Jei „Google“ pateiksite užklausą „lifestyle medicine“, gausite 3 690 000 rezultatų. Rasite teiginių, kad gyvensenos medicina daro perversmą srityje, susijusioje su sveikatos reikalais. Apie tai – pokalbis su Klivlando klinikos Sveikatingumo instituto direktoriumi Mladenu Golubicu. Šis gydytojas neurochirurgas ir mokslininkas buvo atvykęs į Ann Wigmore fondo sveikos mitybos konferenciją Vilniuje.
Terminas „gyvensenos medicina“ vis dar skamba neįprastai. Jei šeimos gydytojas pataria būti fiziškai aktyviam, gerai išsimiegoti ir sveikai maitintis, ar tai reiškia, kad jis atstovauja šiai medicinos krypčiai?
Civilizuoto pasaulio rykštė – lėtinės ligos. Praktika aiškiai rodo, kad jomis sergantiems žmonėms pirmiausia padeda gyvenimo būdo keitimas. Todėl medikai, nesvarbu, kokia jų specializacija, paprastai skatina visus – ir sergančius, ir nesergančius – valgyti kuo sveikiau, geriau tvarkytis su stresu, mankštintis, nerūkyti.
Tačiau mes visi žinome, kad per keliolika minučių, kurias šeimos gydytojas oficialiai gali skirti vienam pacientui, jį motyvuoti keisti gyvenimo būdą (profilaktiškai arba terapiniu tikslu) labai sudėtinga. Juolab kad motyvuotų, gydytojas pirmiausia turi nuodugniai įvertinti žmogaus įpročius, veikiančius jo sveikatą. Klivlando klinikos Sveikatingumo institute susitikimas su specialistu trunka valandą; per ją padaromi trys svarbūs dalykai: išklausinėjamos detalės apie žmogaus gyvenseną, suteikiama informacija apie gyvensenos įtaką lėtinių ligų atsiradimui, sukuriamas individualus sveikatinimosi planas. Tačiau ir to negana. Kad pacientai „nenutrūktų“, nemestų pradėtų pokyčių, kviečiame juos ir toliau pas mus lankytis, dalyvauti kolektyvinėse praktikose, kurių specifiką lemia problemos pobūdis: aukštas cholesterolis, didelis kraujospūdis, krūties vėžys, cukrinis diabetas ir t. t.
Taigi pakliuvęs pas gyvensenos medicinos specialistą žmogus gauna ne 15 min., o tikro asmeninio dėmesio. Pirmojo išraiška, kaip žinia, – standartizuotų tyrimų ir tokių pat vaistų skyrimas. Bet juk tradicinės medicinos taikoma diagnostika, būna, nepasiteisina. Tarkim, ištiriamas konkretaus žmogaus kraujas, jo rodikliai atitinka normos ribas, deja, žmogus jaučiasi blogai... O gydytojas sako: „Nežinau, kas jums yra...“
Mes visi žengiame į naują erą, kurioje optimalus valgiaraštis, gyvenimo būdo praktikos žmogui bus skiriami pagal jo genų charakteristikas.
Mes visi žengiame į naują erą – tai leidžia modernios technologijos. Erą, kurioje optimalus valgiaraštis, gyvenimo būdo praktikos žmogui bus skiriami pagal jo genų charakteristikas. Pavyzdžiui, mokslo sritis, tyrinėjanti, kaip mityba veikia ir keičia genų pasireiškimą, remiasi idėja, kad genai, provokuojantys lėtines ligas, labai susiję su tuo, kokį maistą žmonės valgo. Užbėgant lėtinėms ligoms už akių ir jas gydant daug efektyvesnis būtų valgiaraštis, grįstas genų tipais ir mitybos reikalavimais, nei paremtas požiūriu „vienas dydis tinka visiems“. Mūsų ateitį gali pakeisti personalizuoti sveikatos vertinimas ir puoselėjimas.
Kokius diagnostikos metodus taiko gyvensenos medicina? Ar ji pripažįsta nevakarietiškos, alternatyvios medicinos metodus, tarkim, pulso čiuopimą arba biorezonansinį sveikatos būklės testavimą, kuris, kaip teigia jo propaguotojai, leidžia nustatyti sveikatos sutrikimų priežastis?
Gyvensenos medicina naudoja modernius metodus. Ji gali remtis netradicinės medicinos būdais, jei jie pagrįsti įrodymais.
Gal galite įvertinti bene populiariausią lietuvišką patiekalą – cepelinus? Dažniausias variantas – tarkuotų bulvių ir raudonos maltos mėsos derinys, kuris išverdamas ir patiekiamas su grietinės ir spirgučių dažiniu.
Man gaila nuliūdinti cepelinų mėgėjus, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija vertina raudoną ir apdorotą mėsą kaip galimai kancerogenišką. Šiai kategorijai priskiriamas ir tabakas. Maža to, mėsoje nėra skaidulų, kurių turi augalai ir kurios yra kaip maistas milijonams žarnyno bakterijų, palaikančių žmogaus sveikatą. Joje – aukšta riebalų koncentracija (ak, tie spirgučiai...), o šie skatina širdies ir kraujagyslių ligas, vėžį.
Neturėtume vergauti tradicijoms, kurios akivaizdžiai neprisideda prie žmogaus, populiacijos, visos ekosistemos, nuo kurios priklausome, sveikatos. Juk galime susikurti naujų tradicijų.
Mūsų tautietė Ona Varapickaitė, pasaulyje žinoma kaip Ann Wigmore, taip ir padarė – sukūrė mokymą apie gyvu maistu paremtą gyvenseną ir šis labai paplito. Pagal ją, ligas lemia ląstelėms reikalingų maisto medžiagų trūkumas ir toksinų, kūne susidarančių dėl rafinuoto maisto vartojimo ir streso, sankaupos. Maistas, kurį derėtų valgyti, turėtų būti termiškai neapdorotas, gyvas. Ar manote, kad būtent taip reikia maitintis?
Aš manau, kad augalinis maistas kartu su kitais gyvenimo aspektais (fiziniu aktyvumu, nerūkymu, streso valdymo įgūdžiais) reprezentuoja viltį suvaldyti du didžiausius XXI amžiaus iššūkius – lėtinių ligų augimą ir globalius klimato pokyčius. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad net turtingiausios pasaulio visuomenės finansiškai nepajėgios atlaikyti ligų, susijusių su gyvensena, epidemijos. Ligų, kurių galima išvengti. Todėl gyvensenos medicina yra tiesiog būtinybė. Šios srities ekspertų Deano Ornisho, Caldwello Esselstyno ir kitų tyrimai rodo, kad valgiaraštis, kurio pagrindas – augalinis, visas grūdo dalis išsaugojęs maistas, gali tapti efektyviu įrankiu stabdant koronarinę širdies ligą, ankstyvos stadijos prostatos vėžį ir cukrinį diabetą.
Moterims skirtuose leidiniuose daug kalbama apie maistą. Bene dažniausiai linksniuojami „angliavandeniai“, nes svoris, mūsų Achilo kulnas, smarkiai susijęs su jų vartojimu. O kiek svarbūs grožiui ir sveikatai baltymai? Toks klausimas kyla ir todėl, kad vegetariškas, veganiškas, žaliavalgiškas maistas Lietuvoje išpopuliarėjo.
Kur kas sveikiau ir mums patiems, ir planetai apsirūpinti baltymais valgant augalinį maistą, o ne cepelinus ir pan.
Mitybos specialistai nūnai nuolatos girdi klausimą: „Kaip aš gausiu pakankamai baltymų, jei valgysiu vegetarišką ar veganišką maistą?“ Pasakysiu štai ką: daugelis žmonių, vartojančių visų grūdo dalių produktus, nerafinuotą maistą (grūdus, daržoves, ankštinius, vaisius), gaus tiek baltymų, kiek reikia. Tyrimai rodo, kad tie, kurių suvartojami baltymai – daugiausia augalinės kilmės, penkiskart rečiau rizikuoja iškeliauti į dausas dėl cukrinio diabeto, keturiskart – dėl vėžio, palyginti su tais, kurie augalinių baltymų suvartoja mažiausiai. Kur kas sveikiau ir mums patiems, ir planetai apsirūpinti baltymais valgant augalinį maistą, o ne cepelinus ir panašų į juos maistą.
Kokių argumentų pateikiate skeptikams? Pavyzdžiui, girdėjau kardiologą sakant, kad širdies ligų vien sveika gyvensena neišgydysi, jos reikšmė perdedama...
Gyvensenos medicina nėra grįžimas į akmens amžių ir susilaikymas nuo to, ką modernios medicinos technologijos gali pasiūlyti. Be abejonės, reikia naudotis įspūdingais, neįtikėtinai progresyviais kelių pastarųjų dešimtmečių pasiekimais. Turiu galvoje efektyvesnius, saugesnius, veiksmingesnius vaistus, naujus chirurgijos metodus ir prietaisus.
Tačiau niekas negali paneigti surinktų įrodymų: daugiau kaip 80 procentų dažniausių lėtinių ligų galima išvengti išmintingai maitinantis, kasdien bent 30 minučių skiriant fizinei veiklai, nerūkant, palaikant normalų kūno svorį. Tam nereikia naujos tabletės ar procedūros! Reikia tiesiog imti kai ką daryti dažniau ir daugiau – valgyti daržovių, vaikščioti pėsčiomis, būti su savimi, būti dėkingiems žmonėms ir įvykiams, su kuriais suveda diena... Jei tokie paprasti, mažai kainuojantys gyvensenos medicinos būdai, kurie prieinami kiekvienam, neatneša pagerėjimo, griebkimės sudėtingų, brangių, stebuklingų technologijų... Tačiau didžiausias dėmesys turi būti skiriamas asmeninėms sveikatos puoselėjimo praktikoms.
Ką manote apie sveikatos stebėsenos prietaisėlius ir telefonų programėles? Ar jie turėtų tapti kiekvieno žmogaus, kuris nori rūpintis savo sveikata, kasdienybės dalimi?
Modernios technologijos gali praversti ir sveikiems, ir ligoniams. Tačiau jos motyvuoja ne visus vienodai. Kad stebėsenos prietaisėlis būtų naudingas, jis turi jo savininką žavėti, įkvėpti, teikti apčiuopiamą pagalbą. Ši sritis – svarbi, atliekami tyrimai ir yra vilties, kad susikaupus dideliam informacijos kiekiui bus sukurti specifinio poveikio, labiau į konkretų žmogų orientuoti įrankiai.
Trumpam pakeisti gyvenseną pavyksta daug kam, bet žmonių, pajėgiančių nebegrįžti prie senų blogų įpročių, gerokai mažiau. Jei kaimynystėje nėra Klivlando klinikos, kaip neatsidurti ten, kur jau buvai?
Sutinku, kad daugeliui žmonių keisti senus įpročius naujais – sunku. Ypač sudėtinga diena dienon daryti teisingus pasirinkimus nepalaikančioje aplinkoje, siunčiančioje klaidinančią, su naujomis žmogaus nuostatomis konfliktuojančią informaciją. Tačiau nėra kito kelio išlikti sveikam! Tiesiog nėra. Kaip profesionalas, kuris kasdien susiduria su žmonėmis, siekiančiais vadovautis gyvensenos medicinos patarimais, matau, kad jiems labai reikia ne vien medikų – ir kur kas didesnio palaikymo. O jį turėtų garantuoti entuziastingas – pabrėžiu: entuziastingas – medikų, sveikatos draudikų, vyriausybės, darbdavių, edukologų, įvairių industrijų (maisto, kūno rengybos, technologijų) atstovų bendradarbiavimas. Kitaip tariant, sveikatai svarbus ne tik lengvai pasiekiamas neapdorotas augalinis maistas.
Esu įsitikinęs, kad žmogų nuo mažens privalu mokyti ir sveikos mitybos, ir fizinio aktyvumo, ir streso valdymo būdų – lygiai taip pat, kaip jis mokomas skaičiuoti ir skaityti.