13 metų kasininke dirbanti L.Carenkova: „Kasdien matau, kiek daug vieni apie kitus galvojame“

Liudmila Carenkova su sūnumi Eligijumi / Gedmanto Kropio nuotr.
Liudmila Carenkova su sūnumi Eligijumi / Gedmanto Kropio nuotr.
Projekto partnerio turinys
Šaltinis: Projekto partnerio turinys
2021-12-16 08:18
AA

„Neįsivaizduoju darbo, kuriame nebūtų stipraus, draugiško kolektyvo. Tai didžiausia dovana tiek patiems darbuotojams, tiek pirkėjams – jie, tikiu, mūsų šilumą, atsidavimą irgi jaučia“, – sako Liudmila Carenkova, Vilniaus Liepkalnio rajone esančioje „Maximoje“ jau 13 metų dirbanti kasininke.

„Norėjau dirbti salės darbuotoja, nes darbo kasoje bijojau – atrodė, kad reikės labai daug kodų mokėti mintinai“, – šypsosi Liudmila, atsiminusi darbo „Maximoje“ pradžią. 

Vis dėlto aplinkybės susiklostė priešingai: tuo metu salės darbuotojų netrūko ir moteriai teko sėsti į kasą. „Kasininkės buvo be galo draugiškos, viską kantriai paaiškino, išmokė. Pasirodo, nebuvo taip baisu, kaip galvojau“, – patikina.

Parduotuvėje darbas prieš didžiąsias metų šventes tiesiog verda, o kasininkės, juokiasi Liudmila, dirba net rankoves pasiraitojusios. „Šventiniu laikotarpiu žmonių srautas daug didesnis, bet jie dažniausiai būna pakiliau nusiteikę, labiau šypsosi, sveikinasi, linki gražių švenčių.“

L.Carenkova pasakoja, jog darbas kasoje šventiniu laikotarpiu turi savito žavesio: žmonės perka dovanas, įvairią šventinę atributiką, skanėstus, tad nepastebėti šio malonaus šurmulio – neįmanoma. „Tai toks metas, kai it ant delno matai, kaip daug vieni apie kitus galvojame, norime nustebinti, o namuose trokštame susikurti savo kalėdinę pasaką.“

„Pakavimo popierius, dėžutės, dovanėlės... Žmonės įdeda visą širdį ruošdamiesi šventėms, o mums, kasininkėms, belieka juos išlydėti su šypsena ir linkėjimais, kad tos šventės išties tokios ir būtų – pačios gražiausios ir jaukiausios“, – šypteli.

Liudmila Carenkova su sūnumi Eligijumi / Gedmanto Kropio nuotr.

Kartu – daug drąsiau

Besiklausant Liudmilos nejučia galima imti pavydėti: moteris labai šiltai pasakoja apie darbo kolektyvą ir atmosferą, kuri, rodos, tam tikra prasme šventinė kasdien, ne vien gruodį.

„Mūsų kasininkių kolektyvas – labai pastovus, mes jau daug metų dirbame kartu, todėl esame tiek susigyvenusios, kad seniai nebelaikome viena kitos tik kolegėmis. Santykiai draugiški, šilti, nuoširdūs. Viena kitai visada padedame, atmosfera darbe labai gera. Dirbti keliauju su nuotaika, nes žinau, kad laukia savi žmonės, visas situacijas ar problemas išspręsime kartu. Taip daug drąsiau.“

Pašnekovė negaili komplimentų vyriausiajai kasininkei, kuri, pasak Liudmilos, yra viso to „kaltininkė“. „Ji sujungia visą kolektyvą, jos dėka esame kaip kumštis. Ir nors mūsų kasininkių kolektyvas – moteriškas, jokių intrigų nėra. Orientuojamės į sklandų darbą ir draugišką aplinką. Tai padeda gerai atlikti pareigas ir išvengti galimo streso, ypač kai per šventes pirkėjų srautai būna išties dideli. Viskas daug paprasčiau, kai esi geroje komandoje.“

Bendraukime vieni su kitais draugiškiau, šilčiau ir viskas aplinkui bus gražiau – ne tik per Kalėdas...

O toji komanda šventėmis pasidžiaugia ne tik su pirkėjais, bet ir tarpusavyje – apsikeičia dovanėlėmis, šiltais linkėjimais, kartu susitinka netgi po darbo. „Toks geras kolektyvas yra didžiausia motyvacija. Viena kitą suprantame iš pusės žodžio. Jokie šventinio laikotarpio iššūkiai mums nebaisūs, nes žinome: viena už kitą stosime visada. Kaip ten sakoma: „Vienas lauke – ne karys.“ Pas mus visada esi tikra – viena nesi ir nebūsi“, – atvirauja L.Carenkova.

Po darbų Liudmila skuba namo – čia šventinę nuotaiką kurti jai padeda 12-metis sūnus Eligijus. „Švenčių labai laukiame, joms ruošiamės. Man asmeniškai jaukiausios yra Kūčios, nuo vaikystės jos atrodė labai svarbios. Pamenu, kai buvau maža, visi važiuodavome pas močiutę, susirinkdavo būrys anūkų. Dabar sutinkame namuose, ruošiame dvylika patiekalų. Pyragėliai su skirtingais įdarais – būtinas dalykas šventiniam stalui“, – pasakoja.

Be tradicinių mielinių pyragėlių, Liudmila su sūnumi per šventes sako prisigalvojantys ir naujų skanėstų. Antai pernai kepė imbierinius sausainius. 

Moteris juokiasi, kad patiekalai nėra sunkiausia švenčių užduotis, nes didesnė – dovana sūnui. O šis savo norais moka išties nustebinti... „Įsivaizduokite, prašo vaikas papūgėlės arba... chameleono! Nei kur tokį nupirkti, nei kiek kainuotų, nenoriu net pagalvoti, – juokiasi Liudmila. – Kai jau atrodo, jog sutikčiau su papūgėlės variantu, vaikas pasako, kad būtinai norėtų kalbančios...“

Liudmila žmonėms pataria nepamiršti pačių svarbiausių dalykų ir siunčia gražų linkėjimą: „Sveikatos, kantrybės ir tarpusavio supratimo! Bendraukime vieni su kitais draugiškiau, šilčiau ir viskas aplinkui bus gražiau – ne tik per Kalėdas...“