Lapkričio 19-ąją aktorė Agnė Šataitė švenčia 35-ąjį gimtadienį. Scenoje ir televizijos ekrane temperamentingais vaidmenimis garsėjanti moteris šypsosi, kad ir realybėje ji – ne ką ramesnė. Tiesa, rodos, gimtadieniai ją verčia šiek tiek sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę.
„Niekada gimtadienių pernelyg nesureikšmindavau. Tik pastaruosius keletą metų pradėjau aiškiai suvokti, koks negailestingas yra laikas, kaip greitai jis bėga. Metai veja kitus metus – senstame. Atsisveikiname. Ir kokia laimė vis tik yra būti – gyventi“, – portalui Žmonės.lt pasitikdama šventę kalba ji.
A.Šataitė pasakoja, kad 35-ąjį gimtadienį norėjo sutikti kitaip – visus planus sutrikdė koronaviruso pandemija.
„Gaila, kad pandemija sukliudė gimtadienį atšvęsti kaip reikiant – su šokiais, gera bičiulių kompanija, šeima. Anksčiau gimtadienius dažniau sutikdavau scenoje, o po to, be aiškaus scenarijaus užsisėdėdavome teatre“, – dar visai netolimą praeitį prisimena pašnekovė.
Metai pažėrė išbandymų
2020-ieji metai ne tik kardinaliai pakeitė daugelio kasdienybę, bet ir dažnam tapo tikru išbandymu. Agnė pasakoja, kad koronaviruso pandemija teatrus, o ir pačius aktorius išmokė ieškoti naujų išlikimo formų, kad kultūrinis gyvenimas nesustotų.
„Visi bandė ir vis dar bando savo veiklas, darbus perorientuoti, perdaryti, pakeisti, pritaikyti ir prisitaikyti, o tai trikdo. Toks chaosėlis, nes esame visiškai priklausomi nuo pandemijos eigos. Pavyzdžiui, Mažasis teatras vasarą buvo išėjęs iš savo jaukių namų ir apsigyveno Lukiškių kalėjimo komplekse, kur repetavome ir rodėme „Čia nebus mirties“ fragmentus, repertuarinius spektaklius „Savižudis“, „Marti“. Įvyko tikra teatro šventė, o visa tai dėl susiklosčiusių aplinkybių. Dėl to, kad reikėjo kažkaip atsiverti, po karantino norėjosi grįžti pas žiūrovą. Šį rudenį režisierė Gabrielė Tuminaitė pakvietė skaityti baltarusių dramaturgo Andrejaus Kureičiko pjesę „Įžeisti. Baltarusi(ja)“. Naujų formų, gyvos temos paieškos išprovokavo naują žanrą – teatro reportažą. Šiuos metus tikrai galėčiau pavadinti išlikimo ir vilties metais“, – mintimis dalijasi ji.
Beje, Agnė puikiai žinoma ne tik teatro, bet ir laidos „Dviračio žinios“ žiūrovams. Vienas ryškiausių jos kuriamų personažų – Aušrinės Armonaitės.
Koronaviruso pandemija atnešė sunkumų visoms sritims, tačiau ne taip dažnai ir ne taip garsiai užsimenama apie pačius aktorius. A.Šataitė svarsto, gal apie aktorių sunkumus neparanku kalbėti – tuomet valdžiai tektų ieškoti sprendimų.
„Visada bus kam sunkiau, kam blogiau, kiti sakys – o Afrikoje vaikai badauja. Bet juk sceninė veikla uždaryta – aktoriai, muzikantai, kiti atlikėjai yra vieni labiausiai nukentėjusių dėl pandemijos, tik kažkodėl neparanku apie tai kalbėti. Nes kalbėti reikštų imtis veiksmų, pradėti spręsti menininkų socialines ir kūrybines problemas“, – teigia pašnekovė.
Per karantiną dukrytė prakalbo. Tokia laimė, kad pavyko tai išgirsti ir užfiksuoti. Jei ne karantinas, gal būtume ir nepastebėję šių akimirkų.
Išmoko mėgautis dabartimi
Visgi Agnė šypteli, kad šie metai ne tik pažėrė išbandymų, bet ir suteikė puikias galimybes tobulėti, išmokti būti dabartyje.
„Šie metai leido dažniau pasidžiaugti dabartimi, esatimi, buvimu čia ir dabar, pernelyg nelaužant galvos, ką darysiu po savaitės ar dviejų. Į spektaklius eidavau lyg vaidinčiau paskutinį kartą, dėl to kiekvienas susitikimas su žiūrovais tapo ypatingas, intymus. O dar ir žiūrovų skaičius buvo perpus mažesnis nei įprastai“, – pasakoja ji.
Motinystė įkvepia gyvenimui. O koks jis bus – težino Dievas.
A.Šataitė pasakoja, kad kurį laiką namuose privertęs būti karantinas suteikė smulkių kasdienybės džiaugsmų – ilgas darbo valandas pakeitė pasivaikščiojimai, o laikas su dukrele nepagailėjo atradimų. Agnė su vyru kompozitoriumi Giedriumi Puskunigiu dukros susilaukė 2017-ųjų pabaigoje.
„Pirmasis karantinas buvo tikrai sunkus. Su dukryte tuos du mėnesius prasėdėjome namuose ir vienintelė pramoga buvo pasivaikščiojimai Antakalnio kapinėse. Giedrius labai gražiai dukrytei aiškino, kur mes einame ir kas tai, jog tai ramybės skulptūrų parkas, o kapai – amžino liūlio vietos. Beje, per pirmąjį karantiną mūsų dukrytė prakalbo. Tai tokia laimė, kad pavyko tai išgirsti, pamatyti ir pačiai užfiksuoti. Jeigu ne karantinas, turbūt, būtume ir nepastebėję šių akimirkų, nes jos atsitinka kažkaip staiga“, – šypsosi A.Šataitė.
Motinystė įkvepia gyvenimui
Dviejų metų dukrelę auginanti A.Šataitė pasakoja, kad tapus mama gyvenimas tikrai neapsivertė aukštyn kojomis.
„Motinystė manęs kaip žmogaus lyg ir nepakeitė arba man pačiai sunku įvertinti visus procesus, kurie su manimi įvyko, galbūt ir tebevyksta. Čia geriausiai galėtų pasakyti man artimi žmonės, bet jie apie tai nekalba, o aš ir neklausiu“, – sako ji.
Tiesa, žvelgdama į save prieš penkerius metus, A.Šataitė pastebi, jog poreikiai šiandien – kiti.
„Iš tiesų, pasikeitė pats gyvenimas, galimybės, poreikiai. Jeigu prieš penkerius metus visas gyvenimas buvo teatras ir kita profesinė veikla, šiandien vis dar nerangiai bandau tai suderinti, susidėlioti. Dažnai aplanko baimė, jausmas, kad taip, kaip buvo, daugiau nebus. Vis dar jaukinuosi naują gyvenimą. Kai įsitraukiu į repeticijas, užsimirštu, jaučiuosi kalta, kad per mažai dėmesio skiriu vaikui, kad mintys ne su ja. Ir atvirkščiai – kai esu su dukra, tarsi kažkas šauktų į kūrybą, į kitą pasaulį“, – atvirauja ji.
Paklausta, gal motinystė ir laikas su dukrele skatina pagalvoti apie šeimos pagausėjimą, A.Šataitė nedaugžodžiauja: „Motinystė įkvepia gyvenimui. O koks jis bus – težino Dievas.“
