41-ąjį gimtadienį minintis D.Norvilas „jaukinasi“ naują sodybą: „Su Renata supratome, kad reikia plano B“

Deivis ir Renata Norvilai su vaikais bei augintiniu Leksu / Gretos Skaraitienės, Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-06-13 14:45
Deiviui Norvilui birželio 13-ąją sukanka 41-eri metai. Dainininkas sako, kad šią dieną praleis ramiai su pačiais artimiausiais, didžiuliai jo norai jau išsipildė – Renata ir Deivis Norvilai ruošiasi prikelti naujam gyvenimui dar vieną sodybą Zarasų krašte. „Galvojame apie kaimo turizmą“, – Žmonės.lt atvirauja Deivis.

Deivi, kur šiuo metu leidžiate savo dienas – Vilniuje ar sodyboje Zarasų krašte? Kaip jūsų šeimai praėjo pandeminiai metai?

Didžiąją dalį laiko būname Zarasuose. Tik sodyba ir gelbėjo šiais niūriais pandeminiais metais. Tas karantinas – it kalėjimas...

Savo sodyboje gyvenome ir žiemą, per didžiuosius šalčius. Sukūrenome tiek malkų, kiek dar niekad nebuvo tekę sukūrenti.

Su Renata ir vaikais visais įmanomais būdais bandėme praskaidrinti nūdieną. Nusipirkome lygumų slides, netrūko aktyvios veiklos ir malonių iššūkių.

Su Renata ir vaikais visais įmanomais būdais bandėme praskaidrinti nūdieną

Vienaip ar kitaip, po truputį gyvenimas ima grįžti į įprastas vėžes, tad greit blogos emocijos liks užmarštyje. Planuojami koncertai, pasirodymai. Tikiuosi, kad trečiais metais kultūros sektoriaus niekas nebestabdys. 

Renata ir Deivis Norvilai / Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Renata ir Deivis Norvilai / Gretos Skaraitienės „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Gera mažais žingsneliais grįžti į sceną?

Labai gera, scenos buvome tikrai išsiilgę. Tokiais momentais supranti, koks tau yra brangus tavo darbas.

Turbūt ne vienas atlikėjas pandemijos metu buvo išsigandęs, pagalvojo, kad reikėtų mokėti daryti dar kažką, nes vien iš scenos nepragyvens.

Aš pats nuoširdžiai svarsčiau pradėti ūkininkauti, tačiau nuosekliau su Renata tuo pasidomėję, supratome, kiek daug visko reikėtų sėti, ravėti, auginti ir daryti bei kiek tai užimtų laiko. Nusprendėme, kad gal dar šiek tiek pakentėsime.

Pandeminiais metais gyvenote iš santaupų? Juk vaikus, šeimą reikia išlaikyti, o čia viskas sustoję...

Jei ne mudviejų su Renata vedamas „Teleloto“ žaidimas – būtų buvę blogai. Už tai be galo esu dėkingas Valinskams, nes būtent Arūnas atsakingas už „Teleloto“ reikalus Lietuvoje. Neslėpsiu, jis padėjo „praplaukti“ mūsų šeimai šį sunkų laikotarpį.

Karantino metu prisidėjau ir prie kelių serialų garso takelių atsiradimo, dirbau ir iki šiol tebedirbu su vienu labai rimtu savo kūriniu.

Jei ne mudviejų su Renata vedamas „Teleloto“ žaidimas – būtų buvę blogai

Taip pat su šeima bandome „prisijaukinti“ dar vieną sodybą Zarasų pusėje, bet kol kas anksti apie tai kalbėti, nes ten – tikras šabakštynas. Reikia viską prikelti naujam gyvenimui. Turime minčių apie kaimo turizmą. Per pastaruosius metus su Renata supratome, kad planą B gyvenime reikia turėti, nes niekad negali žinoti, kas  nutiks. 

Deivis ir Renata Norvilai su sūnumi
Deivis ir Renata Norvilai su sūnumi

Vieną sodybą jau prikėlėte naujam gyvenimui, o dabar laukia dar ir antroji. Viską vėl darysite savomis rankomis? 

Tikrai taip, man tai – pati geriausia dalis. Galima sakyti, kad net pasiilgau to jausmo, kai kažkokią vietą prikeli naujam gyvenimui. Turiu patarimą visiems, planuojantiems ar ką tik įsigijusiems sodybas, kurias reikia atgaivinti – fotografuokite visą procesą, nes vėliau be galo malonu matyti progresą. 

Ir dabartinėje sodyboje ruošos bei ūkio darbus nudirbame patys su Renata. Nors ir esu visiškas tinginys, lyginant su eiliniu „kaimo žmogumi“, tačiau malkas ateinantiems metams susiskaldėme, aplinką susitvarkėme.

Pasiilgau to jausmo, kai kažkokią vietą prikeli naujam gyvenimui

Karantino metu stengiausi kuo daugiau laiko praleisti prie kaimo darbų dar ir todėl, kad nepriaugčiau svorio, nes namuose Vilniuje nieko nereikia daryti, galima sėdėti išsidrėbus ir spoksoti televizorių. Kažkoks balsas galvoje tuomet primena, kad reikia judėti, reikia kurti.

Vaikams gamtoje tikriausiai taip pat labai patinka?

Taip, bandome juos ir į visus namų ruošos procesus įtraukti tik kol kas tai nelabai mums sekasi. Ta miestiečio tinginystė yra smarkiai įaugusi – štai dabar, pavyzdžiui, sėdi sau Rėjus, nugvelbęs iš močiutės telefoną, ir ką tu jam (juokiasi).

Stengiuosi, kad vaikai kuo daugiau laiko praleistų lauke su skirtingais žaislais, žaidimais, karstytųsi medžiais, o ne sėdėtų sulinkę namuose prie kompiuterių ar telefonų. Su savo vaikais mes praleidžiame tikrai daug laiko. Ne tik karantino metu. Mūsų šeimai nebūdingas jausmas, kad „gal per mažai dėmesio ir laiko skiriame savo vaikams“.

Deivis ir Renata Norvilos su vaikais / Naglio Bieranco nuotr.
Deivis ir Renata Norvilos su vaikais / Naglio Bieranco nuotr.

Kaip Renata reagavo į idėją įsigyti dar vieną sodybą?

Jos vaikystė, kaip ir mano, prabėgo ne mieste. Žmonai patinka kaimas ir jo ruoša. Vienintelis dalykas, kuris Renatai iki šiol šiek tiek trukdo – kad mūsų Zarasų sodyboje nėra vandens ir kad tualetas – lauke. Tačiau kažkada ir tai sutvarkysime. Juk ne jaunyn einame, komforto tikrai norėsis.

Renata dabar gamina arbatas, mes jų parduotuvėje neperkame – toks jausmas, kad ten prekiaujama ne arbata, o šienu, lyginant su tikru Siauralapiu gauromečiu, tinkamai užplikytu mano žmonos.

Gaurometis – mėgstamiausias mūsų šeimos augalas, kad ir kiek Renata jo būna priskynusi ir pridžiovinusi, kasmet pritrūkstame. Šiemet žmona žadėjo pririnkti tiek, kad tikrai užtektų visiems metams ne tik mums, bet ir draugams. Žiūrėsime, ar išdegs jos planas (šypteli).

Labai gražiai  dabar viskas pas mus žydi, bet ar sulauksime vaisių – bus matyti. Pernai pavyko iš obuolių prisispausti tiek sulčių, kad pakaks dar vieniems metams. Veiklos kaime tikrai niekad nestinga ir mums abiems su Renata tai išties patinka.

Renata ir Deividas Norvilai /„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Renata ir Deividas Norvilai /„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kas prižiūri jūsų namą prie Vilniaus, kai leidžiate laiką Zarasuose?

Tą namą mes prižiūrime patys – grįžtame kas antrą savaitgalį.

Gamta, sodas, nuosavas namas – jūsų jaunystės svajonė? Ar prieš 20 metų būtumėt pagalvojęs, kad bėgsite kuo toliau nuo miesto?

Turbūt mažai jaunuolių mėgsta tėvų ar senelių sodybas, kuriose tekdavo lenkti nugarą vietoje to, kad galėtų linksmintis su draugais. Ir aš nebuvau iš tokių, kurie kadaise veržėsi į kaimą.

Pasižadėjau sau, kad ir savo vaikų per prievartą į sodybą netempsiu. Kol jie maži, vykstame drauge, kai paaugs, galės pasirinkti.

Pasižadėjau sau, kad ir savo vaikų per prievartą į sodybą netempsiu

Pamenu, kai nusipirkau pirmąją sodybą, mano tėvai to net nežinojo. Didžiulis siurprizas jiems buvo. Pasakiau tuomet, kad švenčiu gimtadienį, išsinuomavau vietą. Atvyko mano mama su tėčiu iš Klaipėdos. Tėvams  besižvalgant, jie tarė: „o, čia ir šeimininkė nebloga, bulves teisingai tamsoje laiko“. Renata tuomet šyptelėjo. Netrukus mama paklausė, ar tik aš nebūsiu nusipirkęs šios vietos. Tuomet ir prisipažinau.

Tai įvyko praėjus metams nuo įsigijimo. Žolė pirmą kartą atvažiavus buvo virš galvos, ten niekas negyveno daugiau nei dešimtmetį. 

Gamta mane pašaukė arčiau motinos Žemės.

Kaimynai pro tvorą nesmalsauja, kaip čia žymieji Renata su Deiviu tvarkosi?

Sodyboje neturime kaimynų, tačiau anksčiau, kai dar nebuvome apsitvėrę, pravažiuojančios mašinos sustodavo pasižiūrėti, kaip mes gyvename. Tokiais atvejais aš išeidavau iš namo pasidomėti, kodėl čia jie sustojo, tačiau, man nespėjus priartėti, stebėtojai nuvažiuodavo. Dėl to tame ruože, netoli kelio, pasistatėme tvorą.

Esu girdėjęs, kad yra kažkoks turistinis maršrutas su sustojimu prie mūsų sodybos, kad krašto lankytojai galėtų pamatyti, kaip tvarkosi Deivis su Renata. Tegul važiuoja, man negaila (juokiasi). Visi aplinkiniai žmonės – tikrai geri, labai teigiama aura čia.

Šiandien jūsų gimimo diena, kokiomis nuotaikomis ją pasitinkate?

Niekada nedarome kažkokių balių, atvažiuoja mano tėvai pasveikinti – man to pilnai pakanka. Dieną praleisime ramiai, džiugiai. Vyksime apžiūrėti ankčiau minėtosios, naujos sodybos.

 

Naujausi straipsniai