11 globojamų vaikų turinti E.Vaitkevičienė: „Dabar geras laikas išmokti gyventi darniai“

Eglė Vaitkevičienė, jos šeima ir jos sukurti veltinukai / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Jūratė Bratikienė
Publikuota: 2020-11-22 15:29
„Nejaučiu, kad ant pečių tempčiau sunkią naštą. Nors namuose vaikų – visas pulkas, aš mėgaujuosi gyvenimu, džiazuoju ir gerai leidžiu laiką. Kai kažko daryti nenoriu, ir nedarau. Problemas dažniausiai susikuriame patys“, – sako tris biologinius ir vienuolika globojamų vaikų turinti Eglė Vaitkevičienė.

Šie metai, kurie buvo nelengvi daugeliui, jau eina į pabaigą. Kaip jie prabėgo jūsų gausiai šeimynai?

Mums šie metai nebuvo labai išskirtiniai. Na, taip, pasaulį užklupęs naujas virusas visus kažkaip palietė, vaikams teko išmokti prisitaikyti prie nuotolinio mokymo. O kai visi namuose, ir man didesnis krūvis. Bet daug kas juk priklauso nuo požiūrio. Jei situacijos pakeisti negalime, tiesiog prie jos kūrybiškai prisitaikome. O vaikai net džiaugiasi, kai nereikia eiti į mokyklą, rytais gali ilgiau pamiegoti. 

Šiuo metu jūsų namuose dešimt vaikų, vyresnieji jau gyvena kitur. Daugeliui net sunku įsivaizduoti, kaip suvaldote tokį būrį klegančio jaunimo... 

Manau, nuo kitų šeimų labiausiai skiriamės tuo, kad tenka dideliais kiekiais gaminti valgyti. Kai vaikai mokykloje, net visą pusdienį turiu sau ir galiu atsiduoti savo mylimai veiklai. Esu veltinio amatininkė ir ši veikla man teikia didžiulį džiaugsmą. Tikra laimė, kad man niekur nereikia eiti. Žinoma, mūsų namuose daug buities darbų, sukiojimosi virtuvėje. Bet šeimynoje mažučių vaikų jau nėra, ant rankų nė vieno nešioti nebereikia. Visgi kiekvienas pageidauja išskirtinio dėmesio. 

Ar lengva paskirstyti dėmesį dešimčiai vaikų?

Kai grįžta iš mokyklos visas būrys ir vienas per kitą pradeda pasakoti, kaip sekėsi, stabdau ir prašau, kad kalbėtų po vieną (juokiasi). Kartais susirašome su vaikais telefonu. Būna, kažkuris parašo, kad nori pasikalbėti. Tada einu į jo kambarį ir kalbamės.

O kartais iš vaiko elgesio suprantu, kad reikia kuo skubiau su juo pabendrauti, kol maža problemėlė neišaugo į milžinišką problemą. Nuoširdžiai rodome vienas kitam dėmesį, išsiaiškiname rūpimus dalykus. Esu pripratusi prie nuolatinio bruzdesio, taigi nesusierzinu, kad nuolat esu kviečiama. Vienam vaikui prireikia tušinuko, kitam sąsiuvinio, trečias kažko paklausti nori...

Galiu iš to padaryti tragediją, bet galiu ir išlikti visiškai rami. Juk pati renkuosi, kaip reaguosiu. Tokį gyvenimą pasirinkau sąmoningai. Niekas man jo neprimetė. Suprantu, kad reikia daugiau pasistengti, daugiau nuveikti turint tokią šeimyną. Visada norėjau didelės šeimos.

Tiesa, man atrodė, kad trys vaikai jau ir yra didelė šeima. Dabar turime tris biologinius vaikus ir vienuolika globojamų. Tokio plano prieš dvidešimt metų nesugalvojome (šypsosi). Tikiu, kad kažkas iš aukščiau veda mus šiuo gyvenimo keliu. 

Eglė Vaitkevičienė / Asmeninio albumo nuotr.
Eglė Vaitkevičienė / Asmeninio albumo nuotr.

Tikite, kad niekas gyvenime nenutinka atsitiktinai?

Tikrai tuo tikiu. Viskas vyksta taip, kaip turi būti, ir tam, kad mus kažko išmokytų, galbūt pakeistų mūsų požiūrį į tam tikrus dalykus, apšlifuotų mūsų asmenybę. Nė vienam neduodama daugiau, nei jis gali pakelti. Pamenu, viena draugė kartą pasakė, kad skriaudžiu biologinius vaikus, nes jie turi augti dideliame būryje mažylių, negauna tiek išskirtinio dėmesio, kiek galėtų gauti.

Na taip, dėmesio mažiau, bet lygiai taip pat nuskriaudžiau savo pirmagimį, gimus antrai dukrai. Juos abu nuskriaudžiau, kai sugalvojau trečią gimdyti. Paskui nuskriaudžiau visus, kai sugalvojau imtis verslo arba kai nusprendžiu, kad ryte reikia pabėgioti, o ne ruošti šeimai pusryčius. Mes nuolat gyvenime kažko netenkame, bet kartu kažką ir gauname. Mūsų šeimoje, manau, visi gauna labai daug. Matau, kokios asmenybės auga, kaip vaikai mokosi dalytis, kurti santykius. 

Esate pasidaliję darbais, atsakomybėmis?

Kai kuriais darbais esame pasiskirstę, kai kuriuos daro tas, kas tuo metu gali. Mūsų namuose labai daug laisvės. Pusryčius kiekvienas gaminasi savarankiškai – kas kepasi kiaušinienę, kas užsipila dribsnių ar susitepa sumuštinį, o kas išvis ryte nevalgo. Jokios prievartos nėra. Pietus gaminu aš, nes vaikai būna mokykloje. Na, nuskutu kibirą bulvių ir džiaugiuosi, kad kol gaminu pietus, galiu pažiūrėti filmą (šypsosi).

Padaryti daugiau – tiesiog įgūdžio reikalas. Pripranti. Esame įpratę ir prie to, kad skalbimo mašina ir drabužių džiovyklė sukasi nuolat. Vaikams jau nebereikia pirštu baksnoti, kad išimtų skalbinius – kuris būna arčiausiai tuo metu, tas ir išima. Kartais pasikviečia sesę ar brolį į talką. Niekas per daug nesipriešina. Na, o kai kuriais darbais esame pasiskirstę, pavyzdžiui, kurią dieną kuris vedžios šunį ir tvarkys vakare virtuvę. Kartais vaikai susikeičia dienomis, dalijasi darbais. Gyvendami tokiame būryje išmoksta daugelio dalykų. O geriausiai namus susitvarkome tada, kai atvažiuoja svečių (juokiasi).

Sužinoję, kad kažkas užsuks, greitai visi puolame prie darbų – kai tiek rankų, namai žaibiškai susitvarko. Aišku, greitai ir vėl apsiverčia. Bet jeigu pradėčiau nervintis, kad, pavyzdžiui, koridoriuje driekiasi visa eilė batų, būtų didžiulė problema. Bet kai supranti, kad šiuose namuose gyvena tiek daug žmonių, o tu pereini per koridorių neužkliuvęs už jokio bato ir kojos nenusilauži, jau visai neblogai (juokiasi).

Eglė Vaitkevičienė / Asmeninio albumo nuotr.
Eglė Vaitkevičienė / Asmeninio albumo nuotr.

Griežtų taisyklių pas jus nėra? 

Oi ne! Esu prieš griežtą žodį, komandas. Kumščio trenkimas į stalą – ne mano kelias. Jeigu reikia padaryti kokį darbą, tiesiog kalbuosi ir tariuosi su vaikais. Mes daug diskutuojame. Kai žmogiškai bendraujame, didelių problemų ir nekyla.

Svarbiausia, ką suvokiau turėdama tokią šeimą – kad reikia visiškai atsipalaiduoti. Jeigu pradėsi reaguoti į menkiausią emociją, visiems bus blogai. Mes turime tokį nebylų susitarimą – tas, kuriam bloga diena, tyliai atsitraukia į savo kambarį. Tam, kad galėtų nurimti, suvaldyti savo emocijas. Kambariuose vaikai gyvena po du. Jei kažkuriam reikia erdvės, kiti jos suteikia. Juk menkiausia kibirkštis gali įžiebti didžiausią laužą. O žmonių namuose daug, tad tų laužų nesinori. 

Su kiekvienu žmogumi galima rasti bendrą kalbą? 

Be jokios abejonės. Pastebiu, kad daugelis žmonių bijo paauglių, sako, su jais labai sunku. Į mūsų šeimą kai kurie vaikai atėjo būtent būdami paaugliai. Susikalbame. Manau, kad visi elgiamės taip, kaip aplinka mus priverčia elgtis. Jeigu žmogus jaučiasi gerai, mylimas, natūralu, kad jam mažiau norisi bambėti. O jeigu jaučia didžiulį spaudimą, ima kauptis negerų emocijų ir jas paskui reikia kažkaip išlieti. Jeigu aš gerbiu vaiką, jo nežeminu, jis elgiasi taip pat. Vaikai – mūsų visuomenės veidrodis. Jeigu jie blogai elgiasi, vadinasi, kažkur jiems negerai. Tai tarsi jų nebylus pagalbos šauksmas. 

Mūsų šeimynoje gyvena vaikai, atėję iš skirtingų šeimų. Jų skirtingi genai, patirtys, aplinka, kurioje anksčiau gyveno. Į kiekvieną savo vaiką žiūrime pagarbiai, neišskiriame nė vieno. Jei vieną labiau mylėsi už kitą, kiti tai greitai pajus. O tada ir tarp jų nebus šiltų santykių. Jeigu nuoširdžiai stengiesi rasti bendrą kalbą su kiekvienu, sukurti artimą kontaktą, jeigu vaikas nejaučia jokios grėsmės ir tavimi pasitiki, pavyksta rasti kelią į jo širdį. Kai domiesi kito žmogaus gyvenimu, tuo, kas jam svarbu, jis tave prisileidžia arčiau, tampame artimesni. Tada ne tiek svarbi tampa ir jo praeitis, genai.

Jie lemia vaiko temperamentą, tačiau tikrai nelėmė, kad vaikas pultų draskyti akis suaugusiajam. Temperamentą mes galime nukreipti arba į agresiją, arba į pozityvią veiklą. Tiesa, dėl vaiko neigiamų patirčių gali pasireikšti didelė prieraišumo problema. Galima tai įvardyti kaip minusą, bet lygiai taip pat galima tai priimti kaip sunkų praeities svorį, kurio vaikas pats nepaneša, ir stengtis padėti su tuo tvarkytis. Aš negaliu vaikų uždaryti dvidešimt keturioms valandoms namuose, kad tik nenutiktų ko blogo, tačiau galiu jais pasitikėti ir taip ugdyti jų atsakomybės jausmą. Žinoma, klumpame visi, bet stojamės ir vėl bandome keliauti iš naujo. 

Kokių dalykų pati išmokote tokioje didelėje šeimoje? 

Augindama vaikus augu ir pati. Kokia mama buvau prieš dvidešimt dvejus metus, kai pagimdžiau pirmąjį sūnų, ir kokia esu šiandien – didžiulis skirtumas. Tada kantrybės turėjau daug mažiau. Išmokau labiau džiaugtis tuo, ką turiu, suprasti kiekvieną žmogų, būti empatiška. O vaikams didžiausia dovana, kad visada būnu namuose. Jie jau prie to įpratę ir jaučiasi saugūs – ypač augusieji nesaugioje aplinkoje. 

Eglės Vaitkevičienės veltinukai / Asmeninio albumo nuotr.
Eglės Vaitkevičienės veltinukai / Asmeninio albumo nuotr.

O apie laiką sau tikriausiai tik pasvajojate?

Man laikas sau susijęs su mėgstama veikla – vėlimu iš vilnos. Man labai patinka šis užsiėmimas. O vaikai žino, kad uždarbis iš vėlimo yra vienintelė galimybė įsigyti tai, ko mums reikia. Pinigai, gaunami už globą, – mūsų duona kasdieninė, daugiau niekam jų nebeužtenka. Dabar vaikai labai svajoja apie kubilą lauke, todėl netrukdo man, kai veliu. Tada jie perima buities darbus, kad tik daugiau padaryčiau. 

Tariamės ir dėl darbų, ir dėl pramogų. Praėjusiais metais labai gražiai praleidome gruodį. Pasidarėme advento kalendorių – kiekvienai dienai susigalvojome po smagų užsiėmimą ir rašėme ant lapelių, pavyzdžiui, šokolado fondiu popietė, žvakių liejimas, stalo žaidimai, šokių vakaras, fotosesija, eglutės puošimas ir panašiai. Kasdien traukdavome po lapelį ir žiūrėdavome, kas mūsų laukia tos dienos vakarą.

Šis smagus žaidimas visus suburia, atitraukia nuo kompiuterių ir kuria šventinę nuotaiką. Kalėdų laukimas tampa labai ypatingas. Net pyrago kepimą galima paversti švente. Šiemet taip pat labai laukiame gruodžio pirmosios, kada vėl galėsime kurti savo šeimos advento kalendorių. Man labai svarbu suburti šeimą, kad visi vaikai pajustų bendrystę, kurios, galbūt, neturėjo ankstyvoje vaikystėje. Santykiai gyvenime yra svarbiausia. Vien tai, jog žinai, kad turi kam paskambinti, su kuo pasikalbėti, kuria saugumą.

Tikriausiai jūsų gyvenime būna ir sunkių akimirkų? Kas tada labiausiai gelbsti? 

Sunkiausia, kai būnu pervargusi. Tada ir reakcijos gali būti ne tokios adekvačios. Tiesiog stengiuosi išsimiegoti. Vaikai tai leidžia, o aš sau leidžiu pasidaryti tinginio dieną: visą dieną žiūriu filmus ir nieko nedarau. Žinau, kad po tokios dienos būsiu dvigubai darbingesnė ir nuveiksiu gerokai daugiau. 

Eglės Vaitkevičienės veltinukai / Asmeninio albumo nuotr.
Eglės Vaitkevičienės veltinukai / Asmeninio albumo nuotr.

Kokios akimirkos šeimoje jums pačios brangiausios? 

Labai svarbus yra kiekvieno vaiko atėjimas į šeimą. Žinoma, brangios akimirkos, kai matau visus vaikus, sugriuvusius į būrį ir žiūrinčius filmą. Arba kai visi susineša čiužinius į vieną kambarį ir pareiškia, kad šiandien visi miegos drauge. Labai gera jausti atgalinį ryšį, pavyzdžiui, kai kažkuris vaikas atneša arbatos puodelį arba parašo gražią žinutę. 

Apie ką dažniausiai pasvajojate? 

Visos mūsų šeimos svajonės dabar yra susijusios su kiemo gražinimu, aplinkos gerinimu. Svajojame apie kubilą, žaidimų aikštelę, lauko virtuvės zoną. Jeigu vėl dėl viruso teks kurį laiką pabūti uždarytiems namuose, turėsime savo nuosavą pramogų zoną ir tikrai neliūdėsime. Žinoma, norisi ir drauge kur nors išvažiuoti. Esame turėję vieną bendrą kelionę į Turkiją. Tąkart sulėkė ir suaugę vaikai iš užsienio. Kelionei susitaupėme iš vaikams mokamų pinigų. Kai turi bendrą tikslą, viskas pavyksta. 

Ko norėtumėte palinkėti tiems, kuriems šiuo metu gal nėra lengva, apimtiems slogių minčių?

Visiems šiuo laikotarpiu linkiu užsidegti žvakutę ir namuose, ir širdyje. Manau, dabar puikus laikas puoselėti tarpusavio santykius, išmokti darniai būti šeimoje. Tai gera proga pagyventi taip, kaip žmonės gyveno prieš daugelį metų, ir pasirūpinti vieniems kitais. Svarbiausia – neužverti savo širdžių. 

Naujausi straipsniai