„Štai kas kaltas dėl mano nesėkmių“, – esame linkusios ieškoti priešų aplinkoje. Vis dėlto, patys didžiausi priešai slypi ne išorėje, bet viduje. Nesu tobula. („Kaip ir jūs“, – išdrįsiu pasakyti.) Nepažįstu žmogaus, kuris nė karto nepasidavė pagundai, iki paskutinės minutės neatidėliojo darbų ar nepasakė ko nors, dėl ko vėliau gailėjosi.
Retkarčiais visos sau kenkiame – pažadėjusios neberūkyti, vis tiek griebiamės šimtosios paskutinės cigaretės („Bet šis kartas tai tikrai paskutinis!“); fanatiškai tikriname feisbuką, nors turime kuo greičiau pateikti ataskaitą; spaudinėjame žadintuvo „Snooze“ mygtuką, kai nevalia vėluoti nė minutės...
Dažnai sau kenkiame net nenutuokdamos, nes daugelio veiksmų pasekmės pastebimos ne iš karto.
Pažįstama ir žmogiška. Juk negalime visko daryti kaip robotai – koks skausmingai nuobodus būtų gyvenimas, jei laikytumės griežto grafiko „nuo... iki“. Vis dėlto dažnai sau kenkiame net nenutuokdamos, nes daugelio veiksmų pasekmės pastebimos ne iš karto. Spendžiame nematomus spąstus ir kaskart, į juos įkliuvusios, svarstome, kodėl nutiko ne taip. Būname kaip tas šuo, kuris saugodamas gardų kaulą urzgia ant paties nevalingai keliamos kojos ir loja ant menamo priešo. Taigi, užuot ieškojusios kaltininkų aplinkoje, pirmiausia susipažinkime su savo tamsiąja puse, kuri slapčia siekia atimti skanų „kaulą“.
1. Žengiame žingsnį pirmyn ir du atgal
„Intensyviai sportavau, todėl nusipelniau skanios vakarienės.“ „Viena cigaretė nepakenks.“ Tokiais argumentais bandome save įtikinti, kad nedidelis nukrypimas nuo plano neišmuš mūsų iš vėžių. Tačiau užsibrėžtų tikslų dažnai taip ir neįgyvendiname. Kas kaltas? Juk sąžiningai sportuojame kiekvieną savaitę, tačiau koks svoris buvo, toks ir liko.
Įsivaizduokime, kad iki vasaros siekiame numesti penkis kilogramus. Po kelių mėnesių svarstyklės nusišypso – beveik pavyko pasiekti tikslą! Viduje kyla sumaištis – viena mūsų dalis trokšta vasarą užsivilkti aptemptą suknelę, kita kužda, jog nusipelnome pasilepinti, nes iš dalies įvykdėme pažadą („Po velniais, tiek kentėjau, juk galiu suvalgyti šokoladą“). Tokiais momentais dažniausiai nugali „velnio“ balsas, nes saldus pergalės jausmas aptemdo savikontrolę.
Taip nutiko ir tiriamiems studentams, kuriuos mokslininkai pagyrė už jų pastangas ruošiantis egzaminui. Nors, atrodo, tai turėjo dar labiau motyvuoti mokytis, rezultatai buvo priešingi. Pamaloninti dalyviai vakarą praleido ne prie knygų, bet linksmindamiesi su draugais, o nepagirti studentai toliau kruopščiai ruošėsi artėjančiam žinių patikrinimo testui. Taigi vienas į priekį žengtas žingsnis tarsi duoda leidimą žengti porą žingsnių atgal. Tai psichologai vadina tikslo išlaisvinimu: įvykdę dalį paskirtos užduoties, žmonės atsipalaiduoja ir išvaduoja užslėptą norą suvalgyti šokoladą ar pailsėti nuo mokslų. Deja, sugrįžti į buvusį kelią prireikia nemažai pastangų.
Pavojų kelia ne progresas, bet jausmai, kylantys įgyvendinus tikslo etapus.
Pavojų kelia ne progresas, bet jausmai, kylantys įgyvendinus tikslo etapus. Iš dalies įvykdyta užduotis gali motyvuoti, tačiau tik tada, kai į rezultatą žiūrima kaip į įsipareigojimo pasiekti tikslą įrodymą. Žodžius „aš nuveikiau tiek daug, todėl nusipelniau pasilepinti“ reikėtų pakeisti „jei tiek padariau, vadinasi, tikrai noriu pasiekti užsibrėžtą tikslą“.
Honkongo universitete buvo atliktas įdomus tyrimas. Dalis studentų turėjo prisiminti pagundas, kurioms jie neatsispyrė praeityje, dalis – pagalvoti apie priežastis, kodėl buvo svarbu prieš jas atsilaikyti. Net 70 proc. pirmosios grupės studentų neatsilaikė prieš mokslininkų siūlomas pagundas, antrojoje grupėje net 69 proc. dalyvių liko ištikimi savo tikslui. Taigi, būkite budrios norėdamos save apdovanoti ir nepamirškite pagalvoti, kodėl apskritai šis tikslas jums svarbus.
2. Vengdamos neigiamų jausmų, pačios jų prisikviečiame
„Palauksiu dar dienelę“, – neskubame gavusios svarbų, bet ne itin įdomų projektą. Praeina diena, tačiau darbų net nesame pradėjusios ir, tiesą sakant, nepuolame prie jų – atidedame tiek, kiek galime delsti. Tik grėsmingai priartėjus terminui imame graužtis, kodėl, turėdamos tiek daug laiko, laukėme iki paskutinės minutės. Bemiegės naktys, stresas, litrai kavos.
Pažįstama situacija? Rodos, nieko blogo, jei suspėjame viską atlikti laiku. „Koks skirtumas – vakar ar šiandien“, – numojame ranka. Tačiau ir vėl apsigauname. Net nustūmusios užduotis tolyn ir apie jas stengdamosi negalvoti jaučiame įtampą ir kaltę. Ką jau kalbėti apie graužatį, kurią patiriame dirbdamos naktimis.
O juk darbus atidėliojame kaip tik dėl to, kad norime išvengti nemalonių jausmų. „Jauskis gerai dabar, jaudinkis vėliau!“ – tokiu šūkiu vadovaujasi atidėliotojai. Paradoksalu, tačiau, siekdamos pabėgti nuo įtampos, gauname dvigubą dozę neigiamų pasekmių.
TAIP PAT SKAITYKITE: 6 emocinio intelekto požymiai ir kaip juos ugdyti
Kartais atidėti darbus skatina ir gana įtaigiai skambantys pasiteisinimai: „nėra nuotaikos“, „skauda galvą“, „neišsimiegojau“, „sunku mąstyti“, „nėra įkvėpimo“. Mes linkusios galvoti, kad rytojus bus tinkamesnis dirbti, bet kitą dieną scenarijus kartojasi. Kol nepripažinsime melo sau, tol lipsime ant to paties grėblio.
Kaip išvengti atidėliojimo spąstų? Svarbiausia – nelaukime tinkamo momento (jis niekada neateis) ir pradėkime nuo bet kurio projekto etapo. Darbą padalykime į mažas dalis ir susikaupkime atlikdamos kiekvieną, negalvodamos apie galutinį rezultatą. Tada tikslas atrodys labiau pasiekiamas. O pradėjusios daryti nustebsime, kaip greitai pasieksime pusiaukelę.
3. Siekdamos tobulybės, nustojame tobulėti
Vienos atidėlioja darbus, kitos nesiliauna dirbti ir siekti aukštumų. Sveikintinas pavyzdys, tačiau ir čia yra savų kabliukų. Kalbame apie perfekcionizmą – norą viską padaryti nepriekaištingai. Deja, siekdamos tobulybės, dažnai gauname tik vidutinybę.
Kaip rodo tyrimai, perfekcionistai užduotis atlieka daug ilgiau nei kiti, tačiau sugaištas laikas dažnai neatspindi darbo kokybės. Tokie asmenys linkę dešimt kartų perskaityti ir perrašyti tą patį sakinį, tačiau vis tiek būna nepatenkinti rezultatu. Perfekcionistai bijo ir vengia kritikos, nors grįžtamasis ryšys – vienas pagrindinių augimo šaltinių. Praleisdamos kritiką pro ausis, mes praleidžiame ir galimybę tobulėti, nes kartojame tas pačias klaidas, o į kitų siūlymus neatsižvelgiame.
Be to, kaip rodo tyrimai, žmonės linkę daug geriau galvoti apie save, nei yra iš tikrųjų. Mes manome, kad esame gabesnės, geresnės ir išmintingesnės nei aplinkiniai. O ką jau kalbėti apie tas, kurios stengiasi viską atlikti tobulai. Noras būti pranašesnėms tarsi aptemdo akis ir neleidžia įgyvendinti troškimo.
Klaidos turėtų ne žlugdyti, o priešingai – didinti savivertę, nes tik įveikdamos kliūtis mokomės, augame ir stiprėjame.
Tai nereiškia, kad siekti to, kas geriausia, – beprasmiška. Tačiau tai darydamos neturėtume jausti kaltės ir graužtis, kad ko nors nesugebame. Klaidos turėtų ne žlugdyti, o priešingai – didinti savivertę, nes tik įveikdamos kliūtis mokomės, augame ir stiprėjame. Perfekcionistės galvoja ne apie laimėjimus, bet apie anksčiau padarytas klaidas ir dėl to nuolat graužiasi („Kaip būdama tokia protinga galėjau taip kvailai pasielgti?“). Klaidų baimė neužkerta kelio joms atsirasti. Netgi atvirkščiai. Vienintelis būdas pasiekti tobulybę – eiti netobulu keliu.
4. Norėdamos negalvoti, pagalvojame dukart
Turbūt visos ne kartą bandėme nuslopinti nepageidaujamas mintis? Negalvoti apie nepasisekusį vakarykštį pranešimą, apie braškinį tortą laikydamosi dietos ar gražias akimirkas dviese stengdamosi nepaskambinti savo eks? Net jei tuo metu ir pavyko iš galvos išstumti pašalines mintis, vėliau vis tiek atsigriebėme. Ir su kaupu.
Žmonės dažnai slopina nepageidaujamas mintis, norėdami išvengti jų įtakos. „Negalvok apie rūkymą, geriau prisimink smagius vakarykščius nuotykius“, – užrakiname vidinį poreikį stipria spyna. Nors tuo metu vidinis balsas nutildomas, dar nereiškia, kad numalšinamas ir poreikis. Kaip rodo tyrimai, užslopintos mintys smogia dar didesne jėga. Pabandykime nesvajoti apie saldumynus ir šios mintys persekios intensyviau nei bet kada. Maža to – atslūgus savikontrolei, skanėstų suvalgysime daugiau nei prieš užgniauždamos šį norą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip paveikti kitus ir pasiekti, ko norite? 5 patarimai
Štai ką rodo mokslas. Eksperimente dalyvavo rūkantys savanoriai. Viena grupė septynias dienas turėjo negalvoti apie šį žalingą įprotį. Nors tą savaitę tiriamieji rūkė kur kas mažiau, nustojus slopinti mintis cigarečių buvo surūkyta žymiai daugiau nei įprastai. Be to, jie patyrė kur kas daugiau įtampos ir streso nei grupė, neslopinusi savo minčių.
Kaip atsikratyti nepageidaujamų minčių ir nepasiduoti pagundai? Kilusias mintis ne slopinkime, o keiskime kitomis, pagrindžiančiomis siekiamo tikslo naudą. Tarkim, jei ramybės neduoda šokoladinio pyrago vizija, pasakykime sau: „Man bus kur kas maloniau įtilpti į džinsus, nei suvalgyti šį skanėstą.“