39-ąjį gimtadienį mininti Reda Bžeskienė: „Viskam ateina laikas, žaizdos užgyja“

Reda Bžeskienė su dukromis / „Fotogenijai“ ir asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-11-17 08:14
Lapkričio 17-ąją Reda Bžeskienė mini 39-ąjį gimtadienį. Šia proga su portalu Žmonės.lt žinoma moteris kalbasi apie gyvenimo atradimus ir džiaugsmus, kuriuos jai per praėjusius metus teko patirti. Save skirtingose veiklose anksčiau išbandžiusi Reda per karantiną ėmė kurti laisvalaikio drabužius, atrado balansą ir sako, kad meile po nutrūkusių santykių su vyru nenustojo tikėti – tik kol kas ja dalijasi su dviem dukromis ir artimaisiais.

Reda, kokiomis nuotaikomis sutinkate gimimo dieną?

Situacija yra tokia, kokia yra, ačiū Dievui esu sveika ir aš, ir mano mergaitės. Kiek galima, žinoma, šio laikotarpio nesureikšminu. Kol mokyklos ir darželiai nėra uždaryti, gyvename savo kasdieninį gyvenimą. Kitokiu atveju man vienai tikrai nebūtų lengva su dviem vaikais. Judame tuo pačiu ritmu – tik nebeturime būrelių, o visa kita yra pakankamai stabilu. Pasitinkant gimtadienį nuotaika nėra bloga, gal truputį gaila, kad šiemet šventė bus „buitinė“ dėl visiems suprantamų priežasčių. Sutiksiu namuose, su keliais draugais, jokių ypatingų „fejerverkų“ neorganizuosiu.

Reda Bžeskienė su dukromis / Asmeninio archyvo nuotr.
Reda Bžeskienė su dukromis / Asmeninio archyvo nuotr.

Per gimtadienius skaičiuojate žvakutes ant torto? 

Manau, kad svarbiausia – kaip žmogus jaučiasi. Aš esu įsitikinusi, kad geriausi mano metai dar ateityje. Turiu vidinę nuojautą, jog po keturiasdešimtmečio viskas klostysis tik dar geriau, nei klostosi dabar. Niekad nenorėjau laiko atsukti atgal. Visi bėgantys metai atneša patirties ir įvairiausių gražių dalykų, naujų draugysčių. Tiesa, neišvengiamai būna ir praradimų, tačiau toks jau tas gyvenimas. Širdis juk nesensta, todėl visai nesvarbu, kiek tų metų iš tikrųjų sulauki.

Kaip pavyko „iškęsti“ pirmąjį karantiną, kuomet buvo uždarytos visos mokymo įstaigos?

Tuo metu kaip tik dirbau Barselonoje – vos spėjau grįžti vienu paskutinių reisų, teko saviizoliuotis. Mergaitės buvo pas tėtį ir močiutę Kaune, jos ten užsiėmė saviugda – visokiausiais piešimais ir panašiai. O vėliau, turbūt,  karantiną išgyvenome kaip ir visi – namuose, su retais ir trumpais pasivaikščiojimais lauke. Kažkaip visi ištvėrėm. Tiesiog reikia susitaikyti su tokiu laikmečiu. Mano mergaitėms labai patinka eiti į mokyklą ir darželį – jos ten turi savo draugus, savo gyvenimą, be galo mėgsta socializuotis, tad po pirmojo karantino nekantravo, kada galės sugrįžti į savo įprastus gyvenimus. Vaikams neabejotinai pasidaro nuobodu kiurksoti namuose, gaila, kad ne tik mes esame įkalinti, bet ir jie negali laisvai džiaugtis savo vaikyste

Reda Bžeskienė su dukromis / Asmeninio archyvo nuotr.
Reda Bžeskienė su dukromis / Asmeninio archyvo nuotr.

Kas jums daugiausiai padeda su mergaitėmis? Juk būna, kad atsiranda suaugusiųjų reikalų, mažyles reikia prižiūrėti.

Iš tiesų – stengiuosi pati auginti mergaites. Be abejo, jei reikia, tėvai padeda, tačiau stengiuosi jų per daug neapkrauti ir ekstra atvejais į pagalbą pasikviečiu auklę. Turiu ir gerą draugę, kuri gyvena netoliese, tad jei labai reikia, kartais atlekia ir ji.

Tėtis mergaičių gyvenime dalyvauja?

Mes turime nustatytą bendravimo tvarką, pagal kurią tėtis su vaikais praleidžia keletą savaitgalių per mėnesį. Žinoma, to kartais nepakanka, kad mergaitės galėtų kurti tvirtą ryšį, tačiau plėstis nenoriu. Vyksta daug nemalonių teisminių skyrybų procesų, kurie tęsiasi itin ilgai. Nėra taip, kaip norėtųsi, kad būtų. Dažniausiai mergaičių tėtis bendrauja tuomet, kada jam patogu. Bet esu už tai, kad jis kuo daugiau laiko praleistų kartu su savo dukromis.  Manau, kad vaikai turėtų būti prioritetas. Ši tema man yra jautri ir skaudi, labai laukiu, kada pasibaigs teisminiai procesai.

Reda Bžeskienė su dukra / Asmeninio archyvo nuotr.
Reda Bžeskienė su dukra / Asmeninio archyvo nuotr.

Lengva po tokių išgyvenimų vėl ryžtis meilei?

Viskam ateina laikas, žaizdos užgyja. Visų pirma, myliu pati save. Tikiu meile, bet šiuo metu ja dalinuosi su savo dukromis ir artimaisiais. Man meilė nėra žaidimas kryžiukais bei nuliukais ar kažkokie testai – ji yra tiesiog pats stipriausias jausmas. Jei atsirastų kitas vyras, jis visų pirma turėtų mylėti ne tik mane, bet ir mano vaikus. Manau, kad taip gyvenime ir būna, jei pamilsti žmogų, turintį vaikų, pamilsti ir juos.

Kažkada džiaugėtės nusprendusi iš Tenerifės sugrįžti gyventi į Lietuvą. Dėl to sprendimo niekada nesigailėjote?

Ne, visiškai. Grįžti į Lietuvą buvo geriausias mano priimtas sprendimas per paskutinius dešimt metų. Čia mano žemė, noriu čia būti ir man čia labai gera. Aišku, visur yra aibės įvairiausių niuansų ir dalykų, bet viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Nenorėčiau niekur emigruoti už jokius pinigus. Čia mano šeima, mano namai, sava kalba. Gal su metais tampu vis didesne patriote, nežinau. Myliu ir lietuvišką gamtą, ir klimatą. Tenerifėje man nebuvo gera taip, kaip gimtinėje.

Daugelis žmonių karantino metu ėmėsi įvairių užsiėmimų – pavyzdžiui, rankdarbių, nuotolinių kursų ir panašiai. Ko naujo ėmėtės jūs?

Taip, sukūriau savo drabužių prekės ženklą. Viskas gimė gana spontaniškai – tiesiog norėjau pasiūti kelis džemperius sau ir viskas gan organiškai, natūraliai peraugo į rimtesnę veiklą – kuriu drabužius ir vaikams, ir jaunimui, ir tiems, kurie mėgsta stilingą laisvalaikio aprangą. Nereikia į viską žiūrėti per daug sudėtingai – geriausi dalykai juk yra paprasti. Drabužis kuria nuotaiką. Darau taip, kaip man yra gražu ir ką norėčiau dėvėti pati. Juk džemperiams nėra netinkamo oro – juos galima vilkėti ir vasarą, ir žiemą, o juos nešioja visi – tiek vaikai, tiek paaugliai, tiek suaugę žmonės. Be to, leidžiant didžiąją laiko dalį namuose, siaučiant pandemijai, nesinori visą laiką sėdėti „apskurusiai“ ar su pižama. Galima juk save palepinti patogiais bei gražiais apdarais.

Savo fizinės parduotuvės kol kas neturiu, prekiauju socialiniuose tinkluose. Turėjau minčių ją įsteigti – jau buvau gavusi ir pasiūlymą, tačiau susilaikiau – galbūt vidinis šeštasis jausmas neleido, nes nežinia, kokia bus ateitis. Žinoma, neatmetu galimybės kada nors tą padaryti.  Kol kas savo šią veiklą vadinu „mini versliuku“. Be to, dabartinės mano svarbiausios pareigos – mama, o visos kitos veiklos kol kas yra antraeilės.    

Ko palinkėtumėte sau ateičiai?

Ramybės, stabilumo ir sveikatos. Nebekuriu nerealistiškų svajonių – tikrai žinau, kad kosmonaute netapsiu (nusišypso).

Naujausi straipsniai