikslas ir vedė į priekį, į jį ir orientavausi panedemijos laikotarpiu. Net su mylimais herojais Džilda ir Orestu Vaigauskais primąstėme įvairiausių dalykų, tad metai prabėgo smagiai, be jokių problemų.

Ineta Stasiulytė
Ineta Stasiulytė

Neseniai su kolega Aisčiu Mickevičiumi aplankėte Turkiją. Ten skridote darbo reikalais?

Važiavome trumpam laikui – trims naktims. Tai buvo grynai darbinė kelionė, tačiau jos metu netrūko malonių atradimų. Po dviejų su puse metų intensyvaus vaiko auginimo toje išvykoje mane aplankė įvairiausi jausmai. Pirmą kartą leidausi taip toli be dukrelės Frėjos. Nusfilmavau ir galvoju, tai ką, dabar galiu nieko nedaryti, akimis nieko negaudyti ir neieškoti, tiesiog žvilgsnį įsmeigti į palmę ir sėdėti? Po filmavimų likusios kelios valandos iki miego, buvo didelės atostogos. Malonu, kai darbą galima sujungti su poilsiu.

Ineta Stasiulytė su dukra Upe / Mariaus Bendzelausko nuotr.
Ineta Stasiulytė su dukra Upe / Mariaus Bendzelausko nuotr.

Pirmą kartą ilgesniam laikui mamoms su vaikais kartais būna sunku išsiskirti, o čia dar į tolimą kraštą skristi. Nesibaiminote palikti dukros?

Tai buvo pirmoji tokia tolima kelionė ir pirmas išsiskyrimas su dukra, bet jaučiausi rami. Aš  ją maitinau, iki suėjo du su puse metų. Sutapo, kad ruošiausi baigti maitinti Frėją ir sulaukiau šio pasiūlymo išvykti. Nusprendžiau, kad dabar tas momentas, kada reikia paruošti dukrytę. Padariau viską, kad Frėja žinotų, kas vyksta ir jaustųsi gerai. Niekur nebėgau, viską ramiai suplanavau. Pasakojau dukrai kur keliauju, lankstėme pirštukus drauge po kiek dienų grįšiu,  sakiau, kad ateis močiutė, vieną dieną jos veiks tą, kitą – aną. Žinoma, Frėjai buvo kilusi nuostaba, tai kurgi čia dabar ta mama išvyksta, bet pamažu ji su mintimi apsiprato ir pasiruošė. Viskas vyko iš anksto kruopščiai sustyguotai, todėl ir aš kelionės metu nejaučiau diskomforto.

Nors ir daug darbų jūsų laukė, per praėjusius metus netrūko periodų, kai tiesiog reikėjo likti namuose ir negalėjome niekur eiti. Aplinkybės susidėliojo taip, kad visi daugiau laiko galėjo skirti šeimai. Kaip tas dienas išnaudojote?

Iš tikrųjų per karantiną sau galvoje persidėliojau visokias vertybes, kas yra svarbiausia ir kiek aš, būdama tokia darboholikė, skirdavau laiko darbui, o kiek vaikams. Neslėpsiu – labai į naudą ta pertrauka išėjo, džiaugiausi galinti atsiduoti savo dukroms. Štai, pavyzdžiui, dabar, rinkdamasi darbus, aš apgalvoju, ar geriau tą laiką praleisčiau namuose, ar būčiau užimta.

Aktorė Ineta Stasiulytė / Aleksandro Broko (Culture Bridge) nuotr.
Aktorė Ineta Stasiulytė / Aleksandro Broko (Culture Bridge) nuotr.

Vaikui augant stebime kiekvieną jo mimiką, kiekvieną pokytį. Kokia šiuo metu Frėja, koks ji vaikas?

Labai smagus vaikas, rami mergytė. Su ja galiu be jokių trukdžių pažiūrėti serialą, atsipalaiduoti. Frėja šalia sėdi, viskas jai įdomu. Nėra taip, kad nuolatos turėčiau būtinai kažką su dukra veikti, nes kitaip ji taps irzli. Ne. Dukrytė – ramybės uostas, su ja mums labai gera. Grįžtu namo, pasidariusi visus darbus, ir be galo laukiu mūsų susitikimo. 

Vaiko auginimas, aktyvi darbinė veikla... Nepersitempiat?

Su Frėja visiškai nepavargstu. Esu įsitikinusi, kad viskas vyksta labai organiškai, jei tik sugebi konkrečiai susidėlioti savo planus, dienotvarkę. Į tas pačias grožio procedūras, kurios man įtraukiamos į privalomųjų darbų sąrašą, suspėju nueiti. Jei kažko nepadarau ar nesusiplanuoju, jaučiu įtampą, tokia būnu ir namuose, todėl stengiuosi iki grįžimo namo susiderinti viską taip, kad nereikėtų paskui šalia dukros lindėti telefone ar kažkokių darbų planuoti. Pačios turime viską susidėlioti savo užrašų knygelėse ir tada atsiranda tas harmoningas laikas, produktyvus buvimas su vaikais. Dažniausiai pavargstame, kai plėšomės per pusę.

Ineta Stasiulytė su dukra Frėja / Asmeninio albumo nuotr.
Ineta Stasiulytė su dukra Frėja / Asmeninio albumo nuotr.

Greitai po Frėjos gimimo persiorientavote, išmokote minutė į minutę planuoti laiką?

Prisimenu vieną ekstremalią situaciją. Kai Frėjai buvo du mėnesiai, sulaukiau prašymo vesti vieną renginį per Kalėdas. Gavosi taip, kad užsakovai norėjo, jog įsikūnyčiau į savo heroję iš filmo „Gautas iškvietimas“. Tuo metu kalbėjausi su dviem skirtingais asmenimis apie tą patį, tačiau iki pat galo mąsčiau, jog derinu viską vienam renginiui. Artėja renginio data ir mane lyg elektra nukratė – juk čia du skirtingi renginiai tą pačią dieną. Atstumas tarp jų – nuo „Tamsta“ klubo Vilniuje iki „Pramogų banko“. Sėdžiu už galvos susiėmusi, juk maitinu dukrelę kas valandą, o savaitės gale laukia dvigubas darbas. Gerai, jog tuo metu turėjau nuostabią auklę, kurią iki šiol angelu vadinu. Ji atsisuka į mane ir sako: padarysime ir suderinsime viską. Važiavau į vieną vietą – pravedžiau renginį, tada į vietą, kur manęs su dukryte laukė auklė, pamaitinau ją ir į kitą renginį. Pradžią padariau ir vėl grįžau, pamaitinau kūdikį, tada lėkiau vesti ankstesnio renginio žaidimėlių. Viskas buvo taip ekstremalu.

Tos dienos vakarą sėdėjome su aukle ir juokėmės – jei tai pavyko, vadinasi, viskas įmanoma. Paskui, kai Frėjai buvo trys mėnesiai, gavau pasiūlymą užimti komisijos narės kėdę viename projekte. Tai buvo taipogi iššūkis. Filmavimai truko tris dienas po aštuonias valandas su viena pertrauka per dieną. Vadinasi, auklė vaikščiodavo per pūgas lauke po kelias valandas, kol Frėja miegodavo, paskui atveždavo ją, pamaitindavau vaiką ir toliau filmavausi. Dažnai susimąstau, jog visai neplanavau iš pat pradžių sugrįžti taip greitai į darbus, bet taip viskas susiklostė.

Ineta Stasiulytė su dukromis Upe ir Frėja / Asmeninio albumo nuotr.
Ineta Stasiulytė su dukromis Upe ir Frėja / Asmeninio albumo nuotr.

Tarp dviejų jūsų dukrų – nemažas amžiaus skirtumas. Jaučiate skirtumą tarp to, kaip auginote Upę ir dabar auginate Frėją?

Iš esmės pats pagrindas – tas pats. Kai pirmą kartą tapau mama, man viskas atrodė intuityvu, jaučiau ką daryti. Jei kildavo kokių klausimų, konsultuodavausi su gydytojais, draugėmis. Pagrindinis skirtumas tikriausiai ir yra tai, jog su Upe  aš intuityviai viską dariau, o Frėją auginu daugiau sąmoningai. Tačiau abiejais atvejais mano širdis jautė, kas vaikams geriausia.

Svarbiausia, kai esi mama –  susitvarkyti su savo emocijomis, su savo galva, o jau tada ir vaikai šalia tavo ramybės augs harmonijoje.  Jie viską perima iš tėvų. Kai išgirstu sakant „mano vaikas verkia, nesuprantu, kodėl“, iš karto pagalvoju, kad kažkas tėvų bei vaikų santykiuose ne taip. Jei tavo kūdikis verkia – sustok, įsiklausyk. Tikriausiai reikia jį išgirsti. Jeigu esi išsiderinęs, viskas persiduoda vaikui.

Kas jus labiausiai palaiko, padeda nepalūžti?

Mane gamta sugrąžina į save. Visiškai nesvarbu, kuriuo metų laiku. Galėčiau išduoti papraščiausią paslaptį ir receptą, kas be galo atpalaiduoja. Kai mano galva apkrauta, išsiderinu ir visko labai daug, kiekvieną rytą turiu tokį ritualą. Išeinu į balkoną ir žiūriu kaip auga pušis. Jei aš to nepadarau – nesusistyguoju. Gera pajausti, kaip medis auga. Jis turi šaknis, turi stiprų pagrindą, yra įsižeminęs. Plona pušis, bet tvirtai įleidusi savo šaknis į žemę. Didžiausia bėda, kuri gali nutikti – šakas nusverti sniegas ar pūsti stiprus vėjas, kuris į visas puse neša, bet, žinote, ką? Pušis vis tiek stovi įleidusi šaknis, auga ir vargo nemato. O kas nutinka su mumis – turime šaknis, savo porsenelius, senelius, tėvus. Augame. Bet imame ir pradedame tomis savo šakomis makaluotis. Mums reikia tik augti, džiaugtis saulės spinduliais, tuo pačiu sniegu ir net lietaus pliūpsniu. Kalbu metaforiškai, bet derėtų kiekvienam išmokti save „pasilaistyti“. Kai kam tai  gyvybės suteikia kelionės, kai kam – kavos puodelis, ramiai išgertas prieš dienos darbus....

Mes, žmonės, esame kaip aparatas. Kiekvienas skleidžiame vibraciją. Džiaugsmas, kitos geros emocijos kelia aukščiausias vibracijas, neigiamos – žemas vibracijas. Fizinis kūnas reaguoja į tai. Žinau, kad jei labai ilgai  būsiu apsupta žemų vibracijų, tada man gresia ligos, bloga savijauta. Dantis juk valome kiekvieną rytą, bet kokius žodžius sakome – nemąstome. Teisingos, geros mintys yra tokios pat svarbios kaip ir elementari higiena.

Ineta Stasiulytė su dukra Frėja, mama Dana ir močiute Jadvyga / Asmeninio albumo nuotr.
Ineta Stasiulytė su dukra Frėja, mama Dana ir močiute Jadvyga / Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien jūsų gimimo diena. Kada nors skaičiuojate prabėgusius metus?

Matau labai realius fizinius pokyčius, bet man patinka būti savo amžiuje. Keista, kai žmonės sako, jog nepatogu klausti, kiek kam metų. Čia yra įsivėlusi klaida. Jei išanalizuotume savo posakius, mes visi norime gyventi šimtą metų, bet kaip tada mes tą galime padaryti nepasiekus penkiasdešimties ar šešiasdešimties? Jei aš noriu sulaukti šimtmečio, savaime aišku, kad kiekvienus metus labai vertinu. Man šiandien sukanka 41-eri ir tai jau didžiulė laimė. Aš dar gyva, sveika ir aš galiu garsiai rėkti bei sakyti, kiek man metų.

Žinoma, galbūt ir norėsiu atrodyti geriau negu mano bendraamžė, bet tikrai nesilygiuosiu į dvidešimetes. Kiekvieno kūnas keičiasi ir manau, tai – natūralus procesas. Reikia savimi rūpintis ir prisižiūrėti, bet viską daryti su protu.

Koks jūsų neslaptas gimtadienio noras?

Turėti laisvę elgtis taip, kaip noriu ir naudotis ja priimant sprendimus dėl savo kūno. Norėčiau, jog būti sveika atrodytų ne mažiau teisinga, negu būti paskiepyta ar persirgusia šiomis dienomis visą pasaulį kamuojančiu virusu. Galiu dėti daugiau pastangų, kad save išlaikyčiau saugia bei garantuočiau gerą savijautą, bet nenoriu jaustis turinti mažiau galimybių už kitus.

Naujausi straipsniai