32-ąjį gimtadienį vasario 20-ąją mininčios verslininkės, desertinės „Liu Patty“ įkūrėjos Liucinos Rimgailės namuose veiksmo niekuomet netrūksta. „Prisimąstau veiklos net tada, kai neišeina darbuotis ofise“, – interviu su Žmonės.lt sako ji. Išbandymų Liucinai pastaraisiais metais teko ne vienas, tačiau juos ji įveikė su artimųjų bei kolegų pagalba, na, ir žinoma – Liucinai būdinga nuoširdžia, pozityvia šypsena.
Liucina, daugumos gyvenimas dėl pandemijos apmirė. Jūs tuo metu vystėte savo desertinės veiklą. Teko visus darbus perkelti į namus... Kaip viskas klostosi dabar, kaip viską išgyvenote?
Na, manasis pasaulis tikrai nesustojo vietoje, bet ir nesisuko tokiu greičiu, kaip pastaruosius aštuonerius metus. Dirbau tik iš namų, retais atvejais nuvažiuodavau į desertinę, todėl judėjimo buvo išties mažiau. Visgi, veiklos, kaip visuomet, prisimąstydavau, visada turėdavau, ką veikti.
Kalbant apie „Liu Patty“ desertinę, tai šis verslas vienareikšmiškai nukentėjo. Visgi, nevarau Dievo į medį. Dar kartą įsitikinau, kokie nuostabūs žmonės su manimi dirba, o ir valstybės parama išties padėjo. Aišku, ji tik kaip vyšnaitė ant torto, kuri būtų praktiškai bevertė, jei būtume nesistengę ir nedirbę taip, kaip dirbome – sunkiai ir su didžiuliu atsidavimu.
Jūsų su Tadu šeima išties iš tų, kurioms karantinas turėjo virsti tikru išbandymu. Iš ko visą tą laiką gyvenote?
Jau per pirmąjį karantiną grįžau prie savo ankstesnės specialybės ir pradėjau teikti su komunikacija susijusias paslaugas – sudarinėti komunikacijos strategijas įmonėms, vesti mokymus dėl vidinės ir išorinės komunikacijos, dėlioti žingsnius smulkiems verslininkams, norintiems vystyti asmeninį prekės ženklą.
Sulaukėte daug interesantų?
Kai teko persiorientuoti ir rūpintis savo įvaizdžiu elektroninėje erdvėje, perkelti verslus į internetą, tikrai buvo daug žmonių, kuriems reikėjo nuveikti išties nemažai. Aš savo ruožtu ne tik du diplomus turiu, bet ir aštuonerių metų patirtį – kiekvieną verslo etapą išgyvenau ir įveikiau pati. Puikiai žinau, kad atidaryti įmonę yra viena, bet virš 7 metų vykdyti veiklą su visais pakilimais ir nuopuoliais – jau visai kas kita.
Vieni ilsėjosi, o jums teko verstis per galvą, tačiau pykti ir skųstis tikriausiai ne Liucinos būdui?
Aš asmeniškai esu iš tų, kuriems atėjusi ramybė buvo labai laiku ir vietoje. Nuo 2012-ųjų vasaros buvo tiek visko nuveikta, kad pastaruosius dvejus metus išgyventi sunkumų piką nebuvo paprasta. Jaučiausi išgręžta visomis įmanomomis prasmėmis ir atgauti jėgas buvo be galo svarbu. Iš tikrųjų buvau priversta atsikvėpti, kuo labai džiaugiuosi.
Su sunkumais versle susidūrėte dar prieš pandemiją?
Man jau 2019-ieji metai buvo didžiulė duobė tiek asmeniškai, tiek verslo atžvilgiu. Sukrito itin daug sunkių patirčių, problemų. Kai prasidėjo pandemija, jau atrodė, kad viskam nebebus galo. Tuo metu labai rimtai pradėjau galvoti, kad pats laikas pasiduoti. Nebeturėjau jėgų nei fiziškai, nei emociškai, bet... didelio palaikymo sulaukiau tiek namuose, tiek darbe. Mūsų konditerės taip šauniai susitelkė, ėmėsi iniciatyvos, idėjų generavimo, tad labai greitai ir aš gavau reikalingą energijos pliūpsnį.
Po to visko buvo, bet nesustojome ir po truputį prisitaikėme. Antrojo karantino sulaukėme, palyginus, ramiai. Per visus metus ir iki šiol mano prioritetas buvo žmonių saugumas bei sveikata.
Pirmiausia, prašiau, kad visos saugotųsi, ribotų kontaktų skaičių ir jei nebūtina, atsisakytų papildomų veiklų už artimiausio šeimos rato ribų. Baisu kažką sakyti, nes nežinai, kas laukia rytoj, bet iki šiol pavyko išvengti susirgimų įmonės viduje.
Ačiū Dievui, kad koronavirusas aplenkė ir artimiausią šeimos dalį. Nors netekčių buvo. Nuo COVID-19 mirė mano tolimas dėdė iš JAV ir buvo sirgusių draugų bei pažįstamų tarpe.
Jūsų vyras Tadas, kuris yra muzikantas bei renginių vedėjas, taip pat pozityviai žvelgė į susiklosčiusią situaciją?
Visai kitaip buvo su mano vyru. Jis negalėjo ir negali dirbti nuo spalio mėnesio. Be to, kad dievina savo, kaip renginių vedėjo darbą, jis dar ir meno žmogus. Dainuoja scenoje, bendrauja su žmonėmis, kuriems atiduoda savo energiją, ir gauna jos atgal. Vyksta nepaprastai prasmingi mainai, kurie ne meno žmonėms sunkiai suvokiami. Dėl to puikiai suprantu visus dainininkus, aktorius ir kitus atlikėjus. Jiems dirbti yra gyvybiškai svarbu. Tad šioje vietoje – Tadui sunkiau... žinoma, kai tiek laiko jau praėjo, stengiamės galvoti apie viską kuo pozityviau ir tikimės šviesos tunelio gale.
Beje, likusi šeimos dalis nesustojo, turėjo nemažai darbo savo srityse, dėl ko labai džiaugiuosi.
Kaip Tadas sukosi iš neprašytos rutinos?
Vyras užsiėmė namais ir itin daug nuveikė juose – įrengė terasą, vienoje vietoje pakeitė grindis. Jis buvo atsidavęs ūkio darbams.
Kad ir kaip keistai skambėtų, neseniai vyras sugalvojo tiesiog išvažiuoti, pasivažinėti, prasiblaškyti. Sakau jam: „Aišku važiuok. Pakeisi aplinką ir tuo pačiu nuo manęs pailsėsi“. O jis tokiu rimtu veidu: „Tai, kad aš nepavargau nuo tavęs.“
Kartais jis per daug įsijaučia į burbuliavimą dėl karantino sąlygų ir panašių dalykų. Kai užtrunka ilgiau nei pusdienį, atkreipiu dėmesį ir paprašau nustoti, nes tos neigiamos emocijos labai lengvai persiduoda ir pasėja blogą nuotaiką. Tai to mano paprašymo užtenka (šypteli).
Jau sugalvojote, kaip sutiksite šią gimimo dieną? Paprastai mėgstate švęsti gimtadienius?
Tai, kad galvok negalvojęs… manau, kad teks šventę tiesiog nukelti neribotam laikui ir kai bus galima, susitikti su šeima ir draugėmis. Švęsti tikrai mėgstu. Juolab, kad ir dažnai atsiranda mane maloniai stebinančių žmonių. Be to, mano gimtadienis vasario 20 dieną, o tai reiškia, kad iki kalendorinio pavasario lieka vos 8-9 dienos. Net jei oras būna nekoks, man jis teikia daug džiaugsmo.
Būna, kad susimąstote apie bėgančius metus? Pergyvenate dėl besisukančių skaičiukų?
Kol kas ne, pažiūrėsime, kaip bus toliau. nuo 28-erių man apskritai toks pats gražiausias laikas. Kol kas vis dar juo mėgaujuosi.
Yra dalykų, už kuriuos praėjusiems metams norėtumėte padėkoti?
Labai daug. Į mano gyvenimą atėjo visa eilė žmonių, kuriuos be galo vertinu. Aš ir pati labai pasikeičiau. Tai turėjo įtakos mano savijautai, santykiams, darbui. Trumpai tariant, nors metai buvo ohoho kokie nelengvi, dedu juos į „gerųjų“ ir laimingai pasibaigusių krepšelį.
Sau linkiu mėgautis viskuo ir pilnais plaučiais. Leisti sau kažko nepadaryti ir nekaltinti dėl nenoro nuolat draskytis. Man tokia būsena buvo įprasta visą eilę metų. Suprantu, kad ateina laikas stabtelėti bei įvertinti tai, kas jau nuveikta, o paskui su tokia pačia meile ir aistra imtis to, kam viduje jauti didžiulį potraukį.
