15 esė vyriškumo tema išleidęs Donatas Paulauskas: „Pažiūrėti kritiškai į tradicinį vyriškumą tikrai reikėtų“

Donato Paulausko knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pristatymas/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-10-22 20:24
Lyčių lygybės ekspertas Donatas Paulauskas (29) antradienį pristatė jau antrąją savo knygą. Šį kartą autoriaus taikinyje – vyrai ir juos veikiantys stereotipai. „Kam reikalingi verkiantys vyrai: 15 esė vyriškumo tema“ gimė iš asmeniškų Donato išgyvenimų.

Donatai, apie ką tavo knyga?

Knyga, paprastai tariant, yra apie vyrus ir vyriškumą. Pagrindinis mano tikslas – atskleisti iš ko susideda tradicinis vyriškumas. Juo mes kvėpuojame, jis – mūsų šeimose. To vyriškumo tiek daug, kad mes viską priimame kaip natūralų dalyką ir nebegalime būti kritiškais. O pažiūrėti kritiškai į tradicinį vyriškumą kartais tikrai reikėtų, nes siauras vyriškumo suvokimas kenkia tiek patiems vyrams, tiek aplinkiniams, kurie supa tuos tradicinius vyrus.

Kokie tie tradiciniai vyrai?

Tai yra tokie vyrai, kurie savo gyvenime vadovaujasi stereotipais. Kai kurie iš jų ne visuomet nori taip gyventi, bet yra priversti aplink juos susiklosčiusių aplinkybių. Gyvena pagal tam tikrą scenarijų, pagal taisykles  „kaip turėtų gyventi vyras“. Vyrams dažnai primetami vaidmenys – auksarankių, šeimos galvų, svarbiausių problemų sprendėjų, tvirto kūno sudėjimo galiūnų, herojų. 

Donato Paulausko knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pristatymas/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Donato Paulausko knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pristatymas/ Pauliaus Peleckio nuotr.

Tai – antroji tavo knyga. Kas paskatino imtis tokios temos?

Pirmoji mano knyga buvo apie feminizmą, truputį istorinė, truputį socialinė. Kalbėjau joje apie feminizmo atsiradimą, kaip jis klostėsi. Toje knygoje užkabinau ir vyriškumo temą norėdamas parodyti, kad kalbėti apie vyrus – nėra priešingybė feminizmui. Po pirmosios knygos išleidimo jau buvau užmetęs kabliuką, todėl pagalvojau, kad galiu toliau plėtoti tai, apie ką pusę lūpų užsiminiau pirmajame kūrinyje. Vadinu tai logine tąsa.

Pats augai lyčių stereotipų veikiamoje šeimoje?

Augau labai tradicinėje šeimoje, kur moteris turi konkretų savo vaidmenį. Daugiausiai jis susijęs su buities tvarkymu. Moteris – ta, kuri prie puodų, ji viską sutvarko, viską suplanuoja. O tuo tarpu vyras priima svarbiausius sprendimus, jo jokiu būdu negalima trukdyti įvairiais menkniekiais, nes šeimos galva sprendžia tik „pagrindinius“ šeimos klausimus. Tiesa, jei žvelgsime iš ekonominės pusės, mano šeima nebuvo tokia, kurioje vyras uždirba daugiau, tačiau lyčių stereotipų tikrai buvo. Žinoma, kai augi tokioje aplinkoje, dažniausiai sunkiai suvoki, jog tai blogai. Kažkur viduje lyg ir supratau, kad kažkas ne taip, bet buvau aplinkinių įtikintas – taip turi būti. Kai man buvo 18 metų, aš pirmą kartą apsigyvenau vienas, tada ir ėmiau į viską po truputį žiūrėti kitaip. Mano naujausia knyga ir prasideda nuo to momento, kai apsigyvenu vienas. Išėjęs iš tėvų namų aš imu kvėpuoti kitu oru. Lyčių nelygybė neturi nei amžiaus, neis vietos, ji – tarsi skrodžianti strėlė – paliečia mus visais atvejais.

Donato Paulausko knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pristatymas/ Pauliaus Peleckio nuotr.
Donato Paulausko knygos „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ pristatymas/ Pauliaus Peleckio nuotr.

Koks pagrindinis naujos knygos tikslas?

Tikslų buvo ne vienas. Galvojau, kad tradicinio vyriškumo tema yra nuslystanti į absurdus. Pavyzdžiui, kad ir vyras, kažką taisantis vien dėl to, nes jam atrodo, jog jis tai turi padaryti. Dažnai tas vyras daugiau sugadina, negu sutaiso, tačiau pareiga būti ūkišku verčia jį tokiu būti, vaidinti auksarankį.

Savita visų knygoje esančių esė stilistika troškau parodyti, kad sugalvotos vyriškumo normos verčia mus įkaitais ir yra absurdiškos. Paskutiniame tekste aš pakviečiau išsilaisvinti. Tam, kad moterys išsivaduotų nuo namų šeimininkės ar kito joms primetamo vaidmens, jos turėjo labai daug dirbti, sukelti ištisus socialinius judėjimus, maištus. Tik todėl dabar mes turime pakankamai gerą lyčių lygybės situaciją, ji nėra tobula, bet padėtis taisosi. Tačiau ką darė vyrai, kad išsilaisvintų? Nebuvo jokių bangų, jokių judėjimų. Aš kaip ir pateikiu tokį pasiūlymą, kad, galbūt, mums laikas pradėti patiems kalbėti apie savo problemas? Dažnai tam tikrų viešų renginių metu sulaukdavęs klausimų, kodėl aš nekalbu apie vyrus – juk jie trumpiau gyvena, yra jautresni – norėdavau atsakyti: kalbėkite jūs, kurkite organizacijas. 

Tikriausiai ne visi vyrai su tavimi sutiktų. Kai kurie net sakytų, jog puikiai sugyvena su visais stereotipais.

Na, žinoma yra ir tokių, tačiau paėmus vyrus kaip bendrą grupę, jie užsiima savidestrukcine elgsena: jie rūko, geria, jie nusikalsta, dirba pavojingus darbus ir miršta tuose darbuose. Dažniausiai vyrai save stato į herojaus poziciją. O koks herojus prašo pagalbos? Kai herojams nepavyksta, jie graužia save iš vidaus, niekada nesikreipia pagalbos. Vyrai, kurie nepatenkina vyriškumo lūkesčių, patiria pažeminimą ir sminga į gyvenimo kokybę mažinančius veiksmus. Labai daug turime tai įrodančios statistikos. Jų situacija nėra gera. Taip, yra tokių, kurie su tuo niekada nesusiduria, tačiau daugumai vis tiek tenka tai išgyventi.

Pirmiausia, manau, reikia atpažinti, kas su tavimi yra blogai. Ne visiems taip yra, bet atpažinti ir pripažinti – sunku, keisti save – dar sudėtingiau. Esame užprogramuoti stereotipų. Laikausi požiūrio, kad padėti reikia ir galima daugumai. 

Temos:

Interviu Aktualu

Naujausi straipsniai