24-erių lietuvis Edmund pasikeitė pavardę, pardavė verslą ir aplankė 50 šalių: „Mąstau nestandartiškai“

Edmund Heinz / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2021-01-18 18:47
Iš Vilkaviškio rajono, Klausučių kaimo kilusio Edmund Heinz (24) gyvenimo istorija įdomi – būdamas 21-erių jis įkūrė gastrobarą, metus vykdė sėkmingą veiklą, tačiau galiausiai nusprendė viską parduoti ir už gautus pinigus leistis į kelionę aplink pasaulį. Apie tai, kodėl buvęs Edmundas Povilavičius dabar prisistato Edmund Heinz vardu bei ką teko patirti priėmus drąsius gyvenimo sprendimus, vaikinas pasakojo portalui Žmonės.lt.

„Mano mąstymas – nestandartinis“, – prisipažįsta Edmund Heinz, kuris būdamas gana jauno amžiaus jau gali pasidalinti įvairiomis patirtimis. Baigęs mokyklą vaikinas pakėlė sparnus ir išvyko studijuoti aviacijos inžinerijos į Didžiąją Britaniją. Studijuodamas ir dirbdamas svečioje šalyje, susidomėjo finansais, todėl savo ateitį pradėjo sieti su šia sritimi. Būtent dėl šios priežasties vaikinas nusprendė pasikeisti savo pavardę, kaip jis pats sako, priėmė strategiškai protingą sprendimą – Edmundas Povilavičius tapo Edmund Heinz. Pasirinkęs šią savo prosenelės pavardę ir ją pagerbė, ir skamba pavardė tarptautiškai.

Baigęs mokslus Edmund sugrįžo į gimtąją šalį. Lietuvoje tuo metu 21-erių vaikinas nusprendė įkurti savo verslą. „Viską pradėjau nuo nulio“, – sako Edmund ir užsimena, kaip atkakliai ieškodamas investuotojų pagaliau juos surado ir sostinės centre atidarė gastrobarą.

Nors veikla ėjosi puikiai, po vienerių metų jis nusprendė verslą parduoti ir leistis į ilgą, ne tik pasaulio, bet ir savęs pažinimo kelionę.

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Neretai mažuose kaimeliuose augę žmonės bijo žvelgti į platesnius vandenis ir tampa gana sėslus. Tačiau tu po mokyklos baigimo pakėlei sparnus į Angliją, o vėliau tapai ir tikru keliautoju, į savo sąskaitą įsirašęs apie 50 aplankytų šalių. Kas tavyje pasėjo tą norą keliauti?

Kaime praleidau savo vaikystę, o mokyklos laikais kartu su tėvais pakeičiau ne vieną gyvenamą vietą – iš kaimo į Kauną, iš Kauno į Vilnių, iš ten į Biržus ir tada vėl atgal į sostinę, kur ir pabaigiau mokyklą. Manau, kad būtent neprisirišimas prie vienos vietos bei gyvenimo pokyčiai padėjo pamatus polinkiui keliauti. Tačiau labiausiai prie to prisidėjo mano tėvai, kurie neskatino nugyventi „teisingo“ gyvenimo, tokio, kurį gyvena daugelis. Būtent už tai jiems ir esu labiausiai dėkingas, nors žinau, kaip dažnai jiems yra neramu, kuomet nėra aišku, kuriame pasaulio krašte yra jų sūnus.

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakok, kas nutiko, kai įkūrus sėkmingą verslą nusprendei viską mesti ir leistis į kelionę aplink pasaulį?

Verslas ėjosi puikiai, tačiau vidiniai reikalai klostėsi kur kas sunkiau nei išoriniai. Nesuradęs bendrų kompromisų su investuotojais, nusprendžiau tą barą parduoti jiems ir už gautus pinigus pakeliauti po pasaulį. Tuomet pagalvojau, kada geriausias laikas, jei ne dabar? Buvau baigęs mokslus, pardaviau verslą, nebeturėjau jokių įsipareigojimų, neturėjau ir merginos, todėl buvau laisvas paukštis (šypsosi).

Juokauju, kad Lietuvos parduotuvėse pardavinėjami kiviai buvo nuskinti mano rankomis, kadangi regionas, kuriame dirbau, yra pagrindinis kivių tiekėjas į Europą.

Taigi, pirmajai savo didžiajai kelionei numačiau trijų mėnesių laikotarpį, tuomet atsivertęs žemėlapį pažymėjau vietas, kurias per tą laiką norėčiau aplankyti. Prie manęs prisijungė dar du draugai – Edgaras ir Ernestas. Kartu susitvarkę seną, 1994 metų „Volkswagen“ autobusiuką iškeliavome į Eurotripą. Tai buvo tarsi apšilimas prieš kelionę aplink pasaulį – iš pradžių apkeliavau savo „kiemą“, o paskui pradėjau žvalgytis į tolimuosius kaimynų kraštus...

Kur patraukei toliau?

Grįžus po Eurotripo, kuris truko apie 20 dienų, pagal planą dar turėjau du mėnesius, todėl su draugais išsiruošiau į Niujorką, JAV. Aplankę Niujorką, draugai iškeliavo atgal į Lietuvą, o aš su kuprine ant pečių toliau keliavau per Šiaurės Ameriką žemyn, kol pasiekiau vakarinę Pietų Amerikos pakrantę ir per ją keliavau iki pat Argentinos.

Būtent Argentinoje pasibaigė mano pinigai, tačiau viskas susidėliojo taip, kad kaip tik tuo metu gavau „Work and travel“ vizą ir galėjau keliauti į Naująją Zelandiją. Man pasisekė, kadangi tais metais ši viza per greičiau nei 4 minutes buvo išdalinta 300 laimingųjų, tarp kurių buvau ir aš. Kadangi vizos buvo išdalintos taip greitai, užlūžo programos sistema ir nereikėjo sumokėti 350 dolerių mokesčių atvykus į šalį. Pradžia buvo tikrai gera, tad susiradau darbą ir savo trijų mėnesių kelionę paverčiau dar keliais metais!

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Kokius darbus teko dirbti Naujoje Zelandijoje?

Pirmiausia įsidarbinau kivių rinkėju. Dabar, kai vaikštau Lietuvos parduotuvėse, juokuoju, kad pardavinėjami kiviai buvo nuskinti mano rankomis, kadangi tas regionas, kuriame dirbdavau, yra pagrindinis kivių tiekėjas į Europos šalis. Taip pat teko dirbti vynuogyne, vėliau įsidarbinau šefo padėjėju ir tuo pačiu dirbau agrokultūros pramonės sunkiosios technikos kompanijoje, vairavau traktorių. 

Ne visi gali suprasti pagrindinę savęs pažinimo idėją, dėl kurios tiek daug ir keliauju.

Užsidirbęs pinigų iš Naujosios Zelandijos patraukiau į Australiją. Pakeliavęs ten, nuvykau į Singapūrą, iš ten į Malaiziją, vėliau Vietnamą, kuriame nusipirkęs motociklą planavau keliauti toliau, tačiau pasiekęs Laosą, dėl prasidėjusios pandemijos strigau dar septyniems mėnesiams ir kelionė aplink pasaulį sustojo būtent čia.

Po kurio laiko grįžau į Lietuvą ir iki dabar laiką leidžiu čia, laukiu, kada vėl galėsiu tęsti savo kelionę, kurią pradėsiu nuo Maroko link Kinijos.

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Nepaslaptis, kad ilgos kelionės reikalauja gebėjimo skaičiuoti finansus. Kaip tau sekėsi tvarkytis su piniginės turiniu?

Kelionei aplink pasaulį man užteko pinigų, gautų už parduotą verslą bei už darbus, kuriuos dirbau Naujojoje Zelandijoje. Visgi, tai yra gebėjimas, kuri galima išvystyti per praktiką. Iš prigimties esu taupus žmogus, net ir gyvendamas Lietuvoje stengdavausi skaičiuoti ir planuoti finansus į priekį.

Taip pat prie to prisidėjo ir patirtis studijų metais, kuomet po paskaitų skubėdavau į darbą tam, kad galėčiau save išlaikyti. Kai dirbi – vertini kiekvieną centą. Todėl ir keliaudamas vadovavausi tuo pačiu principu – stebėjau savo finansus, planavau į priekį, skaičiavau, kuriam laikui pinigų užteks, nepirkau to, be ko įmanoma išgyventi.

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Keliaudamas ir aplankydamas įvairiausias šalis susipažinai su skirtingomis pasaulio virtuvėmis. Kokie ragauti patiekalai paliko didžiausią įspūdį?

Teko išbandyti ir paragauti įvairiausio maisto, labai sunku būtų išskirti vieną ar kelis labiausiai lietuvišką skrandį nustebinusius patiekalus (juokiasi). Prisimenu, kai kartą Panamoje su vietiniu, pas kurį buvau apsistojęs, nuėjome į turgų, nusipirkome ryklį ir jį išsikepę vakarienei valgėme ryklieną. Kai buvau apsistojęs Laose, vienas draugas pasikvietęs pas save į svečius pusryčiams patiekė keptą žiurkę. Skonis kiek priminė triušieną, daug kaulų ir mažai mėsos.

Kadangi Laose praleidau daug laiko, man vietinių maistas tapo įprastas. Turguje ne kartą pusryčiams pirkau ryžių su dar gyvais žiogais arba lervų, kurias vėliau pasičirškindavau ant keptuvės. Taigi, teko išragauti labai daug įvairaus maisto, tai tiesiog kelionių dalis.

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

O ar teko atsidurti pavojingose situacijose arba nukentėti nuo vagių, nusitaikiusių į turistų kišenes?

Kirtęs sieną iš Meksikos į Gvatemalą pasijutau tarytum mūsų čigonų tabore. Buvo baugu, tačiau pabuvus ten ilgiau, asociacija su „blogu rajonu“ dingo.  Tiesa, kol leidau ten laiką, teko susidurti su vienu įvykiu, kuomet keliaujant autostopu mane pasisiūlė pavėžėti vietinis, ant kurio keleivio sėdynės gulėjo pistoletas. Nusišypsojo, prisistatė esąs fermeris, tačiau, sprendžiant iš išvaizdos ir storos, auksinės grandinėlės aplink kaklą, jis taip tikrai neatrodė.

Naujojoje Zelandijoje, kur vairavau traktorių, teko ne kartą stipriai laikytis įsikibus už vairo, kad nenuslysčiau nuo skardžio aukštose vietovėse tarp kalnų. 

Galiausiai jis mane pavežė iki numatytos vietos ir viskas pasibaigė gerai. Galbūt man neteko susidurti su vagystėmis, kadangi pats atrodžiau gana vargingai apsirengęs ir tikrai nepriminiau turisto su stora pinigine (šypsosi). Neskyriau didelio dėmesio aprangai, atrodžiau kaip vietinis, kartais net dėvėdavau jų tautinius drabužius, todėl niekam nekėliau pagundos manęs apšvarinti.

Tiesa, Gvatemaloje teko susidurti kiek su kitokiu pavojumi – buvau smarkiai apsinuodijęs maistu. Tuo metu gyvenau katamarane ant vandens, o gydytojas buvo krante, tad kiek užtruko, kol blogai besijausdamas nuplaukiau iki jo. Kai po kelių dienų kankinimosi pasiekiau krantą, gydytojas pasakė, kad galėjau ir mirti, kadangi žarnyne rado bakterinę infekciją ir kelis parazitus.

Taip pat, kol gyvenau Naujojoje Zelandijoje ir vairavau traktorių, teko ne kartą stipriai laikytis įsikibus už vairo, kad nenuslysčiau nuo skardžio, kadangi vairuodavau itin aukštose vietovėse tarp kalnų. Na, o apsistojus egzotinėse šalyse, natūralu būdavo sutikti nuodingų gyvių. Pavyzdžiui, vieną naktį prabudęs Laose nuėjau į tualetą ir ten sutikau milžinišką skorpioną, kuris mane tąkart ne juokais išgąsdino (juokiasi).

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Per 24-erius savo gyvenimo metus spėjai baigti mokslus, įgyti specialybę, sukurti ir vėliau parduoti verslą bei pakeliauti aplink pasaulį. Neslepi, kad tai planuoji daryti ir toliau. Vis dėlto, ar nepatiri aplinkinių spaudimo ir neigiamo požiūrio į avantiūristo gyvenimą?

Apie avantiūristo gyvenimą dažniausiai pasisako nekeliavę žmonės. Jei žmogus, kuris apkeliavo pasaulį, pažino save ir pasaulio paslaptis, pasakytų man, kad vis dėlto visas gražumas yra ofisas, verslas ir pastovi gyvenamoji vieta, tada galbūt ir įsiklausyčiau į jo žodžius. Tačiau dabar tokios kalbos ir aplinkinių pasisakymai apie klajūno gyvenimą manęs nejaudina. Mano požiūris į gyvenimą ir į darbą yra nestandartinis, todėl ne visi gali suprasti pagrindinę savęs pažinimo idėją, dėl kurios tiek daug ir keliauju.

Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.
Edmund Heinz kelionių akimirkos / Asmeninio archyvo nuotr.

Tokių keliautojų kaip tu – išties mažai, dauguma jaunų žmonių susikoncentravę į karjerą, darbus. Kaip manai, kodėl taip yra?

Galėčiau atsakyti, kad žmonės retai tyrinėja pasaulį dėl finansų ir dėl baimės išeiti iš savo komforto zonos. Tačiau mano atsakymas skamba taip – keliavimas nėra atostogos. Atostogos ir keliavimas yra du skirtingi dalykai, atostogos – tai savaitė praleista Turkijoje prie baseino, tikras keliavimas – kupinas iššūkių ir daug prasmingesnis darbas. Beje, vykdamas kaip turistas matai viską tik is gerosios pusės, keliaudamas – matai viską taip, kaip yra iš tiesų.

Todėl manau, kad sunkumas ir baimė keliauti yra toji priežastis, kodėl tokių keliautojų, kaip aš nėra daug. Tokios kelionės reikalauja daugiau psichologinės ištvermės, o ne didesnio piniginės turinio. Žmonės yra įstrigę tame pačiame mažame „kieme“ ir bijo žvelgti į platesnius vandenis. Situacija būtų kitokia, jei jie savęs neapgaudinėtų ir pradėtų keisti šią mąstyseną. Norėčiau juos padrąsinti! (šypsosi).

Daugiau Edmund Heinz kelionių akimirkų jo „Instagram“ paskyroje.

Naujausi straipsniai