40-metį mininti Aistė Jasaitytė-Čeburiak: „Nenoriu, kad vaikai gyventų mano gyvenimą“

Aistė Jasaitytė-Čeburiak / Viganto Ovadnevo ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2020-11-29 19:51
Lapkričio 29-ąją buvusi manekenė, psichoterapeutė Aistė Jasaitytė-Čeburiak švenčia 40-metį. Ramybe žavinti moteris pasakoja gimtadienį sutinkanti apimta dvilypių jausmų.

„Kiekvieną kartą, kai dešimtmetis prasisuka, jaučiu tokį gedėjimą praeito laiko. Tenka atsisveikinti ir paleisti nugyventus metus, o tuo pačiu aplanko jausmas, kad laukia kažkas naujo, labai įdomaus ir prasmingo“, – portalui Žmonės.lt pasakoja jubiliatė.

Iš tiesų, gimtadieniai daugelį nukelia į susimąstymus ir prisiminimus. 40-metį pasitinkanti Aistė šypteli, kad jos gyvenime netrūko posūkių ir išbandymų – manekenės gyvenimą pakeitė šeimyninis, o nesibaigiančias klajones po pasaulio didmiesčius, kaip ji sako, išstūmė vidinės kelionės ir savęs paieškos.

Aiste, gimtadienį pasitinkate, kai visas pasaulis gyvena sąstingyje. Koks šis laikotarpis yra jums?

Sakyčiau, kad man labai gerai sekasi ir išgyventi, ir išbūti tą karantiną, tą sąstingį, nes mano gyvenime niekas labai ir nepasikeitė. Pastebiu, kad metams bėgant tampu introvertė, tai nebeieškau išorėje tiek pasitenkinimo. Gal todėl šis etapas man nėra toks sudėtingas – aš mėgstu analizuoti save, o jei tik nusigręžiu į išorę, tai tą dėmesį skiriu savo vyrui, santykiams, vaikams, namams. Negaliu sakyti, kad šiuo laikotarpiu jaučiu labai didelę netektį ar skriaudą.

Aišku, kartais ir nostalgiškai pažvelgiu į praeitį, bet tai man – savotiška pamoka – aš žinau, kad tai yra laikina, kad po to aš tik dar labiau vertinsiu kiekvieną akimirką, kai tik sugrįšime į normalias vėžes.

Aistė Jasaitytė-Čeburiak su šeima keliavo po Provansą / Asmeninio archyvo nuotr.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak su šeima keliavo po Provansą / Asmeninio archyvo nuotr.

Esate pati minėjusi, kad visuomenėje gajus jaunystės kultas, tad moterims gimtadieniai kelia kažkokį nerimą. Ką jums reiškia 40-asis gimtadienis?

Kiekvieną kartą, kai dešimtmetis prasisuka, jaučiu tokį gedėjimą, nueito kelio netekties išgyvenimą. Žinote, kaip būna, kai pasibaigia vienas etapas ir prasideda naujas, tuomet kyla dviprasmiški jausmai. Taip ir dabar atrodo, kad tenka atsisveikinti su vienu dešimtmečiu, o tuo pačiu aplanko jausmas, kad laukia kažkas naujo ir labai įdomaus, su dar didesne prasme.

Šį dešimtmetį man buvo labai svarbu įprasminti tą savo buvimą ir peržvelgti, kokį kelią aš nuėjau. Šis laikas tikrai buvo toks santykių kūrimo metas – santuoka, santykiai su vyru, su vaikais, kurie mane mokino ir brandino. Žvelgiant į praėjusį laikotarpį, suprantu, kad galbūt aš jau nebeturėsiu tokios galimybės viską pakartoti, tarkime, vėl tapti iš naujo mama ar turėti dar kokią nors naują pradžią. Tai yra jautru, bet tuo pačiu labai natūralu, tad reikia susitaikyti ir viską paleidus laukti to naujo etapo. Tuose cikluose aš matau prasmę.

Žvelgiant į praėjusį laikotarpį, suprantu, kad galbūt aš jau nebeturėsiu tokios galimybės viską pakartoti, tarkime, vėl tapti iš naujo mama ar turėti dar kokią nors naują pradžią

Kaip žadate paminėti šį gimtadienį?

Gimtadienis man yra labai reikšminga šventė, tad norėjau pasidžiaugti su tais žmonėmis, su kuriais užaugau, kurie buvo mano kelionėje. Ketinau sukviesti savo draugus, artimus žmones. Deja, dėl karantino, teks atidėti šią šventę, tačiau aš visai nenusiminiau. Kartais neišsišvaistyti ir susikaupti naujai pradžiai yra labai gerai, tad galiausiai nutariau šiek tiek pabūti viena, nes tam tikrai jaučiu poreikį. Iš tiesų, norėjau išvažiuoti savaitei, bet dėl darbų, pasiimu tik vieną laisvą dieną. Norisi tokio sustojimo tam, kad galėčiau eiti toliau į priekį pilnu žingsniu (šypsosi).

Aistė Jasaitytė-Čeburiak su vyru/Organizatorių nuotr.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak su vyru/Organizatorių nuotr.

Per gimtadienius smagu leistis į prisiminimus, tad nusikelkime į praeitį. Kaip šių dienų akimis žvelgiate į save dvidešimtmetę, neseniai pradėjusią dirbti manekene?

Buvau labai entuziastinga, labai norinti pamatyti visą pasaulį, pažinti jį, patirti. Visuomet iš gyvenimo stengiausi pasiimti viską, ką galiu, tad jaučiuosi praleidusi tą laiką prasmingai. Galiu sakyti, kad tikrai mano norai ir svajonės pildėsi – aš ėjau link tikslo, turėjau skirtingas patirtis, platesnį pasaulio suvokimą. Modelio darbas man buvo visiška savarankiškumo ir atsiskyrimo nuo tėvų mokykla.

Kai dabar pagalvoju, turėjau tokią prabangą keliauti, pabūti Afrikoje, Azijoje. Retam tokios galimybės buvo pasiekiamos. Tai buvo savęs pažinimo kelionė ir aš manau, kad ji buvo sėkminga iki tol, kol pajutau, kad keliauti norisi kitaip. Tikriausiai metams bėgant man užteko tų išorinių kelionių, tad atėjo noras pažinti savo vidinį pasaulį. Keliauti vidiniais labirintais, bet ne mažiau idomiais (šypsosi).

Daugelis jus vis dar prisimena kaip modelį, nors jau ne vienerius metus dirbate psichoterapeute. Kaip pasikeitė jūsų pačios gyvenimas, kai nėrėte į psichologijos studijas?

Iš tiesų, atsirado žinojimas, kad gyvenu savo gyvenimą, o ne primestą kažkieno kito. Ta sąmoninga kelionė ir ta nuolatinė savirefleksija man padeda turėti savo atramą, todėl nėra taip, kad vos atsiradus nežinomybei, mėtausi ir bandau surinkti save. Visa tai daro įtaką mano mintims, santykiams su kitais, šeimyniniam gyvenimui. Nėra jau tokios didelės panikos ir verdančių emocijų.

Aistė Jasaitytė-Čeburiak / Viganto Ovadnevo nuotr.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak / Viganto Ovadnevo nuotr.

Tikriausiai psichologijos žinios ir su vaikais padeda užmegzti tvirtą, artimą ryšį. Ar su dukromis esate geriausios draugės?

Aš nenorėčiau savo dukroms būti geriausia drauge, nes vaikai turi turėti savų paslapčių, draugų. Vaikai nuo mamos turi atsiskirti ne tik fiziškai, bet ir emociškai, nes to jiems reikia dėl savo identiteto suradimo. Jei mamos būna labai kontroliuojančios ar dominuojančios, tada vaikas pasilieka tokiame vaikiškame vaidmenyje ir jam sunku gauti savo autonomiją.

Mano pačios siekis nėra būti tobula mama, tad aš labai stengiuosi parodyti dukroms, kad ir aš klystu, būnu neteisi. Tikiuosi, kad tas mano netobulumo priėmimas joms simbolizuoja, jog jos taip pat neturi būti tobulos. O tai, kad mes nesame geriausios draugės, jokiu būdu nereiškia, jog dukroms nesu artima ir jos negali manimi pasitikėti. Man svarbiausia yra tai, kad dukros nebijotų paprašyti pagalbos, bet jau ir dabar būna atvejų, kai jos užsidaro savo kambaryje, turi savo paslapčių (šypteli).

Esate ne kartą kalbėjusi apie modelių pasaulio užkulisiuose slypinčius pavojus. Jei jūsų dukros vieną dieną pareikštų, jog nori būti manekenėmis, kaip reaguotumėte?

Mano, kaip mamos, rolė nėra kažką nuspręsti už savo vaiką, tad neatkalbinėčiau, tikrai nedrausčiau. Aš galiu kalbėti apie pavojus, edukuoti, kalbėti apie tam tikras patirtis, bet tai, ką jau jos pasirinks, bus jų kelias. Nenoriu, kad vaikai gyventų mano gyvenimą.

Aistė Jasaitytė-Čeburiak  / Asmeninio albumo nuotr.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak / Asmeninio albumo nuotr.

Bet jūsų dukros žino, kad spindėdavote ant žurnalų viršelių. Negi nėra pasisakiusios, kad nori būti kaip mama, nori siekti to paties?

Dukros mane mato labai įvairiapusę, nes aš pati bandau neužstrigti vienoje rolėje. Šiuo metu jos nekalba apie tai, kad norėtų būti modeliu ar psichologe. Galbūt todėl, kad modelio karjerą baigiau tuomet, kai jų dar nebuvo, o namuose jos mane mato visokią –  kaip mamą, kaip žmogų, kaip moterį, mato tai, su kuo aš gyvenu, su kuo draugauju, kokie mano interesai, koks mano laisvalaikis.

Aš labai noriu joms parodyti, kad jos taip pat gali būti įvairiapusės, o ir pastebiu, kad jos jau turi savo pomėgius, savo interesus. Viena iš dukrų yra labai sportiška, kita – labai linkusi į menus. Aš tai pastebiu ir bandau jas nukreipti ta kryptimi, kur matau, kad joms patinka.

Aistė Jasaitytė-Čeburiak su šeima / Asmeninio albumo nuotr.
Aistė Jasaitytė-Čeburiak su šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Šiandien pasitinkate gimtadienį. Ko tikitės iš šių metų, o galbūt ir viso dešimtmečio?

Kas man yra labai svarbu – tai neskubėti ir mėgautis gyvenimu. Jei jau praėjo tas etapas, kai man buvo labai svarbu tie pasiekimai ir įsitvirtinimas, tai dabar ateina metas, kai sukauptomis žiniomis norisi dalintis su kitais žmonėmis, įgauti meistriškumo. Aš taip nujaučiu, kad pamažu pasinersiu į akademinę bendruomenę, dalinsiuosi savo patirtimis, savo žiniomis. Aišku, dar laukia ilgas kelias, man dar reikia mokintis, bet aš jau pradedu, jau ruošiuosi tai kelionei, nes labai to noriu.

Ko dar noriu, tai lėtinti tempą, nes turiu daug darbo, o vis norisi išlaikyti pusiausvyrą. Gal sunku su tuo susitaikyti, kad gyvenimas eina ir jis nesustoja, bet aš noriu jį sustabdyti ir daugiau laiko skirti ne pasiekimams, o ieškojimams (šypsosi).

Tai ko dabar ieškote? Ką mokotės?

Siekiu analitikės vaidmens, o tai reikalauja daug laiko, didesnio gilinimosi, didesnio mąstymo. Man labai įdomu tai, kad kuo toliau eini mokymosi keliu, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai ir kad čia nebus pabaigos. Gyvenimas teka toliau ir yra įdomus tuo, kad jame galima tiek daug mokytis (šypsosi).

Naujausi straipsniai