Auginti vaikus ir juos auklėti – du skirtingi dalykai. Auklėjimui mamos ir tėčiai skiria vis didesnę reikšmę, nepasikliaudami vien tik močiučių ir senelių patirtimi. Kokių dalykų reikėtų vengti bendraujant su mažyliais?
- Pozityvaus pasaulio spąstai
Tokiose šeimose vaikas gyvena tikrame pasakų pasaulyje, kuriame nieko blogo nenutinka. Tik ne jam. Tai nėra gerai, kadangi žmogus papuola į visišką izoliaciją, kurioje dalijamasi tik džiaugsmais, o visi kiti neigiami išgyvenimai, susiję su draugais, šeima, artimaisiais, yra ignoruojami. Tokie vaikai išauga ne laimingi, kaip galėtume pagalvoti, tačiau emociškai „kurti“, susirūpinę tik savimi. Dažnai jiems kyla ir panikos priepuolių, kai susiduria su realiu pasauliu, nemalonumais, kuriems jie buvo nepasiruošę.
Ką daryti? Vaiko savivertė ir pasitikėjimas savimi turi būti siejami su realiais pasiekimais, kurie reikalauja nuolatinio darbo. Šventė nėra amžinybė ir ji nėra jūsų gyvenimo prioritetas. Tiesiog būtina ir patiems tėvams įsisamoninti, kad gyvenime optimistinį žvilgsnį geriau formuoti ne įtikinėjant, o mokantis spręsti įvairius nesklandumus ar problemas. Taip vaikas kur kas ramiau reaguos į bet kokius rūpesčius, žinodamas, kaip juos išspręsti.
- Vaiko kritikavimas už nepavykusias pastangas ir klaidas
Kad ir kiek vaikas dažnai klystų, tai jo kūrybingumo, kūrybinių galių įrodymas ir nereikia galvoti, kad tai jo silpnybė, kaip mano daugelis tėvų. Neleisdami vaikams eksperimentuoti, mes menkiname jų norą pažinti jų pačių susikurtą pasaulį, skatiname pasiduoti, manyti, kad jie viską daro blogai ir neverta daugiau bandyti, nerimauti ir t. t.
Ką daryti? Nepykite ir nebarkite vaiko, kad jis išsipurvino rankas, pametė pieštukus ar prišiukšlino kambarį meistraudamas. Nereikia pykti, kai vaikas voliojasi sniege, sušlampa ar išsipurvina drabužius, pažindamas pasaulį. Neribokite jo galimybių viską daryti pačiam. Galite padėti savo atžalai, jeigu jai nesiseka ir matote, kad jūsų įsikišimas būtinas, kad jis galėtų įvertinti situaciją. Vaikams kartais sunku laikytis plano ir labai gerai – tegu jie bando. Tik bandydami jie lavina save ir tegu tie bandymai būna patys įvairiausi.
- Ilgam laikui paliekate vaiką vieną prie kompiuterio ar televizoriaus
Palikdami savo vaikus tokių auklių priežiūrai, paliekame pastarosioms ir formuoti jų skonį bei požiūrį. Mažylius greitai įtraukia toks pasaulis, kuriam jie sunkiai atsispiria ir ilgainiui prilimpa prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano. Lauko žaidimai, pasakos ir knygos, taip lavinančios vaizduotę, bei įvairios kitos veiklos vaikams tampa nebeįdomios ir erzinančios.
Ką daryti? Kontroliuokite praleidžiamą laiką prie televizoriaus ir kompiuterio, apkalbėkite tai, ką matėte. Geriausia, ką galite padaryti, šių „gėrybių“ vaikams skirti atitinkamą dozę. Visada lengviau vaikus palikti, kad jie ramiai sėdėtų, tačiau jiems kur kas naudingiau lavinti savo vaizduotę, kūrybingumą ir motoriką. Verčiau tegu įvairios veiklos persipina taip, kad jūsų vaikas lavėtų įvairiapusiškai.
- Visus resursus skiriate vienai asmenybės galimybei lavinti
Šiuolaikinėje visuomenėje reikia labai daug skirtingų kompetencijų tam, kad įsipaišytume į socialinį ir profesinį pasaulį. Aktyviai lavindami tik vieną talentą, galime stabdyti kitų savo galimybių vystymąsį. Tarkime, jeigu vaikas visa laiką tik mokosi, tuomet jam gali pritrūkti socialinių įgūdžių, žaidimų, bendravimo su bendraamžiais ir pan.
Taip pat skaitykite: Atleidimo ritualai. Kam reikalingi 7 laiškai priešui?
Ką daryti? Nereikia auginti darboholiko, kuriam svarbus tik darbas ir niekas daugiau – laisvas laikas būtinas kūrybai, vaizduotei lavinti, galiausiai fizinei veiklai, kuri labai svarbi šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Ir nepamirškite pagirti savo atžalų.
- Ignoruojate faktą, kad socialiniai įgūdžiai reikalauja ne mažiau treniruotės ir lavinimo nei intelektiniai gebėjimai
Net labai protingi ir profesionalūs žmonės gali būti nemėgstami. Kodėl? Paprasta – jie nemoka susidraugauti su juos supančiu pasauliu. Bendravimas, komunikabilumas, aplinkos stebėsena ir prognozės, apsukrumas, sumanumas – visa tai lavinama, išmokstama ir tuo pačiu priklauso nuo tėvų: kiek jie tam skiria dėmesio ir mano yra reikalinga. Be to, intelekto vystymasis reikalauja mažiau rizikos nei socialiniai įgūdžiai, gyvas bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, todėl tai ir nustumiama į šoną.
Visada pagirkite savo vaikus, pasiekusius tikslą, kai matote progresą, ypač, jeigu tai pareikalavo pas.tangų
Ką daryti? Nereikia vaiko laikyti nevykėliu, jeigu jo intelektiniai gebėjimai yra žemesni, tuo labiau, kad to reikalauja ne visos profesijos. Galbūt jūsų vaikas mėgsta bendrauti, organizuoti, planuoti, rūpinasi kitų interesais?
Skirkite pakankamai dėmesio ir tam, kad jūsų atžala mokytųsi visų išvardintų dalykų, kurie itin pravers išsisukti iš bet kokios situacijos, elgtis adekvačiai.
- Barate ar baudžiate vaiką viešai
Vietoje kaltės jausmo vaikas jaučia gėdą. Ir dar prieš visa grupę, kolektyvą žmonių! Gėda – tai priklausomybės nuo kitų žmonių nuomonės forma, o kaltė labiau susijusi su individualia vaiko atsakomybe. Vaikai auga formuojami kolektyvinės kontrolės, kuri nukreipta į žeminimą, spaudimą.
Ką daryti? Niekada nesakykite „o ką pagalvos kiti, jie iš tavęs juoksis“ ir pan. Mokykite vaiką suvokti savo klaidas, jas ištaisyti ir kontroliuoti rezultatus, o ne remtis aplinkinių nuomone, asmeniniais motyvais. Visada pagirkite savo vaikus, pasiekusius tikslą, kai matote progresą, ypač, jeigu tai pareikalavo pastangų ir tos pastangos davė puikių rezultatų.
Taip pat skaitykite: Jaukios valandos su šeima: 12 idėjų nuolatiniam klausimui „Ką veikti?“
- Atsakote į klausimus ne tada, kai klausia vaikas, o tada, kai randate laiko
Dažnai mes sakome, „vėliau, dabar neturiu laiko“, tačiau pamirštame atsakyti, o kuo toliau, tuo labiau prarandame reikšmę kaip aktualūs informacijos šaltiniai. Galiausiai ir vaikai nustoja klausinėti, kai pamato, kad tėvai jiems abejingi ir padaro išvadas, kurios tikrai nėra palankios gimdytojams. Tai viena iš baisiausių vaikiškų trauma – atstūmimas.
Ką daryti? Atsakykite į visus vaikų klausimus. Netgi tada, kai neturite laiko, nenorite ar klausimas per sudėtingas. Turite surasti vienokius ar kitokius atsakymus. Juk klausimai tik parodo vaiko smalsumą, domėjimąsi jį supančiu pasauliu.
- Elgiatės su vaiku šaltai
Emociškai alkani vaikai stokoja empatijos, taip ir neišmoksta elgtis su kitais žmonėmis. Taip pat vaikas savo jausmus slopina, jam nerūpi nei kitų, nei savo išgyvenimai.
Ką daryti? Nebijokite girti savo vaiko, juo džiaugtis – mažylis turi jausti, kaip jums svarbu, ką jis daro, taip pat mylimas, lauktas, tad nevenkite užduoti klausimų. Ir ne tik apie tai, ar jis pavalgė darželyje, ar nenori gerti, ar ko nors neskauda. Pasidomėkite, kaip miegojo, ką sapnavo, su kuo kalbėjosi, gal sužinojo ką nors naujo?
- Smerkiate „keistą“ vaiko vaizduotę, pykstate, kad skraido padebesiais
Nereikia apriboti vaikų vaizduotės, kurį formuoja jo kūrybinius santykius su aplinka ir gyvenimu. Smerkimas to, kaip vaikas mato pasaulį, tik sumažina jo sėkmę ateityje, jis jausis nevisavertis, ir ta jį supanti aplinka iš ryškiaspalvės pavirs į sunkią ir niūrią.
Ką daryti? Leiskite savo vaikui jausti, fantazuoti, neprimeskite savo nuomonės, nebarkite, kad „daro nesąmones“. Dažnai neigiamus jausmus sukelia tai, kad mes patys daug ko nesuprantame, pamiršome, kokie patys buvome vaikai ir kokios fantazijos siautė mūsų galvose. Todėl dabar geriau kalbėtis su mažyliu ir fantazuoti drauge, nukreipti jį išlieti savo mintis – pokalbiais, piešiniais, istorijomis.
Taip pat skaitykite: Psichologė-psichoterapeutė apie Z kartos vaikus: kaip su jais bendrauti ir nustatyti ribas
- Nuolat rūpinatės vaiku pamiršdami, kad jis turi išmokti būti atsakingas už save
Visi pasiruošę išspręsti vaiko bėdas, tam jam nereikia dėl nieko sukti galvos – viskas nuspręsta, paduota ir padaryta. O kas laukia ateityje? Valios, iniciatyvos, pasitikėjimo savo jėgomis trūkumas, priklausomybė nuo tėvų ir kitų artimųjų, neleidžiančių žengti pirmojo žingsnio link savarankiškumo.
Ką daryti? Kalbėtis, duoti protingą laisvę, sukurti tinkamą aplinką, režimą. Pagrindiniai du vaiko auklėtojai – tėvai, todėl stenkitės, kad jūsų vaikas turėtų ką veikti, o ne leistų laiką prie televizoriaus ar kompiuterio. Jam taip pat reikalingas savarankiškas laikas, kurio metu jis galėtų žaisti, padėti tėvams, užsiimti namų ruoša. Paklausdami, ką vaikas norėtų veikti, kuo užsiimti, kokie jo planai, mokotės būti kartu ir tuo pačiu ugdote atsakomybę, savarankiškumą.