Žurnalisto darbas išugdo atsparumą žvaigždžių kerams. Bet kai akis į akį kalbiesi su šita nepaprasta moterimi (ak, tas gilus, kerintis balsas), visas profesinis skeptiškumas dingsta. Pamirškite prielaidą, kad žvaigždžių grožis sukurtas fotografų ir retušuotojų. Cate sėdi nuo „Laimos“ žurnalistės per ištiestą ranką ir aiškiai matyti, kad ji tobulai, idealiai nepriekaištinga, it ką tik nužengusi nuo visų „Vogue“ viršelių vienu metu.
Su visomis raukšlelėmis (jai – 47-eri), kelionės nuovargiu ir idealiu „Giorgio Armani“ kelnių kostiumu iš kolekcijos simboliniu pavadinimu „New Normal“. Į Londoną ji atvyko pristatyti dizainerio kvepalų „Sì Le Parfum“ – populiariųjų „Sì“ naujos, intensyvesnės versijos (ir atšvęsti ketverių metų sukakties, kai ji yra „Sì“ veidas, ir pristatyti „Sì Womenʼs Circle“ – pirmojo Giorgio Armani virtualaus projekto, kurio tikslas – suteikti žodį nūdienos moterims pakalbėti apie jų drąsą, svajas ir aistras).
Žurnalistai tradiciškai prigrasyti, kad į asmeninius klausimus nebus atsakyta, o uoliausi kolegos net žino, kad prieš pusantrų metų Blanchett pavadino žurnalisto Jonathano Hylos klausimą suknistu (taip, ji žino žodį iš f raidės) ir nutraukė interviu. Tačiau iki tol keturias minutes ji kantriai atsakinėjo į klausimus apie degtinę, alų ir kates su pavadėliu (primename, kad andainykštis pokalbis su Hyla buvo skirtas „Walt Disney“ filmui visai šeimai „Pelenė“)...
Žodžiu, jei nesiteiraujate visiškų kvailysčių, Cate dirba kantriai, susikaupusi ir net apie abstrakčius dalykus kalba taip, kad, rodos, iš jos citatų galėtum parašyti savigalbos knygą! Ir visiškai aišku, kad jos žavesiui atsispirti neįmanoma. Į „Laimos“ klausimus ji irgi atsakė kiek galėdama išsamiau, emocingai ir nuoširdžiai. Teisybės dėlei – mes ir neklausėme, kaip ji dresuoja kates!.. Tačiau Cate visai nenusiteikusi priešiškai žurnalistų atžvilgiu.
– Kai žiūri į jus, visada norisi paklausti, kaip galima būti tokiai tobulai?..
– Ar jūs visi pašėlote?! Tiesą sakant, šiandien aš patikėjau savo makiažą profesionalui – tai visada padeda, bet turėtumėte pamatyti mane šeštą ryto. Tada grožio tikrai mažai. Jei į ką tuomet ir esu panaši, tai į suglamžytą lapą. Žinote tuos suspausto popieriaus rankšluosčius, kuriuos taip mėgsta japonai? Sudrėkęs jis išsipučia ir išsilygina. Visai kaip aš budindamasi po saulėtekio. Kalbant rimtai, miego stoka tikrai blogai veikia odą. Negana to, aš mečiau gerti kavą, kurią labai mėgstu, ir dėl to dar sunkiau. Bet tikiuosi galiausiai tai išeis į gera.
– Viename interviu jūs sakėte, kad nekenčiate monologų. Kodėl? Žmonės šiandien (ypač šiandien) mielai kalba ir ne visada pasirengę klausyti.
– Vokiečių dramaturgo Botho Strausso pjesėje „Big and Small“ („Didelė ir maža“), kurią statėme „Sydney Theatre Company“, aš, tai yra mano herojė Lotė, tokia senstelėjusi Alisa, sako ištisinį 20 min. monologą – vadinasi, sugebu valdyti šį žanrą ir turiu, ką pasakyti. Monologas – tarsi apsėdimas. Per tas minutes įkūniji tūkstančius skirtingų asmenybių. Aktoriai taip lengvai dėl to pameta galvą. Tačiau man patinka gyventi dialogų pasaulyje: jie padeda geriau suprasti ir save, ir kitą žmogų, ir aplinką.
– Ką jūs išties manote apie žurnalistus, kurie ne visada korektiški garsenybių atžvilgiu. Turiu omeny interviu apie filmą „Kerol“, po kurio pradėta spekuliuoti gandais apie jūsų biseksualumą. Tada jūs sarkastiškai paklausėte: „Ar jei būčiau suvaidinusi žudikę su kirviu, klaustumėte, ką nužudžiau?“
Iškreipta informacija, kurstymas – mirtinai pavojinga visam pasauliui. Žmonės vis dar tiki tuo, kas parašyta.
– Aš sakiau, kad gyvenime su įvairiomis moterimis mane siejo daugybė santykių, tačiau jie niekada nebuvo seksualiniai. Maždaug taip. Tik antroji sakinio dalis kažkur dingo... Bet apskritai negali apibendrinti: aktorių yra įvairių, žurnalistų – irgi. Daugelis nesusipratimų įvyksta tiesiog dėl nesusikalbėjimo ar verčiant tekstą iš vienos kalbos į kitą, nes tai, ką tu pasakai, kitas nebūtinai supranta teisingai. Šiek tiek pykteliu nebent kai mano mama, paskaičiusi kokį interviu, ima bartis: „Kodėl, kodėl tu taip pasakei?!“ Nors iš esmės tai mano gyvenimas ir niekam neturėtų rūpėti. Tačiau rimtai pykstu, kai netiksliai ar sąmoningai pateikiami politiniai dalykai. Net nesvarbu, ar iš piktos valios, ar ne taip supratus. Iškreipta informacija, kurstymas – mirtinai pavojinga visam pasauliui. Žmonės vis dar tiki tuo, kas parašyta.
– Neseniai tapote JT geros valios ambasadore. Ką jums tai reiškia?
– Pasakyti, kad tai svarbu, būtų paviršutiniška – kaip gali nebūti svarbu. Išties man tai garbė ir privilegija. Ir svarbu net ne tai ir netgi ne tai, kad pabėgėlių skaičius šiandien didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Žmonių, praradusių namus ir besiblaškančių po pasaulį, tiek daug, kad abstrakti statistika tiesiog užgožia konkrečias kiekvieno iš jų istorijas. Jei man pavyks bent kiek jų ištraukti, jausiuosi ne veltui ėjusi šias pareigas. Ir, be abejonės, finansai. Darau ir darysiu, ką galiu, kad jie patektų ten, kur jų labiausiai reikia.
– Jūs ketvirti metai esate „Sì“ veidas. Kokių emocijų jums kelia šie kvepalai?
– Kvepalai man labiau susiję su atsiminimais nei vaizdiniais. Tai labai subtilus, tačiau svarbus būdas moteriai išreikšti save. Maestro Armani pavadino savo „Sì“ duokle moderniam moteriškumui, švelnumo, stiprybės ir nepriklausomos dvasios deriniu, kuriam neįmanoma atsispirti. Taip ir yra.
Tai – dar ne visi punktai, kodėl pasaulis kraustosi iš proto dėl Cate! Juk ji – nuoširdi, graži ir stipri moteris, iš tų, kurioms niekas negali nurodinėti. Ir yra dar bent dešimt priežasčių, kodėl ji mums patinka.
1. Ji – apsigimusi aktorė
„Tiesiog nukreipi kamerą į ją ir tik spėk pasitraukti iš kelio“, – taip apie Blanchett kalbėjo Woody Allenas, filmavęs ją „Džesminoje“. Jei reikia beaistrio, bet objektyvaus liudijimo – talentą patvirtina du „Oskarai“ (Blanchett – viena iš geriausių nūdienos aktorių ir viena iš šešeto, kada nors laimėjusių ir geriausios, ir antraplanės aktorės Kino akademijos apdovanojimus), trys Auksiniai gaubliai, du BAFTA įvertinimai, Australijos ir Prancūzijos ordinai ir medaliai už nuopelnus menui.
2. Ji – lojali klientė
Pirmąjį „Giorgio Armani“ kostiumą, nusipirktą iš pirmojo atlyginimo, gauto baigus dramos mokyklą, ji iki šiol turi ir net nešioja (bemaž ketvirtis amžiaus!). Ir sako, kad ilgus metus dievino dizainerį iš tolo: „Man jis atrodė kaip žmogus dramblio kaulo bokšte.“ O 2006 m. jie susitiko pirmąkart. Tai buvo pirmasis „Prive“ šou ir didysis Armani pats matavo aktorei suknelę – atsiklaupęs ant grindų ir su adatomis rankose. „Aš drebėjau, prakaitavau ir jaučiausi neįtikėtinai privilegijuota.“
3. Ji – daugiavaikė mama
Su vyru Andrew Uptonu išaugino tris sūnus: Dashiellį, Romaną ir Ignatių, o pernai kovą vėl tapo mama – įsivaikino visai mažą mergytę Edith. „Buvau beveik pamiršusi, kad pirmi septyni kūdikio mėnesiai – sunkiausi. Bet šiaip mano aritmetika tokia: trys lengviau nei du. Du sunkiau nei vienas. O kai turi keturis, reikia tik stengtis palaikyti procesą ir kontroliuoti situaciją. Ir dar: tarp mano vyresnėlio ir mažylės Edith – 13 metų skirtumas. Daug darbų galiu patikėti berniukams.“
4. Ji nemėgsta socialinių tinklų
Nesuprantu asmenukių fenomeno – kam reikia be perstojo fotografuotis, dalytis nuotraukomis ir klausti: ar aš jums patinku? Tai apgailėtina.
„Negaliu suvokti, kodėl suaugusieji visame šitame dalyvauja! Čia nėra jokios pozityvios kritikos, kuri neva skatintų tobulėti. Nereikia turėti iliuzijų: visi tie patinka ar nepatinka žadina pavydą ir kiršina net tuos, kurie laikomi draugais. Kažkoks mokyklos kiemas... Nesuprantu asmenukių fenomeno – kam reikia be perstojo fotografuotis, dalytis nuotraukomis ir klausti: ar aš jums patinku? Tai apgailėtina. Visi tie žmonės, besijaudinantys, ką kiti apie juos galbūt pagalvos...“
5. Ji vertina teatrą
Turbūt tą patį pasakytų daugelis aktorių. Bet Cate nepriešina teatro su kinu. „Tiesioginis aktoriaus ryšys su publika padeda labai aiškiai suvokti, kodėl darai tai, ką darai. Teatre visa tavo auditorija – tau prieš akis ir su tavimi. Aš labai lėtai įsigyvenu į personažą. Ištarti kito žmogaus žodžius ir priversti juos skambėti kaip savus – sudėtingas neurologinis procesas. Teatre turi 6–7 savaites, kad žodžiai augte įaugtų tau į kūną. O kine eksperimentuoti ne visada yra laiko. Baigęs filmuotis kaskart jautiesi prislėgtas – per peržiūrą kiną pažiūri kokie du žmonės; o paskui, kai juosta pradedama rodyti, publiką irgi sunku aprėpti. Vaidinti scenoje – kur kas natūraliau.“
6. Jai (vis dar) įdomūs žmonės
Aktorės žodžiais, jie vis dar nepaliauja jos stebinti. Todėl – gali būti – kad ji irgi jiems dar įdomi ir įstengia pasirodyti netikėtu amplua. Pavyzdžiui, prisipažindama, kad norėtų daugiau dirbti veiksmo filmuose (tuo labai suinteresuoti ir jos sūnūs, labiausiai mėgstantys mamos darbą „Žiedų valdove“). Trečioji filmo „Toras“ dalis „Ragnarokas“ suteiks jai tokią galimybę. Cate Blanchett, piktadarė Hela, mirties dievaitė, komikso ekranizacijoje – tai išties neįtikėtina. Ir dėl to visiems dar įdomiau. Bet ji sako esanti nuobodi ir absoliučiai normali. Ką gi, šiais laikais tai irgi reta.
7. Ji neapsėsta grožio
Nei grožio bei amžinos jaunystės idėjos, nei savojo grožio. Cate sako, kad jaučiasi graži žvelgdama į save partnerio ir vaikų akimis. (Ypač jos jauniausias sūnus – tikras komplimentų sakytojas, nepraleidžiantis progos pagirti: „Mamyte, tu tokia graži.“) Bet pati niekada nelaikė savęs ta moterimi. Dramos mokykloje (Australijos nacionaliniame dramos institute) ji apskritai buvo įsitikinusi, kad kinas – ne jai, nes filmuotis kviečiamos tik nepriekaištingos merginos. Ir dabar ji prisipažįsta vis nustembanti, išgirdusi kalbant apie savo grožį. „Aš greičiau atrodau keistai nei idealiai, ir tai netikėtai tapo mano stiprybe.“
8. Ji nemąsto stereotipais
Kalbėti reikia ne apie kliūtis moterims kine, o apie kliūtis moterims. Kuo garsiau ištarsime: „Gana!“ – tuo daugiau šansų būti išgirstoms.
Pavyzdžiui, nemano, kad keturiasdešimtmetį peržengusios aktorės susiduria su ypatinga diskriminacija. „Kodėl reikėtų kalbėti tik apie kino industriją?! Ji – ne vienintelė, kurioje egzistuoja rašyti ir nerašyti apribojimai. Argi tokių nėra bankuose? Farmacijos srityje? Rinkodaros? Bet kurioje kitoje? Tiesiog aktorių balsai girdimi geriausiai. Na, ir žurnalistai juos išgirsta greičiau. Kalbėti reikia ne apie kliūtis moterims kine, o apie kliūtis moterims. Kuo garsiau ištarsime: „Gana!“ – tuo daugiau šansų būti išgirstoms.“
9. Ji – gera žmona
Cate apverčia visas rekomendacijas, kaip vyras ir moteris turi gyventi, kad būtų laimingi. Ji ir režisierius bei dramaturgas Andrew Uptonas susipažino 1996 m. televizijos šou filmavimo aikštelėje, o dar po metų susituokė. Pora ne tik gyvena, bet ir kone visą laiką dirba kartu: turi vieną kabinetą ir naudojasi vienu elektroniniu paštu („Andrew tiesiog negali būti man neištikimas, net jei aš stengiuosi nematyti, ką jis daro“). Cate sako, kad jos vyras – pirmasis sutiktas žmogus, su kuriuo ji gali kalbėtis apie viską absoliučiai atvirai, neįtikėtinai apsiskaitęs ir apdovanotas ypatinga intuicija (šią paveldėjo vyriausiasis poros sūnus Dashiellis).
10. Ji – tikra moteris
Mėgsta gaminti (nors sunku įsivaizduoti Cate virtuvėje), tačiau nėra pametusi galvos dėl sveikos mitybos. Vienintelė duoklė madingoms tendencijoms – mokosi iš britų virtuvės šefo Hestono Blumenthalio, kaip išgauti saldų patiekalų skonį be cukraus. Dar dėvi ne tik lakoniškus Giorgio Armani kostiumus, bet ir princesiškas sukneles. Ir net žino, kad, pavyzdžiui, Gilesʼio Deacono karališkam krinolinui, kurį ji vilkėjo Kanuose, prireikė 15 m šilko. O radusi žurnale ar laikraštyje straipsnį apie save paprastai tik peržiūri fotografijas. „Esu labai paviršutiniška“, – sako Cate.