2017-ųjų geriausios knygos pagal Tomą Ramanauską

Tomas Ramanauskas / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-05 21:06
Reklamos kūrėjas, verslininkas, kūrybingumo dėstytojas, leidėjas, renginių organizatorius, didžėjus, rašytojas, režisierius Tomas RAMANAUSKAS sudarė geriausių jo nuomone 2017 m. knygų sąrašą.

Pateikiame jį Žmonės.lt skaitytojams.

Vaizdas: Gary Winogrand
Vaizdas: Gary Winogrand

„Metai man nesibaigia, kol visko nesuskaičiuoju. Toks topų OCD. Nes tik taip suprantu, kas su manimi įvyko, kas išliko ir ką verta skleisti toliau. Pradedu nuo knygyno“, – savo socialinėje paskyroje rašo Tomas Ramanauskas.

Dauguma 2017-aisiais perskaitytų knygų buvo vaikiškos, o visus ambicingus ir kvailus kiekybės planus kapituliuoti privertė „Infinite Jest“ kalnas, į kurį trenkiausi rugsėjį ir vis dar bandau nuo jo atlipti. Devynios pažymėtinos:

ESMINĖ NENAUJA: Cormac McCarthy „Suttree“, kartaus bastūno gyvenimo iliuminacija yra šedevras, retos prabos knyga, tarp tų pačių esminių, kurias tariamai imtum į neegzistuojančią negyvenamą salą. Suttree yra pabėgėlis nuo patogaus gyvenimo, pusvalkata-savanoris. Aplink jį — benamiai, latrai, aferistai, prostitutės, tinginiai, šaltis ir jo paties košmarai. Ištisas tolimas pasaulis, kuris dėka galingų CMcC binoklių taip pritraukiamas, kad jauti kvapus ir tekstūras. Knygoje, nebūdingai rūškanam rašytojui, daug juoko. Jis nedominuoja, bet palengvina kelionę per purvus ir properšas, kraują iš dantų ir neviltį.

DAR VIENA ESMINĖ NENAUJA: Stanisław Lem „Soliaris“.
Sunku skaityti, jei buvo matyta. Ne vienu filmu ikonizuota knyga plūduriavo mano horizonte, bet draugo dovana ir jos viršelis paliepė nebeatidėlioti. Ir nors Kelvino įsivaizduoti ne su Banionio veidu nepavyko, visa kita atsiskyrė nuo ekranizacijų ir persikūrė naujai. Koks platus kūrinys, tarp kurio gausybės temų ypač pagaulus buvo žmogaus sutrikimas Kitoniškumo/Nesuprantamumo akivaizdoje. Gali kalbėti kosminiais mastais, gali nusileisti iki karinių, kultūrinių, socialinių konfliktų — čia jau asmeninės optikos klausimas. Lemas lepina pasirinkimais. Su Lemu aš dar susitiksiu.

NAUJA: David Grossman „A Horse Walks Into A Bar“.
Tuštybė nuginė pas Bookerio premijos nugalėtoją, kuris žadėjo, kad skaitydamas pajausiu svetimą gėdą. „Add to basket“. Visas kūrinys susikoncentravęs į nepatogaus stand-uperio Dovaleh G pasirodymą kažkokiame Niekmiestyje Izraelyje. Vakarui įsibėgėjant blogi bajeriai virsta blogesniais ir juokas virsta erzuliu, galiausiai įtampa ir liūdesiu. Plojau.

POEZIJA: ee cummings „100 Selected Poems“.
Sunku neįsimylėti ee cumings, jei buvai nors ką įsimylėjęs.

LIETUVIŠKA: Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“
Drįstu sakyti, kad tai yra lokali „Rugiuose prie bedugnės“ versija. Nelyginsiu meninių ambicijų, bet seniai (niekada?) neskaičiau lietuviško kūrinio, kuriame tiek daug nesuliteratūrinto gyvenimo, gyvos kalbos ir adekvatumo. Nežinantiems — knyga parašyta šiaulietišku slengu ir pirmu asmeniu pasakoja paauglio gezo virtimą mažesniu gezu, prakošiant per save post-nepriklausomybinį jauno žmogaus kontekstą. Turgai, videkai, plakatai, padielkės, Chicago Bulls, MTV, kiemai, 2Unlimited, gengai, seksas, užsieniai, Pingvinas. Visa tai ypač sublizgės mano kartai, o jaunesnieji Rimanto bildungsroman skaitytojai ras visai kito tirštumo aktualijas jų pačių gyvenimams ir brandai. Manau, tokį, kokio LTeratūroje nebuvo.

MUZIKA: David Byrne „How Music Works“.
Neslėpdamas subjektyvumo Byrne bando atsakyti į spiečių klausimų:
-kaip muziką įtakoja vietos, kuriose ji atliekama
-kaip muzikos skleidimo formatai keičia muzikos skambesį
-apskritai, kurių velnių mums muzika reikalinga
-ir galiausiai, kodėl ji panaši į sūrio pyragą.
Visa tai pusdievis sumaišo su asmeninėmis patirtimis ir praskrodęs Talking Heads pilvą, rodo kaip įtakingiausia 70s galo-80s pradžios roko grupė virškina įkvėpimus ir nuopolius, kaip kuria dainas ir siuvasi kostiumus.

MAISTAS: Charles Spence „Gastrophysics“ yra neįtikėtinai vertinga mąstantiems apie tai, ką valgo ir organizuojantiems valgymą. O be to ir gan įtikima, jei vien šaltiniai ir išnašos užima 150 psl. Spence narsto mūsų patyrimą su maistu ir įtakas jam visais kampais: elgsenos, pojūčių, išorinių dirgiklių, asmeninio dėmesio; jis randa dabartinio maitinimo madų ištakas italų futuristų eksperimentuose ir pamoja ranka link grėsmingai atsiritančių tendencijų.

REKLAMA: James B. Twitchell „20 Ads That Shook the World“.
Skaitydamas keliasdešimtą knygą apie reklamą ją atsivertinėji su nuspėjamumo žiovuliu. Bet šioje knygoje tuoj pat užsičiaupi, nes JBT į reklamas žvelgia kur kas kontekstualiau ir naudoja spalvotus, ne tik juodą, pieštukus. Jis pasakoja, kaip tam tikri reklamos kuoliukai lėmė ištisus socialinius pokyčius, ką jau kalbėti apie pardavimus.

FOTO: Garry Winogrand „The Americans“.
Atrasti Winograndą - tai kaip muzikoje išgirsti Velvet Underground — niekam per daug nepasigirsi, kad ir kaip tai priblokštų asmeniškai. Gatvės fotografuotojų genge jis — vienas iš bosų. Wino pagauna praeivius persikreipusius, susiraukusius ar tiesiog nešančius beždžionę, gan neselfinės išvaizdos. Visi juda, bet laisvai galėtų būti statulomis — tiek ikoniškumo ir svorio kiekviename užpauzintame kadre.

Beje, o kodėl jūsų nėra Good Read, skaitantieji? Aš tai yra: https://www.goodreads.com/tmsrmnsks

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai